Baltarusijos armija – Rusijos penktoji kolona: ar tikrai ją valdo Lukašenka?

Kad ir ką pats tvirtintų, įvijusiam save į kampą Baltarusijos diktatoriui Aleksandrui Lukašenkai vieninteliais atramos „stulpais“ beliko jėgos struktūros, taigi ir armija. Į ją ir pažvelkime.

Bet prieš tai – apie diktatoriaus polinkio apeliuoti į jėgos struktūras genezę, jei jau 15-mečiui sūnui Koliai pakeliui į Nepriklausomybės rūmus malūnsparniu (!) bruko į rankas automatą „Kalashnikov“ – tokį „performansą“ ir internetu, ir televizijose rugpjūčio 23-ąją stebėjo tarptautinė auditorija.

Žinoma, jog A.Lukašenka tarnavo KGB pasienio kariuomenėje netoli savo gimtinės Breste, nors sovietmečiu įprasta praktika buvo šauktinius gabenti kuo toliau. Tai galima laikyti ir ženklu, kad šį konkretų šauktinį siejo ypatingi ryšiai su struktūromis, realiai užsiėmusiomis kareivių skirstymu. Valstybės saugumo komitetas (KGB) į negausų tokių struktūrų sąrašą, be abejo, įėjo. Tarnaudamas (pirmoje kadencijoje 1975-1977 m.) dirbo politiniu instruktoriumi, tai pareigos, irgi gaubtos specialiu KGB dėmesiu. Tokių asmenų KGB po tarnybos nepalikdavo – globojo, padėjo daryti karjerą.

Tikėtina, KGB augintinis A.Lukašena nebuvo ir nėra linkęs barstyti šio sovietinio paveldo, ryšium su kuo pirmintina, kad 1946-aisiais įsteigta (iš pradžių Lvove) Minsko KGB mokykla (vėliau KGB aukštieji kursai prie SSRS ministrų tarybos) su Maskvos F.Dzeržinskio vardo KGB aukštąja mokykla ilgus metus buvo viena iš dviejų KGB kadrų kalvių visoje Sovietų Sąjungoje.

Vartojant marksistinę terminologiją, toks yra galimas aptariamos temos „antstatas“.

Grįžtant prie aktualijų, per vieną dažnų vojažų į karinius dalinius liepos 24-ąją lankydamas 5-ąją atskirą specialios paskirties brigadą Marjinos Gorkoje prezidentas A.Lukašenka grasinosi pasitelkti kariškius viešajai tvarkai palaikyti, nors esą to nenori, bet visko gali būti. Kariškiams Baltarusijos diktatorius sakė, jog remdamasis savo sovietine patirtimi (karininko tarnyba) dar prieš dešimtmetį (išeitų, ypač apdairiai) nusprendęs turėti porą dvigubos paskirties dalinių, parengtų malšinti neramumus šalies viduje. Juos jis neatsitiktinai lanko ypač dažnai, mat po 2010 metų (tada po suklastotų rinkimų buvo irgi kilę rimti protestai, kuriuos valdžia numalšino negailestingai) laikąs ypatingais. Bent pats taip manąs, nebent kariškiai priverstų galvoti kitaip.

Lyg ir užuomina į išdavystės prevenciją.

Baltarusijos ginkluotųjų pajėgų orientacinis priešo vektorius žinomas seniai ir nekelia abejonių. Armija diktatoriaus pavedimu ne šiaip rugpjūčio-rugsėjo mėnesių sandūroje Gardino apylinkėse netoli sienos su Lenkija treniravosi „prieš NATO“. Atsiskleidžia jis ir smulkmenose, kai kada groteskiškose. Baltarusijos gynybos ministerija (BGM) ne tik apkaltino Lietuvą provokacija, kai rugpjūčio 23-ąją „sulaukė“ iš solidarumo su Baltarusijos protestuotojais surengto „Laisvės kelio“ zondo iš devynių balionių „su antivalstybine simbolika“ (BGM formuluotė), bet ir paleido prieš balionus – nei daugiau, nei mažiau – kovinius sraigtasparnius Mi-24.

