Rodos, visą pasaulį paralyžiuojanti pandemija galėtų tapti puikia proga dviem didžiausias pasaulio ekonomikas turinčioms šalims pamiršti tarpusavio skirtumus ir imti bendradarbiauti. Tačiau Kinijos ir JAV santykiai artėja prie žemiausio taško nuo tada, kai 1989 m. žiauriai nuslopinti Tiananmeno aikštės protestai. Siaučiant krizei abi šalys švaistosi karčiais epitetais ir skuba viena kitai keršyti.
Kai kurie Kinijos valstybės pareigūnai skleidžia sąmokslo teoriją, kad Covid‑19 į Kiniją atgabeno JAV kariai. Tuo tarpu prezidentas Donaldas Trumpas SARS‑CoV‑2 virusą ėmė vadinti „Kinijos virusu“. Galbūt iš dalies viruso kilmę pabrėžti jis norėjo dėl to, kad draudimas atvykti į šalį iš Kinijos buvo vienas iš nedaugelio veiksmų, kurių kovoje su virusu jis ėmėsi iškart. O dar labiau D. Trumpo cinizmą atskleidžia jo kurstomos žiniasklaidos diskusijos apie vartojamus žodžius – ar vartodamas pavadinimą „Kinijos virusas“ jis kalba rasistiškai, kaip tikina kritikai, ar gina Amerikos interesus išsakydamas nepatogią tiesą. Kalbėti apie tai daug lengviau, negu ieškoti atsakymo, kodėl jis jau kelias savaites į viruso keliamą riziką nežiūrėjo rimtai.
Kovo 18 d. Kinijos ir JAV konfliktas paaštrėjo. Kinija paskelbė išvaranti beveik visus JAV piliečius, dirbančius Kinijos žemyninėje dalyje veikiančiuose laikraščiuose „New York Times“, „Washington Post“ ir „Wall Street Journal“ (iš viso keliolika žmonių). Taip masiškai Vakarų šalių žurnalistai nebuvo išvaryti nuo tada, kai 1949 m. į valdžią atėjo Mao Dzedongas.
Nuo tada valstybių santykiai dar suprastėjo. Sausio pradžioje Kinija nekreipė dėmesio į prašymus įsileisti į Uhaną JAV ligų kontrolės ekspertus, norėjusius ištirti ankstyvuosius ligos protrūkio etapus. O vėliau sausį D. Trumpui uždraudus į JAV atvykti šalies pilietybės neturintiems keliautojams iš Kinijos, kinai įniršo. Dabar epidemija Kinijoje (bent trumpam) silpsta, tad valdžia giriasi, kaip ryžtingai ji buvo sutramdyta palyginus su nerangiomis JAV priemonėmis – pasak jų, tai atskleidžia vienos partijos valdymo pranašumus.
Dviejų pasaulio supervalstybių santykiai kur kas prastesni, negu buvo mažiau kaip prieš dešimtmetį valdant Barackui Obamai ir Hu Jintao. Tuo metu šalys taip pat viena kita nepasitikėjo, bet abu lyderiai vis tiek kartu bandė spręsti keletą svarbių problemų, pavyzdžiui, klimato kaitą ir pasaulinę finansinę krizę.
Tačiau valdant D. Trumpui ir dabartiniam Kinijos prezidentui Xi Jinpingui, santykiai taip atšilę nebuvo nė karto. D. Trumpas į savo administraciją prisikvietė agresyvią politiką su Kinija skatinančių pareigūnų, pasitraukė iš Paryžiaus susitarimo, kurį buvo pasirašę B. Obama ir J. Xi, pradėjo prekybos karą, ieškojo Kinijos šnipų JAV ir ragino viso pasaulio šalis uždrausti Kinijos įmonei „Huawei“ dirbti su jų 5G tinklais. O J. Xi tuo tarpu vykdė vis agresyvesnę užsienio politiką ir įvedė griežtesnes represijos priemones šalies viduje.
