Kivirčai tarp Europos Sąjungos ir Jungtinės Karalystės dėl vakcinos nuo COVID-19 atsargų kaista, ES rengiantis blokuoti „AstraZeneca Plc.“ sukurtų vakcinų eksportą į Jungtinę Karalystę tol, kol jos pačios poreikiai bus patenkinti. Kovoje dėl greitesnio imunizacijos proceso įsisavinamos ne tos pamokos.
Eksporto draudimas kaip priemonė išjudinti vangią vakcinacijos kampaniją Europoje vargu ar pakeis situaciją: leidinio „The Guardian“ cituojami „Airfinity“ duomenys rodo, kad tokios pastangos paspartintų imunizacijos kampanijos tempus Bendrijoje maždaug savaitei. Tuo tarpu trikdžiai pačios Jungtinės Karalystės vakcinacijos procesui gali trukti mėnesius, o tai reikštų tik papildomą impulsą koronaviruso pergalei ir tikėtinus atsakomuosius veiksmus iš britų pusės. Tokia situacija gali atsiliepti visiems vaistų gamintojams, ne tik britų-švedų farmacijos įmonei „AstraZeneca“.
Bet koks pastangų pasitraukti iš pandemijos vilkinimas, - neatsižvelgiant į tai, ar politiniu požiūriu tai daroma savo pačių rankomis, turės bjaurių padarinių. Ginčuose, tokiuose, kaip trintis, kilusi tarp Jungtinės Karalystės ir ES, ignoruojama tai, kas akivaizdu: tai pasaulinė pandemija ir todėl būtinas pasaulinis atsakas, jei pasaulis siekia išjudėti iš mirties taško.
Gilėjanti sveikatos krizė Brazilijoje – tai pamoka visiems. Šalyje mirčių nuo COVID-19 skaičiai kovo mėnesį pasiekė istorines aukštumas, ligoninės sunkiai atlaiko spaudimą, senkant vakcinų atsargoms. Valstybė pagalbos kreipėsi į Jungtines Valstijas prašydama papildomų vakcinos dozių, tuo tarpu kaimyninės valstybės, baimindamosi labiau užkrečiamos, galimai ir labiau mirtinos Amazonės valstijoje aptiktos braziliškos atmainos, atsitveria nuo jos įvairiais barjerais.
Laimei, yra ženklų, kad Jungtinės Valstijos, vadovaujamos Joe Bideno – kurias vargu galima būtų kaltinti dėl vakcinų dozių kaupimo, - jau ima dairytis už savo pačios sienų, pasirengusios dalytis vakcinomis, tačiau ES ir Jungtinės Karalystės pavyzdys rodo, kad Vakarų valstybės vis dar galutinai neišsprendžia šios problemos.
Nevienoda prieiga prie vakcinų kainuoja visiems, įstrigusiems šioje pandemijoje. Prioritetas vidaus reikmėms turi prasmę iki tam tikro laipsnio, bet „vien nacionalinio lygio požiūrio“ privalumai menkai apsaugoti nuo naujų atmainų, kad ir iš kur jos atkeliautų. Ir čia reikia kalbėti ne tik apie epidemiologinį, bet ir ekonominį poveikį: pelno nesiekiančios organizacijos „RAND Europe“ vertinimu, tuo atveju, jeigu prieigą prie vakcinų turės tik vakcinas gaminančios šalys, poveikis metiniam pasauliniam bendrajam vidaus produktui (BVP) sudarytų 1,2 trln. JAV dolerių.
Nors tam tikras vakcinų nacionalizmas neišvengiamas, jo mastas liūdina, kai susimąstoma apie turtingų valstybių turimą pranašumą prieš besivystantį pasaulį. Jungtinės Valstijos, Jungtinė Karalystė ir Europos Sąjunga rezervavo vakcinų tiek, kad savo populiacijas galėtų paskiepyti kelis kartus. Tuo metu, kai turtingosios valstybės sausio-vasario mėnesiais vidutiniškai kas sekundę paskiepydavo po gyventoją, skurdžiausios šalys nesušvirkštė nė vienos dozės.
Ir vis dėlto tunelio gale matyti švieselė, - šalys jau demonstruoja konstruktyvesnį požiūrį: veikiau palaipsniui plėsti galimybes dalintis ir bendradarbiauti tarpvalstybiniu mastu nei laukti, kol visa jų populiacija bus paskiepyta. Jungtinės Valstijos, kurios kritikuojamos dėl savo „Amerika pirmiausia“ požiūrio į vakcinų eksportą ( jos to nedaro), jau planuoja nusiųsti keturis milijonus vakcinų dozių savo kaimynėms – Meksikai ir Kanadai.
Formaliai, tai būtų paskola, ir, žinoma, nereikia pamiršti, kad JAV reguliuotojai dar turi patvirtinti „AstraZeneca“ vakciną, o tai reikštų perteklinę pasiūlą. Kad ir kaip būtų, tai gera žinia, kaip ir JAV planas padidinti vakcinų gamybos mastą bendradarbiaujant su Indija, Japonija ir Australija.
Kuo didesnės gamybos apimtys, tuo mažesnis spaudimas vyriausybėms suardyti vakcinų tiekimo grandines ar mėginti jas dauginti gimtojoje žemėje stengiantis garantuoti tiekimą vietos rinkai. Džiugina ir tai, kad nemaža dalis farmacijos bendrovių – nuo „Novartis“ ir „Pfizer“ iki „Sanofi“ ir „Johnson & Johnson“ - bendradarbiauja gamybos sferoje. Vakcinų gamintojai tikisi pagaminti tiek vakcinų, kad šiais metais jų pakaktų 5,7 mlrd. žmonių.
Idealiu atveju, tai būtų tik pradžia. Chadas Bownas ir Thomas Bollyky iš „Peterson Institute for International Economics“ instituto savo naujame straipsnyje išdėsto išsamius planus dėl pasaulinių investicijų į vakcinas ir prekybos susitarimo. Tai padėtų geriau suderinti reguliavimo agentūrų veiklą, koordinuoti bei subsidijuoti gamybos pajėgumų plėtrą ir neleistų dalyvaujančioms šalims riboti eksportą. Didesnis skaidrumas padidintų pasitikėjimą, - panašaus rezultato buvo pasiekta, kai prekybos partnerėms pavyko suvaldyti maisto kaupimo rizikas.
Jeigu kolektyvinių veiksmų pažado nepakaktų priversti šalis pakeisti savo požiūrį, galbūt čia padėtų geopolitinės konkurencijos stimulas. Rusija ir Kinija pasinaudojo Vakarų strateginiu kaupimu, propaguodami savo vakcinas visame pasaulyje, ypač besivystančiose šalyse. Iš dalies tai paaiškina, kodėl Jungtinės Valstijos paviršutiniškai domisi vakcinų altruizmu.
Šviesioji pusė šiose tiekimo krizėse yra tai, kad jos išryškina šalių tarpusavio priklausomybę. „Nuskurdink savo kaimyną“ vakcinų politika gali įtikti vietos auditorijai, bet ilgainiui tampa labai svarbu patraukti kaimynus savo pusėn. ES, Jungtinė Karalystė ir „AstraZeneca“ privalo išspręsti savo nesutarimus draugiškai – nesvarbu, ar dalijantis turimomis dozėmis ar gaminant jų daugiau, - ir susifokusuoti ties tikru priešu: pandemija.
Šis straipsnis nebūtinai atspindi redaktorių kolegijos ar „Bloomberg LP“ ir jos savininkų nuomonę.