Pasak buvusio JAV generolo ir CŽV direktoriaus Davido Petraeuso, šis įvykis „turės rimtesnių pasekmių“ negu Osamos bin Ladeno ar Abu Bakr al Baghdadi nužudymas. Nužudžius „Al Qaedos“ ir „Islamo valstybės“ džihadistų lyderius niekas pernelyg daug neliūdėjo. Tačiau sausio 3 d. per dronų ataką nužudžius Irano „Quds“ pajėgų (Islamo revoliucijos gvardijos (IRGC) užsienio operacijų skyriaus) vadovą Qasemą Soleimani (toliau – Qassemą Suleimani, kaip nurodyta „The Economist“ originaliame tekste, – DELFI) kilo pasipiktinimas ir aršūs ginčai dėl nužudymo teisėtumo ir pasekmių.
JAV institucijoms nepatinka žodis „nužudymas“, nes juo duodama suprasti, kad tokiais veiksmais pažeidžiami tarptautiniai ir humanitariniai įstatymai. Kai kurie žmogaus teisių srities teisininkai mano, kad žudyti žmones dronais beveik niekad nebūna teisėta. JT specialioji pranešėja neteisminio, neatidėliotino ir savavališko mirties bausmės vykdymo klausimais Agnès Callamard kartą tvirtino, jog „išskyrus aktyvių priešiškų veiksmų kontekstą, naudoti dronus tiksliniam nužudymui įvykdyti beveik visada neteisėta... Mirtina jėga gali būti naudojama tik tuo atveju, kai jos naudojimas neišvengiamas norint apsiginti nuo tiesioginio pavojaus.“ Ji piktinasi „žudymo sąrašais“, į kuriuos įtraukiami asmenys, JAV vadinami „specialiai įvardytais pasaulinio masto teroristais“, nes jiems nesuteikiama jokių galimybių įrodyti savo nekaltumo, todėl galima teigti, kad jie tiesiog nubaudžiami mirties bausme be tinkamos teisinės procedūros. Ji taip pat kritikavo D. Trumpo administraciją dėl generolo Q. Suleimani nužudymo.
Kampanija prieš tarptautinį terorizmą patenka į vidurį tarp teisėsaugos palaikymo namuose ir karo užsienyje, o gerai įtvirtintų ją reguliuojančių įstatymų ir teisinių normų mažai. Naujausiose Pentagono taisyklėse kovojant su teroristais ginkluotosioms pajėgoms leidžiama elgtis taip, kaip tradicinėse karo zonose, o „aktyvių priešiškų veiksmų zonomis“ laikomose teritorijose (tarp jų dalyje Jemeno, Pakistano ir Nigerio bei visame Somalyje) teroristų taikinius – pulti be įspėjimo. JAV yra įvykdžiusi šimtus dronų atakų, antskrydžių ir reidų ant žemės.
Daugeliu atveju JAV laikosi precedento, kurį nustatė Izraelis, – valstybė, jau pusę šimtmečio priešų sekimo ir žudymo užsienyje politiką vykdžiusi aktyviausiai, ypač siekiant nubausti 1972 m. Miuncheno olimpinėse žaidynėse 11 Izraelio sportininkų nužudžiusius teroristus. Pasak Izraelio žurnalisto Roneno Bergmano, 2018 m. išleidusio šiuos įvykius aptariančią istorinę knygą „Rise and Kill First“, Izraelio saugumo pajėgos įvykdė apie 2 700 nužudymų. Vakarų Krante ir Gazos Ruože (Izraelio kontroliuojamose teritorijose, siekiančiose tapti nepriklausoma Palestinos valstybe) nuolat vykdomi smurto aktų prieš Izraelio piliečius planavimu ar vykdymu įtariamų palestiniečių nužudymai.
Iš pradžių Vakarų vyriausybės kritikavo Izraelį už tarptautinių ir humanitarinių įstatymų nepaisymą. Tačiau 2001 m. rugsėjį grupuotei „Al Qaeda“ įvykdžius atakas JAV, tiek George Busho, tiek B. Obamos administracijos, o vėliau ir britų bei prancūzų vyriausybės ėmė sekti jų pavyzdžiu ir naudodamos dronus užsienyje ieškoti savo priešų (kartais – net savo pačių piliečių) ir juos žudyti.
