Šį didelės apimties 800 puslapių tomą parengė savo šaknų nepamiršę žydai. Pirmasis leidimas hebrajų kalba pasirodė dar 1991 m. Jeruzalėje. Knygos sudarytojas ir dalies tekstų autorius – Zevulunas Poranas. Įdomus leidinys buvo puikiai įvertintas po pasaulį išsibarsčiusių litvakų. Knyga išversta į anglų kalbą. Vertimo redaktorius – Joelas Alpertas. Pasirodė net trys papildyti leidimai – 2003, 2004 ir 2019 metais. O papildyti originalią knygą buvo kuo. Iš Jurbarko kilę žydai turėjo daug miesto ir jo žmonių nuotraukų, laiškų, rašytinių prisiminimų.
Buvę jurbarkiškiai, dabar gyvenantys Izraelyje, JAV, Meksikoje, Kanadoje ir kitose šalyse „Atminties knygoje“ paskelbė viską, kas jiems atrodė svarbu papasakoti apie gyvenimą Lietuvoje. Tekstai rašyti įvairiu laiku. Leidinyje skelbiami ne tik prisiminimai, yra įvairių dokumentų, prieškario ir karo metų laiškų, tekstų iš tarpukario spaudos. Įdėti Jurbarko žydų žudynes vykdžiusios einsatzkomandos iš Tilžės narių bylos fragmentai. Teismas vyko 1958 metais Vakarų Vokietijoje, Ulmo mieste, Baden-Viurtenbergo žemėje.
Plačiausiai kalbama apie XX a. pirmąją pusę, apie karą, bet ne viename pasakojime nuklystama ir į XIX a. ar ankstesnius amžius. Detaliai pasakojama apie visuomeninį gyvenimą, tautų santykius, verslus, kultūrą, švietimą, holokaustą. Pateikiama daugybė žydų ir lietuvių buities, kasdienybės faktų.
Knygos sudarytojai, redaktoriai nesistengė „patobulinti“ atsiminimų apie praeitį. Kaip žmonės surašė, taip ir paskelbta. Todėl pasitaiko pasikartojimų, kartais apie tuos pačius įvykius kalbama skirtingai, sudedant kitokius akcentus. Ta pasakojimų įvairovė suteikia knygai papildomos vertės ir, matyt, buvo vienintelis įmanomas sprendimas. Neįtikėtinai daug liudijimų apie paprastų žmonių kilnumą, pagalbą ir paramą žydams pačiais sunkiausiais metais. Nepamiršti ir bjaurūs, baisūs poelgiai.
Skaitant į akis krinta, kad dažname iš esmės istoriniame pasakojime mažoka datų, lyg pasakotojams tas nebūtų svarbu. Neretai net pasakojant apie save, parašyta „gimiau Jurbarke“, bet gimimo metų nėra. Ir tik paskaitęs, kad autorius mokėsi Jurbarko Hertzlio hebrajų gimnazijoje, kad studijavo Kaune, gali apskaičiuoti, kada apytikriai žmogus gimė, kiek metų jam buvo Pirmojo ar Antrojo pasaulinių karų pradžioje.
Viena knygos dalis – jurbarkiškių 1982 m. užpildytos anketos. Čia jau daugiau konkretumo. Anketoje yra klausimas, kas iš šeimos žuvo, kas išsigelbėjo. Dažnas parašo, kad vienintelis išliko, visi kiti nužudyti. Kiti vardija išsigelbėjusius artimuosius. Bet klausimo, kaip jie išsigelbėjo, nėra, tai ir atsakymų nepateikta. O gaila. Tik labai retame tekste plačiau atskleista išsigelbėjimo istorija ir tik kartais parašytas kaimo pavadinimas ar gelbėtojo vardas. Toks jausmas, kaip skaitant Balio Sruogos „Dievų mišką“ – lietuvių daug, bet pavardės nenurodytos. Sako, Sruoga bijojo pakenkti išlikusiems štuthofiečiams, kad jų biografijos nesudomintų sovietinio saugumo ir jie neatsidurtų lageriuose arba tremtyje.
Tokio teksto, kai neminimos reikšmingos detalės, pavyzdys galėtų būti Shlomo (Sol) Goldsteino istorija. Tai vienas iš jurbarkiškių, po karo atsidūrusių JAV. Ten jis daug pasiekė „kopdamas materialistinės visuomenės laiptais“, bendraudavo su JAV prezidentais, Izraelio vadovais. Bet neužmiršo ir gimtojo miesto, vertybių, kurias išugdė gimnazijos mokytojai. Apie jo išsigelbėjimą pasakyta, kad artinantis paskutinėms Kauno geto dienoms, jis „su savo drauge Tamara ir grupe jaunuolių pabėgo iš geto ir pasislėpė lietuvių kaime“. Nei kaimo pavadinimas, nei bent apytikrė vieta nenurodyta. Nieko nesužinome ir apie galbėtojus. Gal kur nors kitur apie tai parašyta? Pats Goldsteinas jautriai ir gražiai rašo apie gimtąjį miestą: „Jurbarkas man yra viskas ir visa“, „Jurbarkas teka mano kraujyje.“ Bet gimimo metų, išsigelbėjimo detalių nėra.