Sausį Covid‑19 pradėjus plisti už Kinijos ribų, abi šalys bent sugebėjo sustabdyti prekybos karą. Tačiau daugelyje kitų sričių įtampa išliko. Apsikeitimas smūgiais dėl žurnalistų labai primena Šaltojo karo laikus. Kovo 18 d. D. Trumpo administracija pavadino penkias Kinijos žiniasklaidos organizacijas Kinijos vyriausybės „užsienio misijomis“. Kitą dieną Kinija paskelbė išvaranti iš šalies tris „Wall Street Journal“ žurnalistus, greičiausiai atsikeršijant už laikraščio antraštę, kurioje Kinija pavadina „tikruoju Azijos ligoniu“. Tada JAV įvedė taisyklę, penkiose žiniasklaidos organizacijose („Xinhua“, CGTN, „China Daily“, „China Radio International“ ir „People’s Daily“ platinimo skyriuje) leidžiančią dirbti tik iki 100 Kinijos piliečių. Tai reiškė, kad bus išvaryti 60 žmonių.
Kinijos atkirtis žiniasklaidai turės daug didesnę įtaką – dėl jo užsienio spauda Kinijoje neteko daugelio geriausių korespondentų. Toks Kinijos sprendimas taip pat kelia nerimą gyventojams Honkonge, kur pastaraisiais mėnesiais dėl Kinijos kišimosi kilo daugybė protestų. Kinijos atstovai teigia, kad išvarytiems žurnalistams dirbti neleidžiama ir ten. Taip pažeidžiama Kinijos valdžios anksčiau įvesta taisyklė, kad iš Kinijos žemyninės dalies išvaryti užsienio žurnalistai Honkonge dirbti gali. Centrinė vyriausybė aiškiai pademonstravo, kad jos taisyklėms, kaip elgtis su užsienio žurnalistais, bus teikiama pirmenybė, o laisvesnė Honkongo sistema nustumiama į šalį.
Pastaruosius kelerius metus Kinijos valstybės pareigūnai konfliktavo su daugeliu Vakarų šalių, bet su JAV elgėsi gerokai atsargiau. Tačiau gali būti, kad šie laikai baigėsi. Griežtas Kinijos atkirtis atskleidžia, kad jos vadovai vis labiau linksta rizikuoti ir demonstruoti atvirą priešiškumą JAV.
Kad padėtis kinta, atskleidžia Kinijos skleidžiami gandai apie Covid‑19 kilmę. Daugelį savaičių Kinijoje internete ir žiniasklaidoje sklandė neįtikėtini gandai, kad koronavirusas – tai JAV biologinis ginklas, kurį sukūrė CŽV arba JAV kariuomenė ir paskleidė Uhane spalį, kai mieste vyko Pasaulio kariškių žaidynės.
Kovo 12 d. Kinijos užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai Zhao Lijian apie tai prabilo tinkle „Twitter“, kuriame jis turi daugiau kaip 400 000 pasekėjų. „Galbūt į Uhaną epidemiją atvežė JAV kariuomenė, – parašė jis. – Būkite atviri! Paviešinkite savo duomenis! JAV privalo mums pasiaiškinti!“ Prie jo prisidėjo ir gandą skleisti pradėjo ir kiti Kinijos diplomatai. Kai kurie JAV pareigūnai taip pat ėmė platinti niekuo neparemtą idėją, kad Covid‑19 sukurtas tyrimų laboratorijoje Uhane.
D. Trumpas tikino, kad SARS‑CoV‑2 virusą „Kinijos virusu“ vadino dėl Kinijos sąmokslo teorijos. Reporterio pastebėjimą, kad tokie žodžiai rasistiški, jis atmetė. Tačiau panašu, kad jo kalbos iš tiesų skatina rasizmą – taip pat ir jo administracijos darbuotojų tarpe. Kovo 17 d. kinų kilmės JAV televizijos reporterė tinkle „Twitter“ pareiškė, kad Baltųjų rūmų atstovas kalbėdamas su ja virusą pavadino „Kung Flu“ (angl. flu – gripas).
Kol kas tokie vienas kito įžeidinėjimai atrodo vaikiški. Tačiau epidemijai stiprėjant, rimtės ir atpirkimo ožio paieškos. Jei aukų bus daug, Kinijos ir JAV nuomonė, kas kaltas, rimtai atsilieps jau dabar smarkiai pašlijusiems valstybių santykiams.