Amerikiečiai (ir jų sąjungininkai Izraelyje) pastarąjį dešimtmetį bandė pritaikyti lankstesnes taisykles remdamiesi abstrakčiu „savigynos prieš nevalstybinius subjektus kitos valstybės teritorijoje“ principu. Jie tvirtino, kad reaguojant į neišvengiamą ataką arba tokiu atveju, kai įtariamą priešą pagauti ir perduoti jo ieškančiai valstybei negalima, tinkamo teisinio proceso vykdyti neįmanoma.
Dėl to, kaip apibrėžti terminus „savigyna“, „aktyvūs priešiški veiksmai“ ir „neišvengiama“, nuolat ginčijamasi. Pasak tiek JAV, tiek Jungtinės Karalystės vyriausybes karo teisės pažeidimais kaltinusio žmogaus teisių srities teisininko Philippe Sandso, viskas priklauso nuo to, ar veiksmai vykdomi ginkluoto konflikto (karo) kontekste. „Jei ne, neteisminės egzekucijos bet kokiomis sąlygomis negalimos. O jei vyksta ginkluotas konfliktas, kiekvieną atvejį reikia įvertinti atsižvelgiant į faktus.“ Taigi kiekvienas atvejis turi būti įvertinamas atskirai. Tačiau Izraelis tvirtina, kad valstybė įkalinta „karo lygmens nepasiekusiame ginkluotame konflikte“, o jų tautos išlikimo klausimo negalima spręsti remiantis įstatymo subtilybėmis. Be to, padėtis Gazos Ruože ir Vakarų Krante teisiniu požiūriu „atsiduria maždaug per vidurį“. O amerikiečiai taip pat gali tvirtinti, kad JAV ir Irano nesutarimai yra neaiškios kategorijos, nes generolo Q. Suleimani kariai (tarp jų ir į užsienį siunčiamos elitinės pajėgos, slapti agentai ir įgaliotiniai) laikomi atsakingais už daugybę atakų prieš Vakarų šalis ir Izraelį, įvykdytų net tokiose tolimose vietovėse kaip Argentina ir Bulgarija.
Ar tokios atakos veiksmingos?
Nuolat ginčijamasi ne tik dėl to, ar nužudymai teisėti, bet ir dėl to, ar jie veiksmingi. Akivaizdu, kad sėkmingai atlikus nužudymą visada pasiekiamas vienas tikslas – atsikertama priešams ir įvykdoma bausmė. Tačiau ar tokie veiksmai, generolo D. Petraeuso žodžiais tariant, „turi rimtų pasekmių“ norint nugalėti priešus ir atgrasyti juos nuo tolesnių veiksmų? Pažvelgę į ilgą ir sudėtingą nužudymų istoriją pamatytume, kad dėl rezultatų dažnai ginčytasi, o nenumatytų pasekmių buvo daug. Pavyzdžiui, sutariama, kad nors 1914 m. konfliktas jau ir taip buvo beveik neišvengiamas, Pirmąjį pasaulinį karą pradėjo ir net Antrąjį pasaulinį karą paskatino serbų nacionalisto paleista kulka.
1961 m. nužudžius pirmąjį Kongo ministrą pirmininką Patrice Lumumbą (kurio nužudymu dažnai kaltinama CŽV) anksčiau kolonija buvusioje šalyje kilo sąmyšis. 1966 m. nužudžius pirmąjį Nigerijos ministrą pirmininką serą Abubakarą Tafawą Balewą kilo siaubingas pilietinis karas. O 1994 m. nužudžius Ruandos prezidentą Juvénalį Habyarimaną prasidėjo kruviniausias Afrikos genocidas.
Nužudymai taip pat keitė ir Artimųjų Rytų istoriją. 1981 m. nužudžius Egipto prezidentą Anwarą Sadatą, suiro jo su Izraeliu sudaryta taika. 1995 m. žydų fanatikui nužudžius Izraelio ministrą pirmininką Yitzhaką Rabiną, tikimybė, kad tarp Izraelio ir Palestinos įsivyraus taika, gerokai sumažėjo.
Vėliau įtariamus valstybės priešus ketinantis nužudyti parodė tiek Iranas, tiek Saudo Arabija. Geras to pavyzdys – žurnalistas Jamalas Khashoggi, kuris buvo nužudytas ir supjaustytas Saudo Arabijos konsulate Turkijoje, nes išdrįso kritikuoti karaliaus įpėdinį princą Muhammadą bin Salmaną.