Istoriniai šaltiniai liudija, kad Jurbarke žydai gyveno jau XVI a., bet pirmąkart paminėti liūdname kontekste. 1593 m. vienas žydas, kai svečiavosi Jurbarke, buvo nužudytas. Tai fiksuota dokumentuose pripažįstant jo žmoną našle. Matyt, Jurbarke žydai gyveno ir prieš 1593 m., nes miestas dėl specifinės padėties traukė pirklius, amatininkus. 1642 m. Lenkijos karalius ir LDK didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza „žydams, nuo seno gyvenantiems“ Jurbarke, suteikė specialią privilegiją, kuria patvirtino jų teisę mieste turėti kapines, sinagogą, verstis įvairiais verslais. Toje privilegijoje nustatyta, kad žydai gali turėti pievas šienauti, daržus, sklypus, naudotis giria ir bendromis ganyklomis gyvuliams „lygiai su kitais Jurbarko miestiečiais“, atlikdami už tai lygiai tokias pačias prievoles „kaip mūsų miestiečiai“.1
„Atminties knygoje“ teigiama, kad 1776 m. Jurbarke gyveno net 7391 miestietis, tarp jų – 2833 žydai. Palyginti su kitais aplinkiniais miesteliais (Veliuona, Eržvilku ar Sudargu) Jurbarkas atrodė tikras miestas. Dėl įvairiausių aplinkybių – karų, epidemijų, gaisrų, migracijos – gyventojų skaičius kito, bet paprastai žydai sudarydavo apie trečdalį ar daugiau gyventojų. 1923 m. iš 4409 gyventojų buvo 2031 žydas. 1940 m. pabaigoje tarp 4400 jurbarkiškių buvo 1300 žydų. Knygoje skelbiamame straipsnyje iš 1939 m. dienraščio jidiš kalba Folksblat pateikiami kiek didesni skaičiai – 6000 gyventojų, tarp jų – 2000 žydų. Kad Jurbarke buvo du tūkstančiai žydų „sielų“, rašo ir Tilžės Israelisches Familienblatt (1931 m. spalio 22 d.). Tai gausiausia miesto bendruomenė po lietuvių. Dar nemažai vokiečių, rusų. Savotišką „mažumą“ sudarė liuteronai, jurbarkiškių katalikų vadinami „priūsais“. Nepriklausomybės metais veikė kelios lietuvių, žydų, viena vokiečių pradžios mokykla, lietuvių ir žydų gimnazijos.
Etninį bei religinį Jurbarko margumą lėmė „geopolitinė“ padėtis – 10 km nuo sienos, svarbi transporto arterija Nemunas su uostu, muitine. Vokietijos artumas uždėjo ryškų antspaudą. Jurbarke daug kas mokėjo vokiečių kalbą, gerai pažinojo tenykščius papročius, gerai uždirbdavo iš prekybos su Vokietija.
Knygoje pasakojama apie gimtąjį miestą su meile, nesunkiai jaučiama nostalgija. Ne vienas Jurbarką vadina unikaliu. Jį labai greitai pasiekdavo modernios idėjos, prekės, mašinos, technologijos iš Vokietijos. Pamatyti, kaip užsienyje gyvena žmonės, buvo visai nesudėtinga. Turtingesnis miestietis, rimčiau apsirgęs, gydytis keliaudavo į Karaliaučių (knygoje yra konkrečių pavyzdžių), o Tilžė buvo ranka pasiekiama ir legaliai, ir per žaliąją sieną „šmugelninkų“ keliais. Jurbarko žydai XIX a. studijuoti pasaulietinių aukštųjų mokslų keliaudavo į Karaliaučių.
Jurbarke 1834 m. apsigyveno iš Kauno persikėlęs žydų rašytojas, mąstytojas Avrahamas Mapu. Čia praleido 7 metus, biografų teigimu, radęs puikią, nevaržomą atmosferą, palankias kūrybos sąlygas. Jurbarke būta daugiau laisvės, mažiau kontrolės negu Kaune. Būtent čia rašytojas rado langą į Vakarus.
Kalbėdamas apie nepriklausomos Lietuvos laikus, ne vienas pasakotojas pabrėžia, kad Jurbarke nebuvo radikalų, ekstremistų, o žydai ortodoksai, jidišistai, sionistai sugyveno taikiai, be kokių nors reikšmingesnių konfliktų. Gyvenk kaip nori, tik kitiems netrukdyk.
Daug rašoma apie apylinkių grožį, miškus, apie sinagogą, pastatytą 1790 m., aptariama Nemuno, Mituvos, Imsrės vieta kasdienybėje ir miestiečių sielose. Imsrė dalijo miestą į dvi dalis. Rytinė – turtingesnė, didesnė. Užimsryje, taip ir lietuviai, ir žydai vadino, gyvenę biednesni žmonės. Upelyje vasarą maudydavosi, braidydavo vaikai, plaukiojo žąsys, antys. Žiemą platesnėse vietose miestiečiai įsirengdavo čiuožyklas. Pavasarį, patvinus Nemunui, patvindavo ir Imsrė su Mituva. Jaunimas irstydavosi valtimis ar baidarėmis Mituvoje.
Bet Jurbarkas, jeigu neturėtų Nemuno, būtų panašus į Eržvilką, Darbėnus, Gargždus ar kitą pasienio miestelį. Net būdavo sakoma, kad kitur žmonės po kojomis turi žemę, virš galvos – dangų, o jurbarkiškiai – dar ir Nemuną. Praeityje jis buvo judrus „greitkelis“, kuriuo kasdien aukštyn ir žemyn plaukdavo daug įvairiausių laivų. Karaliaučiaus, Klaipėdos, Rusnės link keliaudavo prekių prikrautos vytinės, sieliai.2 XIX ir XX a. garlaiviai, baidokai buvo jurbarkiškių kasdienybės dalis. Kasdien iš praplaukiančių laivų po miestą sukiodavosi šimtai žmonių, kalbančių rusiškai, lenkiškai, žydiškai, vokiškai, lietuviškai. Jurbarke buvo privaloma sustoti dėl muitinės reikalų, o jie XIX a. buvo tvarkomi baisiausiai lėtai. Nemunu atsiveždavo prekių. Lietuvos Respublikos laikais kas rytą garlaiviu miestą pasiekdavo spauda visomis kalbomis. Žydai ypač laukdavo savo laikraščių, nes radijas juos labiausiai dominančiomis temomis mažai ką skelbdavo, o laikraštyje galėjai rasti naujienų tiek iš Lietuvos, tiek iš plačiojo pasaulio, taigi ir iš Palestinos.