Baltarusijos karinių oro pajėgų vado laikinasis pavaduotojas Olegas Orlovas tokią reakciją argumentavo prielaida, jog balionuose galėjo būti sprogstamosios arba nuodingos medžiagos.

Tą pačią dieną Baltarusijos gynybos ministras Viktoras Khreninas protestuojančius prieš A.Lukašenkos režimą išvadino fašistais ir į šalies miestus įvedė kariškius Antrojo pasaulinio karo memorialų saugojimo pretekstu. Esą „fašistai“ gali juos pažeisti. V.Khreninas vaizdo kreipimesi pakeltu tonu grasino, kad ramybės drumstėjai, „jei ką“, turės reikalų su armija, o ne policija, mat kariškiai negali ramiai stebėti, kaip šventose Antrojo pasaulinio karo memorialų vietose rengiamos akcijos su fašistinėmis vėliavomis (turėta galvoje balta raudona balta baltarusių vėliava, beje, nuo 1991 iki 1995 metų A.Lukašenkos paskelbto referendumo buvusi oficialia nepriklausomos Baltarusijos vėliava).

Primintina, kad čia išvardytais atvejais grėsmės Baltarusijos valstybingumui nebuvo nė kvapo. Bet kai/jei „prezidentas“ paaugliui sūnui kabina „Kalašnikovą“ ir rodo tai visam pasauliui – reakcija nebestebina.

Baltarusijos ginkluotosios pajėgos nuo 2016-aisiais priimtos naujos karinės doktrinos perėjo tris modernizacijos etapus, kad, „jei ką“ (iš A.Lukašenkos pokalbio su kariškiais Marjina Gorkoje), išmoktų ginti šalį dabartinėmis sąlygomis. Kasmet organizacijos „Global Firepower Index“ sudaromame karinės galios indekse „Military Strength Ranking-2019“ pernai Baltarusijos armija buvo 39 vietoje, per porą metų pakilusi dešimčia pozicijų. Joje tarnauja apie 65 tūkstančius žmonių, iš kurių 45 500 kariškiai. Pagal įprastą ginkluotę ribojančias sutartis Baltarusijos pajėgos turi teisę disponuoti 1800 tankais, 2600 šarvuotomis kovinėmis mašinomis, 1615 artilerijos sistemų, 294 lėktuvais, 80 kovinių straigtasparnių. De facto karinė technika daugiausia paveldėta iš buvusios Sovietų Sąjungos, modernios ginkluotės yra nedaug.

Pasak rusų dienraščio „Novaya gazeta“ karinio apžvalgininko Pavelo Felgengauerio, armiją gali papildyti 300 tūkstančių rezervistų, taip pat minėtinos 6000 kariškių turinčios trys specialios paskirties pajėgų brigados: desanto, desanto šturmo ir specialios paskirties. Užtat yra net šešios vidaus karinių pajėgų brigados. Nors A.Lukašenka mėgsta puikuotis vyriausiojo karo vado uniforma, jo režimo prioritetu visada buvo vidaus ministerijos daliniai ir specialios paskirties pajėgos (dar sykį primintinas susitikimas Marjina Gorkoje). Priežastys – jie gerokai pigesni nei daliniai su sunkia karine technika, be to, specialios paskirties pajėgos gali padėti malšinti demonstracijas.

Armiją A.Lukašenka nuosekliai mažino, išlaidas jai laikydamas beprasmiškomis ir pragmatiškai remdamasis sąjunga su Rusija, jos „branduolinio skėčio“ gynybinėmis galimybėmis. P. Felgengauerio pastebėjimu, rusų išlaidos į Baltarusijos gynybą jau rezultatyvios: pasibaigus liepos 17-21 dienomis vykusiam neskelbtam masiniam rusų karinių pajėgų (iki 150 tūkstančių kariškių) kovinio pasirengimo patikrinimui, Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu raportavo apie sėkmingai išspręstus uždavinius, organizuojant manevrinę gynybą bei puolamuosius veiksmus taip pat Vakarų kryptimi.

Tai irgi reiškia, jog kilus reikalui „stabilizuoti padėtį Baltarusijoje“, šios rezervistai nė susirinkti nespės, kai dešimtys tūkstančių rusų kariškių su technika jau bus ten, vadovavimas gynybai žlugs, viskas bus baigta.