Izraelio vyriausybės iki šiol negali atsikratyti minties, kad žudydamos priešus trukdo jiems pulti ir griauna jų planus. Greičiausiai taip galvoja ir D. Trumpas. Tačiau rezultatas ne visada būdavo toks, kokio tikėtasi. Nepavykęs bandymas 1997 m. Jordanijoje nužudyti Khaledą Mashalą, kuris vėliau tapo daugybę savižudžių atakų įvykdžiusios Palestinos islamistų grupuotės „Hamas“ lyderiu, tebuvo brangiai kainavęs fiasko. O kitų svarbių „Hamas“ narių (taip pat ir judėjimo įkūrėjo šeicho Ahmedo Yassino) nužudymas judėjimo populiarumui ir galiai akivaizdžios įtakos nepadarė. Kai Izraelis 1992 m. nužudė Libano šiitų judėjimo „Hizbullah“ lyderį Abbasą al Musawi, jo vietą užėmė gudresnis lyderis Hassanas Nasrallahas, kuris Izraeliui sukėlė dar daugiau bėdų, o jį dažnai palaikė ir su juo artimai bendradarbiavo ir generolas Q. Suleimani.
Praėjusį spalį Sirijoje nužudžius „Islamo valstybės“ kalifu pasiskelbusį A. Baghdadi, kuris kartu su dviem savo vaikais susisprogdino, kad išvengtų JAV pajėgų nelaisvės, grupuotės veikla sutriko, tačiau gali būti, kad neilgam. „Islamo valstybė“ atitinka visus tris J. Jordan nurodytus reikalavimus. Grupuotė savo veiksmus kruopščiai dokumentuoja, o procedūros perteikiamos ir kitų šalių padaliniams, kurie jas gali taikyti nepriklausomai. Nors grupuotė jau nebesurenka 1 mln. JAV dolerių pajamų per dieną, ji vis dar turtinga, be to, gali pasinaudoti sunitų nepasitenkinimu Sirijoje. O jos ideologija gyvuoja ir be A. Baghdadi – jo įpėdinis paskirtas jau po kelių dienų. Grupuotė jau ne kartą įrodė esanti atspari. Be to, svarbu prisiminti, jog A. Baghdadi jos lyderiu tapo tik todėl, kad du ankstesni lyderiai pražudyti JAV antskrydžiuose 2006 m. ir 2010 m.
Pakeisti generolą Q. Suleimani neabejotinai bus sunku. Jis buvo aukščiausiojo valstybės vadovo Ali Khamenei dešinioji ranka, o aiškaus kito šį vaidmenį perimti galinčio kandidato nėra. Tačiau jam, kaip ir A. Baghdadi, pavyko sukurti gerokai už save didesnį judėjimą. Jo sudarytas tinklas išliks toks pat galingas, kaip ir anksčiau. O pasak Londone įsikūrusio Tarptautinio strateginių tyrimų instituto atstovo Johno Raine, dėl to, kad Q. Suleimani buvo toks aktyvus visuose Artimuosiuose Rytuose, „Quds“ pajėgos tapo „talentų traukos centru... kovose užgrūdintu būriu“ žmonių, įpratusių vykdyti kampanijas prieš galingesnius priešus. Be to, Irane kilęs pasipiktinimas nužudymu bent kurį laiką kurstys keršto troškimą ir tildys prieš režimą kovojančius protestuotojus.
Taip pat nereikia pamiršti ir šių įvykių pasekmių Irakui. Generolas Q. Suleimani buvo nužudytas šalies tarptautiniame oro uoste, taip aiškiai pažeidžiant šalies suverenitetą, todėl daugelis anksčiau mielai į savo šalį JAV kareivius priėmusių irakiečių niršta. Jei, kaip baiminamasi, pasitraukus anksčiau juos persekiojusiems amerikiečiams „Islamo valstybės“ džihadistai vėl įsitvirtins Irake, pusiausvyra gali pakrypti JAV nenaudai. O jei Irakas be įspėjimo arba iš anksto nustatęs datą amerikiečius išvarys lauk, rezultatas bus būtent toks, kokio būtų norėjęs generolas Q. Suleimani.