Daugybei žmonių Nemunas buvo pragyvenimo šaltinis. Baidokai, 20–30 metrų ilgio ar net didesni mediniai laivai be variklio, vairuojami vyrų, kurie dažnai tame laive ir gyvendavo su šeimomis, žemyn upe su kroviniais plaukdavo, nešami srovės, o aukštyn, jau pustuščius, tempdavo garlaiviai. Tilžės, Karaliaučiaus, Klaipėdos kryptimi baidokai gabendavo grūdus, linus, sėmenis, net gagenančias žąsis, antis, burbuliuojančius kalakutus ar mekenančias aveles. Upe būdavo plukdomi sieliai. Vasarą vaikigaliai, įsikabinę į juos, plaukdavo upe žemyn. Svarbiausios maudyklos irgi buvo Nemune. Pasakojama ir apie nelaimes. Kartą per vieną dieną bepramogaudami nuskendo trys jauni vyrai. Pavasarį potvynio vandenys užliedavo nemažą miesto dalį, tirštai apgyventas Kauno, Mėsinių, Tilžės gatves. Vaikai per ledonešį laipiodavo ant ledo lyčių. Kartą srovė ėmė nešti vaiką, stovintį ant lyties. Žmonės apie nelaimę pranešė tėvui. Tas šoko ant arklio, pakrante pasivijo plaukiančią lytį, su arkliu nėrė į Nemuną ir išgelbėjo sūnų. To žmogaus vardas – Aharonas Smolnikas (p. 371).
Bet svarbiausia buvo ne pramogos ar išdaigos, o darbas. Visi sukosi, kaip kas išmanė. Miestiečiai laikė karves, kurias bendrose ganyklose už tam tikrą atlygį ganydavo kerdžius, tradiciškai – gojus, t. y. ne žydas. Daugelis turėjo arklius. Prie namų buvo nedideli daržai, vienas kitas vaismedis. Tirštai užstatytoje Mėsinių gatvėje žmonės gyveno susigrūdę, todėl jų daržai buvo panemunėje, prie vadinamojo Žardo. Žydai, gyvenę miesto pakraštyje, valdė didesnius sklypus. Vienas kitas turėjo ir ūkį, augino naminius paukščius eksportui.
Turtingesniesiems karvių ar paukščių laikyti nereikėjo. Ne vienas Jurbarko žydas jau XIX a. iš transporto (garlaiviai, baidokai ir kt.), eksporto, didmeninės prekybos ar kitų verslų sukaupė nemenką kapitalą. Iš mecenatų paramos Nepriklausomybės laikais atidaryta gimnazija, kuria Jurbarko žydai labai didžiavosi. Net didesni ir turtingesni miestai neturėjo tokių gimnazijų. Mecenatai rėmė vaikus iš neturtingų šeimų, penktadalis mokinių buvo atleisti nuo mokesčio už mokslą (p. 579). Gimnazijoje mokytojavo daug iškilių to meto asmenybių. Čia dirbo ir karo metais išgarsėjęs Jokūbas Gencas. Jurbarko mokyklas (lietuvių, žydų, vokiečių) lankė ir vaikai iš Užnemunės – iš Šiaudinės kaimo, iš Sudargo miestelio. Žydų bendruomenė Jurbarke buvo palyginti negausi, bet labai susipratusi, kultūringa, pasiturinti, gerai organizuota, gerbianti protėvių tradicijas ir skirtingų pažiūrų tautiečius. Stebina išsilavinusių žmonių gausa.
Nepriklausomos Lietuvos laikais veikė daugybė žydų visuomeninių organizacijų. Maccabi ir Žydų atletų klubas neapsiribojo vien sportu. Dažnai buvo rengiamos išvykos garlaiviais į Kauną, kitus miestus. Veikė dvi bibliotekos: viena sionistų-hebrajų, kita jidišistų – jidiš kalba. Šalia gimnazijos buvo parkas, vadintas Tel Avivu. Iki šiol tą vietą senesni jurbarkiškiai vadina Žydų sodu. XX a. labai išpopuliarėjo sionistinės idėjos. Vienas iš garsiausių sionizmo ideologų prof. Tsevi,s Shapira, kilęs iš kaimyninio Eržvilko, 1897 m. iškėlė idėją steigti fondą ir supirkinėti žemes Palestinoje būsimai Izraelio valstybei.
Žydai svajojo įkurti savo valstybę ir išvykti į Izraelį. Tam idėjiškai rengė ir gimnazija – pirmaisiais jos veiklos metais dar buvo dėstoma jidiš, bet vėliau pereita prie hebrajų kalbos. Tie, kam netiko šis pasikeitimas, su savo mokytoju persikėlė į Ukmergės gimnaziją, kur mokyta jidiš kalba. Žydų sode buvo mokoma hebrajiškai, nors šiaip Jurbarko žydai namuose kalbėdavo dažniausiai jidiš. Kelios dešimtys sionistinių pažiūrų jurbarkiškių emigravo į Palestiną, svajodami apie būsimą savo valstybę.
Jurbarko žydai didžiavosi unikalios architektūros sinagoga, pastatyta 1790 m. Tarp svarbiausių miesto įžymybių dažnai minimas skulptorius Vincas Grybas ir jo dirbtuvė.
Žydų atmintyje Jurbarkas – nuostabus miestas. Ne vienas pabrėžia: daug šalių aplankiau, daug miestų mačiau, bet niekas negali prilygti Jurbarkui, tam, ką ten patyriau nepriklausomos Lietuvos laikais, dar mokydamasis gimnazijoje.