Rusų dienraščio „Nezavisimaya gazeta“ rugpjūčio 11-osios numeryje kalbintas karinis ekspertas, atsargos generolas leitenantas Jurijus Netkačevas sakė esąs įsitikinęs, kad A.Lukašenka su dabartinėmis problemomis susidoros neįtraukdamas reguliarios armijos nei bendrų Rusijos bei Baltarusijos pajėgų. Tikriausiai turėjo galvoje galimus panaudoti specialios paskirties dalinius, apie kuriuos toje pačioje publikacijoje nurodyta, jog kovinį krikštą jie gavo 2011-aisiais per vidinį konfliktą Libijoje kaip Muammaro al-Gaddafio (vėliau per „arabų pavasarį“ sukilėlių nužudyto) vyriausybės patarėjai, techniniai specialistai ir snaiperiai. Pasak spaudos, jų dėka vyriausybinei armijai iš pradžių net pavyko sėkmingai priešintis NATO bei sukilėliams ir kontratakuoti. 2008-2013 metais panašias užduotis baltarusių specialios paskirties daliniai vykdė Venesueloje.

Akivaizdu, jog Minsko gynybos strategijos kategoriškai orientuotos ne į rytus, ką patvirtina ir faktas, jog baltarusių armijos mokymai su Rusijos kariškiais – seniai rutina, savaime suprantamas dalykas.
Pavyzdžiui, kas dvejus metus Rusijos ir Baltarusijos rengiamos bendros pratybos „Zapad“, irgi reguliarūs ir šį rugsėjį Bresto 38-os desantinės šturmo brigados bazėje suplanuoti bendri rusų, baltarusių ir serbų dalinių mokymai „Slavanskoje Bratstvo“. Rugpjūtį baltarusių karo vadai bei karo pramonės atstovai lankėsi parke „Patriot“ Pamaskvės Alabine surengtame kariniame-techniniame forume „Armija-2020“. Ir taip toliau.

Svarbus „lydintis“ tų pratybų ar jiems giminingų renginių poveikis – galima sakyti, jau „sutapęs“ abiejų šalių kariškių mentalitetas su aiškiu priešo įvaizdžiu (apie mokymus prieš NATO prie Gardino ir malūnsparnius prieš lietuviškus „Aljanso“ balionus užsiminta).

Interviu pavadinimu „Baltarusijos kariškiai linkę į A.Lukašenkos Rusiją. Į Vakarus jiems nusispjauti“ (08 19) čekų leidiniui „Aktuálně.cz“ saugumo ekspertas iš Estijos karinės akademijos „Baltic Defence College“ Lukášas Dyčka pradeda nuo konstatavimo, jog lemiamą vaidmenį protestuojančioje Baltarusijoje gali suvaidinti armija, kurios karininkai stipriai linksta prie Maskvos, Rusija jiems – sektiniausias pavyzdys.

Anot eksperto, jei A.Lukašenka pastaruoju metu lyg ir stabdė, ribojo bendradarbiavimą su Maskva ir kritikavo „vyresnįjį brolį“, baltarusių karinis elitas, generolai bei karininkai kaip tik norėtų su Rusija kuo glaudesnių ryšių. Taigi nors iš pirmo žvilgsnio gali stebinti, tikėtina, jog profesionalūs kariškiai simpatizuoja A.Lukašenkos režimui mažiau nei atrodo.

Priežastys paprastos, žemiškos. Absoliuti dauguma karininkų prorusiški pirmiausia todėl, kad yra baigę Rusijos aukštąsias karines mokyklas. Baltarusijos karinis elitas ne tik mokėsi Rusijoje, bet ir palaiko glaudžius asmeninius ryšius su rusų kolegomis. Šie visada globojo baltarusių kursantus, siekdami, kad pastarieji persiimtų rusų kultūros, rusiškumo dvasia.

