Tarnybinis tyrimas truko apie mėnesį. Galiausiai Vidaus reikalų ministerijos Vyriausioji valdyba nubaudė daugiau nei dvi dešimtis darbuotojų: vieni buvo atleisti, kiti pažeminti pareigomis. Beveik iškart buvo leista sugriežtinti kontrolę visose laisvės atėmimo vietose. Į zonas grįžo grotos, bet tai nepadėjo: netrukus dešimt kalinių pabėgo iš Gryvo kalėjimo.
Uždaryti negalima palikti
„Padėtis buvo siaubingai užleista. Situacija personalo sistemoje – katastrofiška. Visiškai netinkamos apsaugos sistemos, normatyvinės bazės stoka. Ir nereikia pamiršti, kad faktiškai tuo metu kalėjimuose vyravo savivalė. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kai Latvijoje ėmė lankytis Europos struktūrų atstovai, mums teko atsisakyti lokalinių zonų kalėjimų teritorijoje. Kaliniai nebebuvo uždaryti savo korpuse, jie galėjo laisvai judėti po visą zoną. Latvija siekė save pristatyti kaip demokratinę valstybę, dėl to ir laisvės atėmimo įstaigos turėjo tapti modernesnės ir atsikratyti represinio organo funkcijų“, – sako Įkalinimo įstaigų valdybos vadovė Ilona Spurė.
Iškart po pabėgimo plūstelėjo pasiūlymų uždaryti kalėjimus. „Tai buvo kvaila ir nereali idėja, atsižvelgus į finansinę situaciją ir į tai, kad kitų kalėjimų tiesiog nebuvo. Kur patalpinti tūkstantį kalinių? Dabar didžiausias kalėjimas Latvijoje – Centrinis, ten laisvės atėmimo bausmę atlieka apie tūkstantį žmonių, – sako I. Spurė. – Visi suprato, kad galvos lėks. Tada buvo tokie laikai: iš pradžių visus atleisdavo, o paskui aiškindavosi. Po pabėgimo nubaudė apie dvi dešimtis žmonių, bet atleido vos keletą. Tuo tarpu aš skaičiau tyrimo išvadas ir baisėjausi; kaip buvo galima neužkirsti kelio tokiems pažeidimams? Jeigu patys sargybiniai negali pateikti tikslios informacijos apie tai, kas pabėgo iš aklėjimo, tai tikra katastrofa. 8–16 žmonių kameroje – neleistinas dalykas, nes tokiomis sąlygomis veiksmingai atlikti bausmę neįmanoma“.
„Atvykau į Jelgavos kalėjimą, esantį Palidzibo gatvėje, su delegacija iš Švedijos bei Norvegijos, – prisimena Zenta Tretjak, buvusi Jelgavos kriminalinės policijos viršininkė Zenata Tretjak (1994 metais Jelgavoje ėjusi kriminalinės paieškos skyriaus viršininkės pareigas). – Aš turėjau su kuo palyginti: iki tol esu viešėjusi Skandinavijoje ir mačiau, kokiomis sąlygomis ten atlieka bausmę kaliniai. Pamenu, einu koridoriumi ir mąstau: Dieve, tai juk ligoninė. O kokia sporto salė! Kaliniai eina pas vienas kitą į svečius, palikdami raštelius personalui. Kiekvienoje kameroje – televizorius ir šaldytuvas. Visi vilki sportinę aprangą, kaip mokykloje, pas mus tokių dar vargu ar rastum. Kaliniai dirbo cechuose ir gamino iš metalo žvakides, žibintus. Mūsiškiams duotum metalą – akimirksniu prikeptų stiletų!“
„Ir štai patenku į mūsų kalėjimą, – toliau pasakoja Z. Tretjak. – Netgi pačiai buvo nauja, ką pamačiau. Visur grotos, nuolatiniai tikrinimai. Pamenu, einame mes į vienintelį suremontuotą bloką, kur bausmę atlieka nuteistieji iki gyvos galvos. Žiauru. Ten nuolat budi konvojus, visur tarnybiniai šunys. Atrakina vieną kamerą, ten sėdi toks tylus vaikinukas – Polygalovas. Iš pradžių jis nužudė moksleivę, o vėliau, jau kalėjime, kameros draugą. Jis atsistoja, ir aš suprantu, kad vietos šioje kameroje tiesiog nėra. Sienos , gultas, lentynėlė, durys. Patalpa, kurioje jis nugyvens visą likusį gyvenimą. Tai net ne kamera, o sandėliukas. O skandinavai žiūri ir nesupranta; kaip apskritai tai įmanoma?“
„Laikai buvo tokie, kai žmogaus gyvenimas grašio buvo vertas. Pasakysiu daugiau: būtent tuo metu teisėsaugos organai tėškė tiesų klausimą: kas vadovaus valstybei, nusikaltėliai ar įstatymas? Kaip matome, sveikas protas visgi paėmė viršų“, – prie išvados prieina buvęs valstybinės policijos viršininkas Aldis Lieliuksis.
Kalėjimai, kuriuos numatoma uždaryti
Šiais metais Rygoje buvo uždarytas Brasos kalėjimas, dabar pirmas planuojamų uždaryti kalėjimų sąraše – Jelgavos kalėjimas. Kalėjimų uždarymo procesas bus tęsiamas: valstybė nusprendė atidaryti naują kalėjimą Liepojoje, tikėdamasi iškart išspręsti daugybę problemų, iškilusių dėl senųjų.
Tačiau naujojo kalėjimo Liepojoje projektas ilgokai užtruko: kalėjimas turėjo būti pastatytas iki 2018 metų, sako Spurė. Statybų darbai nepradėti iki šiol. 2019 metų balandį teisingumo ministras Janis Bordanis pareiškė, kad finansavimas projektui yra, bet statybos nuolat buvo atidedamos dėl populistinių priežasčių. Nauja ministro paskelbta data – 2023 metų kovo 31 diena.
Kompleksas, sudarytas iš aštuonių pastatų, įsikurs per 5,6 km nuo Liepojos centro, Alsungos gatvėje, 29. Bendras kalėjimo teritorijos plotas siekia 305 116 kv. metrų. Konkursą dėl kalėjimo statybų laimėjo bendrovė „Abora“: ji pasirengusi pastatyti objektą už 113 597 mln. eurų.
Be korpusų, kuriuose gyvens kaliniai, kalėjimo teritorijoje bus įkurtas užimtumo centras, taip pat mokymo ir resocializacijos centras. Manoma, kad statybose bus pritaikyti inovaciniai Latvijos kalėjimų sistemos sprendimai. Pavyzdžiui, kamerose planuojama įrengti specialų smūgiams atsparų inventorių.
Kiekvienoje kameroje gyvens po du kalinius. Be to, kalėjime bus įgyvendintas vadinamasis „srautų“ principas: visi kaliniai bus suskirstyti į 46 žmonių grupes; šių grupių buitis ir judėjimas bus organizuoti taip, jog kaliniai nepažinos nė vieno už savo grupės ribų.