Knygoje daug vietos skiriama lietuvių ir žydų santykiams, kurie iš esmės buvo dalykiški, kartais draugiški, tik retais atvejais juos sudrumsdavo koks išsišokimas ar kriminalas. Dalis krikščionių, tarp jų garlaivio savininkas Petras Opasanovas, gerai mokėjo jidiš. Žydai bendraudavo su lietuviais dažniausiai lietuviškai.
Tarp kaimynų nebuvo neperžengiamų barjerų. Žmonės gerai pažinojo vieni kitus. Įdomus, jau baigiantis išnykti reiškinys – pravardės, anuomet įprastas ir neįžeidžiantis dalykas. Žydą Abą kaimynai lietuviai vadino Abakaičiu, jo žmoną Abakiene. Knygoje minima, kad jurbarkiškė Hinda Levinberg yra palikusi dienoraščius jidiš kalba, juose suminėta daugybė žmonių su jų pravardėmis. Gaila, į šią knygą tas tekstas neįdėtas. Jurbarke buvo daug fotografų, net garsiojo Henrio Fordo, automobilių magnato, šeimos fotografas – imigrantas iš Jurbarko (p. 662). Nemažai nuotraukų išliko, antai net keliose matomas plačiai besišypsantis vyras, apsikabinęs arklį. Tai Elka Arklys. Elkų gal buvo daug, bet Elka Arklys – tik vienas. Ar galėjo žmogus pykti dėl tokios pravardės, jeigu jis taip mylėjo arklius. Laikraščių pardavėjo pravardė buvo Terkas. Ir jo sūnus Terkas.
Man pačiam yra tekę susidurti su pravardėmis. Kai kalbėdavausi su senyvais jurbarkiškiais, jie pirmiausia klausdavo, iš kur žinau apie vieną ar kitą dalyką. Kai apibūdindavau pasakotoją, jiems tapdavo aišku – būsiu girdėjęs iš Kutkės. O kodėl ji Kutkė? Taigi jos tėvas, beje, savanoris, buvo Kutkis, rimtas, patikimas žmogus. Kodėl jo pravardė Kutkis, jau niekas neprisiminė, nežinojo, net ką tas žodis apskritai reiškia.
Vienas knygoje skelbiamų prisiminimų autorius pasakoja, kad pirmadieniais ir ketvirtadieniais, turgaus dienomis, ypač žiemą, jų namuose būdavo atlaisvinamas kambarys į turgų suvažiuojantiems valstiečiams, kurie čia galėdavo sušilti, užkąsti, pasišnekėti. Vyrai papsėdavo naminio tabako prikimštas pypkutes. Turgaus dienomis buvo įprasta bendraujant šiek tiek išgerti. Jurbarke paprastai gerdavo degtinę, „nes žiemos būdavusios labai šaltos“, reikėdavę sušildyti ir kūną, ir sielą. Vasarą gurkšnodavo alų. Ūkininkų dukros į kambarį užsukdavo, kad pasistaipytų prieš didelį veidrodį. Turgui pasibaigus, žmonėms išsiskirsčius, šeimininkė turėdavo daug vargo, kol sutvarkydavo, išvėdindavo tą kambarį. Aišku, tas svetingumas nebuvo vien geradarystė – svečiai pirkdavo būtent pas tą žydą, pas kurį svečiavosi. Galėjai nepirkti, bet jei pirksi kitur, neteksi svečio teisių. Tokia praktika buvo ne vienuose žydų namuose.
Pirmojo pasaulinio karo metais tūkstančiai Lietuvos gyventojų dažniausiai per prievartą, rečiau savo noru pasitraukė į Rusiją. Mordechajus Zilberis pasakoja, kad jo tėvas, traukdamasis iš Lietuvos, baldus, kitus vertingesnius daiktus paliko saugoti ūkininkui Jurgiui Tamošaičiui. Nebuvo net minties, kad negrąžins. Kai 1919 m. pabėgėlis grįžo, atgavo viską iki menkiausios smulkmenos. Tamošaitis piktindavosi, įsižeisdavo, jei koks žydas pavadindavo jį gojum. Tamošaičio sūnūs vėliau tapo kunigais, karininkais. Lankydamiesi Jurbarke, būtinai užsukdavo į tėvo draugų žydų namus pasisvečiuoti.
Dažnas prisiminimų autorius lietuvių ir žydų santykius vadina gerais, net puikiais, piešia gyvenimą Jurbarke gražiausiomis spalvomis, nors tai nereiškia, kad nebuvo konkuravimo, ryškių skirtumų. Šalia lietuvių katalikų tais laikais juk būta ir „priūsų“, ir „liocų“ – tai kitokie, svetimi, ne „mūsų“ žmonės. Tos skirtingos bendruomenės turėjo savo vietą ir vaidmenį miesto gyvenime. Nepriklausomybės laikų spauda, žinios iš archyvų rodo, kad Jurbarko žydai buvo integrali visuomenės dalis.3
„Atminties knygoje“ lietuviai apibūdinami kaip santūrūs, ramūs žmonės, mėgstantys išgerti. Valstiečiai gerbdavę žydus. Atkreipiamas dėmesys, kad valstiečiai į turgų važiuodavo su žmonomis, prekiaudavo su gera nuotaika. Ūkininkai buvo pasiturintys. Lietuviai ir žydai turėjo galimybę pažinti vieni kitus iš labai arti. Kauno, Mėsinių gatvėse daugiausia gyveno žydai, bet Užimsryje, Vytauto Didžiojo, Vokiečių, Vaižganto (dabar P. Cvirkos), Vilniaus Gaono (dabar Vilniaus) ir kitose gatvėse namų valdos buvo greta, ribojosi daržai, sodai. Buvo sena tradicija, kad per šabą lietuviai už tam tikrą atlygį talkindavo kaimynams, pamelždavo karvę, užkurdavo ugnį. Turtingesnių žydų šeimos vasaromis kraustydavosi į savotiškus kurortus – ūkininkų sodybas panemunių kaimuose, Kalnėnų miško pakrašty. Čia išsinuomodavo kelis kambarius. Pirkdavo iš valstiečių pieną, sviestą, sūrį, grietinę, virdavo uogienes. Vaikai plaukiodavo Nemune, uogaudavo, grybaudavo, stebėjo ir iš arti matė kaimo žmonių gyvenimą, darbus, talkas, patalkius su išgertuvėmis, dainomis, šokiais. Ir kurortininkai prisijungdavo prie šokančių, dainuojančių valstiečių. Linksmybės tęsdavosi iki aušros (p. 87). Kepėjai žydai iš Jurbarko net pristatydavo beigelių, kitų kepinių, tarp miesto ir tų kaimo sodybų važinėjo vežikai.