Baltarusių karininkų mokymas Rusijoje veikia seniai ir patikimai. 1998-2007 m. kariniai kadrai Baltarusijos armijai rengti pagal bendrą abiejų šalių programą ir jau tada „dengė“ 20 proc. baltarusių karinių pajėgų karininkų poreikio. Programa pilnai finansuota iš Rusijos ir Baltarusijos sąjunginės valstybės biudžeto – 60 proc. išlaidų prisiėmė Maskva, 40 proc. Minskas. Pavyzdžiui, „tolimais“ 2001-aisiais į įvairaus lygio 20 Rusijos karinių mokyklų įstojo 47 klausytojai bei 105 kursantas. Penki karininkai studijavo Rusijos karinių pajėgų generalinio štabo karo akademijoje.

2007 metais į įvairaus profilio (nuo Generalinio štabo akademijos iki, pavyzdžiui, artilerijos, cheminės-biologinės gynybos, karo finansų) rusų karines aukštąsias mokyklas įstojo 50 baltarusių karininkų, papildę šimtą jose jau studijavusiųjų. 2011-aisiais mokslus 13-oje rusų karinių mokyklų pradėjo 138 baltarusių kursantai. Ir taip toliau.

Pasak L.Dyčkos, šiuo metu prieš A.Lukašenką protestuojantys žmonės taip pat armijoje (ar pirmiausia joje) dažnai linksta prie Maskvos, nes jiems patinka Vladimiras Putinas, kai apie Vakarus jie beveik nieko ar tiesiog nieko nežino ir jis jų nedomina. Neturėtų viltingai klaidinti ir faktai apie tarnybą paliekančius karininkus, kurie protestų metu atsisako vykdyti neteistus įsakymus. Logiška, kad jie apdairiai baiminasi A.Lukašenką pakeisiančių naujų valdančiųjų būti teisiami už smurtą prieš taikius protestuotojus, bet tai nebūtinia reiškia, jog jie – būtinai už vakarietišką demokratiją.

Dar viena simpatijų Rusijai naudai bylojanti aplinkybė – galimybė baltarusių karininkams lengvai persikelti tarnauti į rusų armiją, ypač kai jų algos ilgai skyrėsi iki kelių kartų Baltarusijos armijos nenaudai. Ir ką Rusijoje gerai supranta. „Baltic Defence College“ ekspertas primena Kryme tarnavusių ukrainiečių kariškių dilemą pusiasalio aneksijos 2014-aisiais metu. Deja, reikšminga jų dalis tiesiog nuleido Ukrainos vėliavą, iškėlė Rusijos ir nuėjo tarnauti okupantams taip pat dėl to, kad šie savo karininkams mokėjo penkis kartus daugiau.

Tokie tad reikalai, prorusiškoje orientacijoje praleisti dešimtmečiai nepraėjo be pėdsakų, Baltarusijos armijoje natūraliu sąjunginku regima Rusija, o ne JAV ar Europos Sąjunga.

Jei Baltarusijos ginkluotosiose pajėgose dabar ir esama kokio nuomonių išsiskyrimo (šiukštu, ne pliuralizmo), nebent tokio. Rupgjūčio 4-ąją Baltarusijos gynybos ministerijos interneto puslapyje paskelbta informacija, jog karininkų susirinkimuose vieningai balsuota už paramą rinkimuose veikiančiam prezidentui. Jau po jų prasidėjus terorui prieš proestuotojus rugpjūčio 11 dieną jėgos struktūrose tarnaujantis karininkas anonimiškumo pagrindais rusų dienraščiui „Nezavisimaya gazeta“ sakė, jog armija nedalyvauja tvarkos atstatymo akcijose, bet ir nemato reikalo remti protestuotojų, nes A.Lukašenkos autoritetas karinės pajėgose aukštas. Pasirodo, šiuo metu baltarusių karininkų algos nesiskiria nuo rusų kolegų, o pensijos net didesnės nei Rusijoje.

Visi vis tiek žvelgia į tą pačią pusę, o ir naujausi įvykiai nurodo, kad „atsitokėjęs“ A.Lukašenka eis su bet kuo bet kur (be abejo, tik ne į demokratines reformas), kad tik išsaugotų valdžią. Nestebintų, jei diktatorius su kariškiais kuriam laikui ypač „suartėtų“, kad tik išliktų status quo pirmiausia Rusijos atžvilgiu.