Apie ano meto žmonių santykius daug pasako ir tai, kad žydų mecenatai parėmė naujosios mūrinės katalikų bažnyčios statybas (p. 111).
Tamsesnėmis spalvomis vaizduojama Augustino Voldemaro (jis vadinamas antisemitu) politika nepriklausomybės laikais ir „šaulistai“ (šauliai), knygoje vadinami nacionalizmo simboliu.
Karo išvakarėse atsiranda vis daugiau nerimo ženklų. Knygoje skelbiami iš Jurbarko į Meksiką siųsti laiškai, kuriuose guodžiamasi dėl blogėjančios padėties, tiesiog meldžiama atsiųsti emigracijai reikalingus dokumentus, gelbėti nuo gresiančios mirties. Laiškas rašytas 1939 m. kovo 27 d. (p. 681). O jau kitame laiške prasiveržia neviltis – jei neatsiųsit dokumentų, netrukus bus per vėlu.
Pinkhas Shaknovitzius 1938 m. balandžio 29 d. Lietuvoje paskelbtame ir knygoje perspausdintame apsakyme „Senoji sinagoga pasakoja savo istoriją“, galima sakyti, išpranašavo ir Jurbarko sinagogos griūtį, ir bendruomenės likimą.
Virš visos Europos kaupėsi grėsmingi karo debesys. Jurbarke buvo gerai žinoma, kas yra nacionalsocializmas ir kokie įžūlūs vokiečių nacionalsocialistai, vadinti „kultūrtrėgeriais“. Jurbarko savivaldybė, neapsikentusi jų išsišokimų, dar 1933 m. pakeitė Vokiečių gatvės pavadinimą. Siūlytas Vilniaus Gaono vardas, bet galiausiai ji pavadinta K. Duonelaičio (dabar K. Donelaičio) gatve.
1939 m. pavasarį Jurbarką užplūdo pabėgėliai iš nacių užimto Klaipėdos krašto. Daugeliui jų teko gyventi iš visuomenės paramos, nes atvyko tuščiomis rankomis. Smalininkai, jau irgi užimti Trečiojo Reicho, buvo tik už 10 kilometrų.
Niekas per daug nenustebo, kai 1939 m. rugsėjį prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Europa prie jo nuosekliai, su tam tikru užsispyrimu ėjo, vis pakalbėdama apie taiką.
1940 m. birželį Lietuvą okupavo sovietai. Knygoje apie tą neilgą laikotarpį kalbama nedaug. Žydų kaip ir lietuvių organizacijos buvo uždarytos, turtas nacionalizuotas, rimtesnė spauda uždrausta. Per 1941 m. birželio trėmimus vien iš Jurbarko išvežta daugiau kaip 60 jurbarkiškių, tarp jų 29 žydai. Pateiktas žydų tremtinių sąrašas, sudarytas dar nacių okupacijos laikais (p. 581–582). Tame sąraše nemažai vaikų. Dabar, kai žinome, kas vėliau nutiko, galima sakyti, kad tiems žydų tremtiniams pasisekė, nors ir jiems teko nemažai iškentėti. Lietuvos žydų buvo ir prie Laptevų jūros.
Pasakojama ir apie didįjį gaisrą, nusiaubusį miestą 1940 m. liepos pradžioje. Visuotinai žinoma, kad jis kilo Fainbergo malūne. Knygoje teigiama, esą padegta specialiai, įspėjant žydus, kad nesusidėtų su sovietais (p. 193–194 ir kitur). Esu girdėjęs versiją, atseit padegė pats Fainbergas, nenorėdamas, kad jo turtas atitektų komunistams. Menkai įtikinamos versijos. Didžiausia tikimybė, kad gaisras kilo netyčia. Sudegė daugybė namų, net bažnyčia. Tai buvo antras tokio masto gaisras po 1906 m.
1941 m. birželio 22-osios rytą, apie 8 val., vokiečių kareiviai jau žygiavo Jurbarko gatvėmis. Iš miesto spėjo pasitraukti labai nedaug žmonių, nors rytinis garlaivis į Kauną dar išplaukė. Kiek vėliau kitas garlaivis irgi bandė ištrūkti, bet užskridę vokiečių lėktuvai privertė jį grįžti. Yra liudijimų, kad bandyta trauktis į Rytus arkliais, tačiau puolanti kariuomenė judėjo greičiau negu pabėgėliai iš Jurbarko. Su didele baime žydai žiūrėjo į naująjį okupantą. Daugumos lietuvių nuotaikos buvo kitokios – jie džiaugėsi, kad pasibaigė sovietų okupacija, teroras, netikrumas dėl ateities. Daug kas pirmomis okupacijos dienomis naiviai tikėjo, kad naciai yra išvaduotojai, o ne nauji, tik šiek tiek kitokie okupantai.
Jurbarkas kaip ir kiti pasienio miestai pateko į nacių nustatytą 25 km pasienio zoną, kur numatyta žydus sunaikinti pirmiausiai. Gargždų, Kretingos, Darbėnų, Palangos, Jurbarko gyventojai žydai kraupios lemties sulaukė anksčiau, negu jų tautiečiai, gyvenę toliau nuo sienos.
Pirmoji didelė Jurbarko žydų grupė sušaudyta, nuo karo pradžios praėjus mažiau kaip 2 savaitėms.
Jau ketvirtą okupacijos dieną esesininkai sušaudė kelis žydus, nuvedę į kapines (p. 583). Kartą vokietis tris žydus nuvarė prie alaus daryklos, privertė išsikasti duobę ir paleido automato seriją virš galvų. Po to nusijuokė, pasiūlė cigarečių. Toks buvo vokiškas tų laikų humoras (p. 583).
Tomis dienomis vokiečiai, deja, ir lietuviai žydus terorizavo, mušė, stumdė, varinėjo po miestą, imituodami sovietines demonstracijas, vertė nešioti sovietinių vadų portretus, šokti ir dainuoti aplink Stalino biustą. Gatvėmis turėjo žygiuoti rabinas, kantorius, kiti gerbiami žmonės, kurie net teoriškai neturėjo ir negalėjo turėti nieko bendra su komunistais.
Žydai tapo atpirkimo ožiais. Galiausiai jie buvo priversti savo rankomis nugriauti miesto pasididžiavimą – prieš 150 metų pastatytą sinagogą. Šventvagiškai išniekintos toros. Žydų knygos sukrautos į laužą. Vokiečiai tas akcijas fotografavo. Žydams buvo baisiausia ir skaudžiausia tarp aktyviausių persekiotojų matyti savo kaimynus lietuvius.
Šiandien vargu ar įmanoma nustatyti, kas buvo tie antižydiško veikimo aktyvistai, knygoje dažnai vadinami chuliganais. Ar tai buvo manarkiai – taip anuomet vadino miesto plevėsas, dykaduonius, ar kitų kategorijų piliečiai? Labai tikėtina, kad organizuojant žydų terorizavimą, nagus prikišo nacių specialiosios tarnybos, Jurbarke turėjusios nemažai savo žmonių.
Kodėl kai kurie lietuviai dalyvavo antižydiškose akcijose? Galima paprastai aiškinti, kad neapykanta, snaudusi gal 100, gal 50 ar 30 metų, tik ir laukė palankaus momento prasiveržti. Bet labiau įtikina Timothy’o Snyderio įžvalgos, išdėstytos fundamentalioje studijoje „Kruvinos žemės: Europa tarp Hitlerio ir Stalino“.4 Lietuva, kaip ir kitos kaimyninės šalys pateko į geografinę-istorinę erdvę, kurią Snyderis vadina „kruvinomis žemėmis“. Išskirtinis bruožas tas, kad jose 1–1,5 metų laikotarpiu (1939 m. rugsėjis–1940 m. birželis–1941 m. birželis) pasikeitė du okupantai, abu vykdę nuožmios prievartos, teroro, kurstymo politiką, išardę valstybines institucijas, visuomenines struktūras, supriešinę vietinius gyventojus. Buvo sunaikinti, izoliuoti ar dvasiškai sužaloti vietiniai autoritetai.
Nors pirmoji sovietinė okupacija Lietuvoje truko tik metus ir vieną savaitę, tai buvo gilus, viską griaunantis sukrėtimas, senąjį pasaulį suardęs iki pačių pamatų. Kad šalyje tuo metu neregėtai išaugo antisemitizmas, patvirtina daugybė šaltinių.
Galima tik bandyti įsivaizduoti, kaip lietuviai būtų žiūrėję į vokiečius, kaip būtų elgęsi su žydais, jei prieš nacių okupaciją nebūtų buvę sovietinės. Aišku, žydų likimas vargu ar būtų buvęs kitoks, juk, pavyzdžiui, Olandija prieš karą nebuvo okupuota sovietų, bet didžioji žydų bendruomenės dalis vis tiek sunaikinta. Tačiau lietuviai bent jau nebūtų vertę žydų tampyti Stalino biustą, vaidinti komunistines demonstracijas. Lietuvių nuotaikos būtų buvusios kitokios, būtų susiorientuota kitaip, o vertybės nebūtų pamintos. Bet istorija nesuteikia galimybės patikrinti, kas būtų, jeigu būtų...
Pirmosios didelės žudynės įvyko 1941 m. liepos 3 dieną. Ryte iš Tilžės į Jurbarką atvyko operatyvinis būrys, kurį sudarė apie 40 įvairaus rango nacių. Svarbus tos akcijos veikėjas buvo Carstenas ir jam pavaldūs gestapininkai iš Smalininkų, gerai pažinoję Jurbarką ir jo gyventojus. Carsteno pavardė knygoje ir kituose šaltiniuose rašoma skirtingai, pavyzdžiui, Carsten arba Gerhard Karsten. Šis esesininkas buvo vokiečių pasienio policijos posto Smalininkuose vadas.
Suplanuota, kad bus šaudoma žydų kapinėse ant aukšto Nemuno šlaito prie rytinės miesto ribos, už 2 km nuo centro. Už tų kapinių – ūkininkų sodybos ir laukai.
Knygoje pateikti Jurbarko žydų žudynes vykdžiusios einsatzkomandos narių teismo dokumentai (p. 445–452). Teismas vyko 1958 m. Vokietijoje, Ulmo mieste, Baden-Viurtenbergo žemėje. Išliko vykdytojų ataskaitos aukštesnei valdžiai. Daug akcijos vykdytojų išgyveno karą ir dalyvavo procese kaip kaltinamieji ar liudytojai. Teisme liudijo ir civiliai žmonės iš Jurbarko, karo pabaigoje pasitraukę į Vakarus.
Žudynėms vadovavo Tilžės gestapo vadas, SS šturmbanfiureris Hansas Joachimas Böhme. Atvykęs į Jurbarką, jis pirmiausia išklausė Carsteno raporto. Tas pateikė sąrašą, kodėl ir ką numatoma nužudyti. Tarp pasmerktųjų buvo ir apie 20 lietuvių, esą komunistų, iš jų dvi moterys. Įtrauktas ir Vincas Grybas, vienas iškiliausių miesto inteligentų, garsus skulptorius, kurio paminklas Vytautui Didžiajam iki šiol puošia miestą. Visi kiti – žydai, iš jų trys komjaunuoliai ir vienas komunistas (p. 581). Böhme buvo nepatenkintas, kad sąrašas, jo nuomone, per trumpas. Kilo ginčas. Teisme paliudyta, kad buvo sudaryta grupė, turėjusi kartu su talkininkais lietuviais sugaudyti papildomai žydų. Po kurio laiko pristatyta dar apie 60 žmonių, tarp jų kelios moterys su vaikais, nenorėjusios skirtis su vyrais. Pirmą valandą po pietų 322 pasmerktuosius išrikiavo eilėmis po tris. Lietuvių policininkai, kuriems liepta dalyvauti egzekucijoje, neatėjo. Jų ieškojo Hersmannas, vienas iš vėliau nuteistųjų Ulme. Surastas policijos vado adjutantas Hersmannui paaiškino, kad vadas neleidžia dalyvauti žudynėse (p. 450). Böhme ir Hersmannas dėl to labai įsiuto.
Taigi pagal Ulmo teismo bylos dokumentus, lietuvių policininkai neatvyko dalyvauti žudynėse. Tam tikrą sumaištį sukėlė atbėgęs žinomas Jurbarko gydytojas Antanaitis. Jis kreipėsi į Carsteną, prašydamas paleisti chirurgą Juozą Karlinskį, kuris buvo žinomas kaip rimtas, humaniškas, protingas žmogus, niekam nieko blogo nepadaręs. Carstenas Antanaičiui patarė kreiptis į operacijos vadą. Po ilgų, atkaklių prašymų pasigailėti Karlinskio, šturmbanfiureris Böhmė sumušė gydytoją Antanaitį. Kiti šaltiniai sako, kad daužė per galvą rankose turėta lazda ir pagrasino, kad pats bus pastatytas į rikiuotę, jeigu iš čia nedings.
Kolona, lydima keleto automobilių ir ginkluotų sargybinių, pajudėjo į žydų kapines. Tokiam skaičiui pasmerktųjų duobių buvo per mažai, iškasė papildomas. Tada pasigirdo šūviai.
Jau kapinėse Carstenas išprašė, kad operacijos vadas Böhmė paleistų du buvusius jo agentus, sulaikytus per papildomas gaudynes.
Aukas vedė, klupdė, šaudė nedidelėmis grupelėmis. Ir vertė į duobes. Pastebėjus, kad žmonės iš gretimų ūkių mato, kas vyksta, Carstenui liepta juos išvaikyti. Emilis Maxas, Pirmojo pasaulinio karo veteranas žydas, už narsą, kovojant vokiečių armijos gretose, apdovanotas A laipsnio Geležiniu kryžiumi, puolė Böhmę ir jam smogė. Kitas žydas atakavo kriminalkomisarą Krumbachą, bet abu drąsūs vyrai čia pat buvo nušauti.
Kai kurie pasmerktieji bandė bėgti. Du nušovė Böhmė ir Hersmannas. Keliems pasisekė pasprukti į krūmais apaugusį Nemuno šlaitą. Per sumaištį vienam egzekutoriui peršauta koja. Jį pakeisti liepta vairuotojui iš Tilžės, vėliau irgi liudijusiam Ulmo teisme. Po egzekucijos „svečiai“ iš Smalininkų ir Tilžės užsuko į Jurbarko restoraną. Böhmės nurodymu už išgertuves pinigais, atimtais iš žydų, sumokėjo vienas iš žudynių dalyvių Gerkė (jis irgi buvo teisiamas Ulme). Grįžęs į Tilžę, Carstenas, pasak vieno iš bylos liudytojų, be jokių emocijų pareiškė: „Sutvarkėme Georgenburgo žydus.“
Jurbarką, ypač dar išlikusius žydus, nužudytųjų šeimas, jų kaimynus apėmė neapsakomas siaubas, susidūrus su tokiu nesuvokiamu žiaurumu.
Užimsryje gyvenusi Maskolaitienė kaip įmanydama guodė gretimo namo kaimynę žydę, kuri taip netikėtai tapo našle su krūva mažų vaikų, su kelių savaičių kūdikiu ant rankų. Žadėjo padėti, kuo galėsianti, ir padėdavo. Rūpinosi, kad kaimynė turėtų ką valgyti. Darže (jų daržai ribojosi) pastatydavo pintinę su maistu. Bet visiškai niekuo negalėjo padėti, kai po kurio laiko atėjo ginkluoti nacių parankiniai ir išsivedė našlę su mažais vaikais. Apie savo motinos pagalbą kaimynei žydei papasakojo Aldona Maskolaitytė-Kleinienė, buvusi politkalinė. Suprantama, tai įrodančių dokumentų ji neturėjo, o aš ir neprašiau.
Jau prieš daug metų kažkas Vakaruose sugalvojo holokausto laikais gyvenusius žmonės skirstyti į 3 kategorijas: aukos, nusikaltėliai ir stebėtojai.5 Pagal tą nesudėtingą schemą, visi jurbarkiškiai, kurie tądien nebuvo sušaudyti ar patys nešaudė, turėtų būti priskirti stebėtojų kategorijai.
Po pirmųjų žudynių likusius gyvus žydus naciai metodiškai naikino, grupėmis išvesdami už miesto. Kapinėse daugiau nešaudė. Ulmo teisme nustatyta, kad už tas žudynes atsakingi Carstenas ir Böhmė, kad būtent jų nurodymu buvo apginkluoti lietuviai, dalyvavę šaudant žydus aplinkiniuose miškuose. Jie parūpindavo ir degtinės.
Po 4 mėnesių naciai prie visų įvažiavimų į miestą pastatė užrašus vokiečių kalba: „Georgenburge žydų nėra.“ Jurbarko gimnazijos mokytojas Petras Paulaitis patikimų gimnazistų paprašė, kad išrautų tuos „Judenfrei“ su visais stulpais. O kur dėt išrovus? – klausė mokiniai. – Suneškit pas mane, – nurodė mokytojas, nesilaikęs konspiracijos.6 Mokytojas auklėjimo tikslais vesdavo mokinius į Kalnėnų mišką prie duobių, kur užkasti Jurbarko žydai: štai, žiūrėkit, koks yra mūsų „išvaduotojas“.
Dar daug dešimtmečių tos baisybės buvo prisimenamos Jurbarke. Žinojo žmonės ir tokius dalykus, kurie net Ulmo teisme nebuvo išaiškinti, pavyzdžiui, kas užkasė tas baisias duobes kapinėse. Juk aukštuosius mokslus prestižiniuose universitetuose krimtęs diplomuotas teisininkas šturmbanfiureris Hansas Böhmė su bendražygiais nemosuos kastuvu. O ir laiko nebuvo – laukė iš anksto užsakytas vakarėlis restorane, kelionė į Tilžę. Sutvarkyti tą reikalą vokiečiai nurodė jurbarkiškiams. Savanorių neatsirado, todėl į kapines buvo nuvaryti jauni vyrukai, ramiai sėdėję panemunėje. Tą vakarą jie įsiminė ilgam.
Įstrigo jurbarkiškiams ir vienas sekmadienis bažnyčioje. Jau po žudynių, klebonas, prieš mišias nužvelgęs susirinkusius žmones, rūsčiai tarė: „Žydšaudžiai, išeikit iš bažnyčios.“ Parapijiečiai nuščiuvo, pradėjo dairytis. Keletas susigūžusių vyrų išėjo.
Ne kartą esu girdėjęs pasakojimus apie du lietuvius, išsigelbėjusius liepos 3 dieną. Niekad neatėjo į galvą paklausti, o kaip jie išsigelbėjo. Lyg ir buvo aišku – visose lietuviškose publikacijose rašoma, esą du lietuviai ir žydas Aba Valesas, likę gyvi, išlipo iš duobės.7 „Atminties knyga“ atskleidžia, kad bent jau Abos Valeso atveju buvo kitaip. Gal yra kur likę ir tų dviejų lietuvių liudijimai.
Po keleto mėnesių Jurbarke žydų jau nebebuvo matyti. Gyvi liko tik tie, kuriuos paslėpė lietuviai arba kuriems pavyko pasiekti Kauno getą. Knygoje paskelbtas Mikos Liubin laiškas, 1943 m. kovo 14 dieną rašytas draugei Genei. Įdėta ir to laiško faksimilė. Rašyta kaligrafišku braižu, gražia, taisyklinga lietuvių kalba, su visais skyrybos ženklais. Mika dėkoja draugei, kad aplankė ją kalėjime. Tik apgailestauja, kad buvo tokia sumišusi ir tiek mažai pasakė, ką norėjusi pasakyti. Dėkoja Genei už rūbus, kurių greitai nebereikės, prašo padėkoti mamai už valgį, kuriuo dalydavosi. Visi kaliniai (matyt, lietuviai), su kuriais Mika uždaryta, yra labai malonūs, padeda kaip galėdami. Duoda cigarečių skausmui palengvinti. Daug rūkau, – priduria. Dar prašo, jei sesuo Haikė liks gyva, papasakoti jai, kad „tėvas ir broliai palaidoti kapinėse, mama ir Esterikė – šile, už 6–7 km nuo Jurbarko“. Ir pridūrė: „Mirti einu drąsiai.“ Mika žuvo, o sesuo Haikė išsigelbėjo. Genė atidavė tą laišką žuvusios draugės sesei ir papasakojo, kur kas guli užkastas.
Gaila, kad nepateikiama detalių, nei kas ta Genė, nei kokiomis aplinkybėmis buvo areštuota besislapstanti žydaitė. Gali būti, kad Genė ir Mika – mokslo draugės iš Jurbarko gimnazijos.
Jau minėtas Aba Valesas – vienas iš tų, kuriems pavyko ištrūkti iš žydų kapinių ir pasislėpti Nemuno pakrančių krūmynuose. Sutikti valstiečiai ir gyvulius ganę piemenys jam papasakojo, kad visi žmonės kapinėse nužudyti. Aba pasislėpė kitoje Nemuno pusėje, Šiaudinės kaime, iš kurio kilęs. Šiaudinė – maždaug dviejų dešimčių sodybų žydų ūkininkų kaimas.
...120 metų Užnemunę nuo Žemaitijos skyrė ne tik Nemunas. Po paskutinio ATR padalijimo 1795 m. dešinysis jo krantas buvo valdomas Rusijos, o pietinis, kairysis krantas iš pradžių priklausė Prūsijai, vėliau Varšuvos kunigaikštystei, Lenkijos Karalystei, kuri vėliau prijungta prie Rusijos imperijos. Ten galiojo kiti įstatymai, kitas kalendorius. Užnemunėje žmonės gyveno kiek laisviau ir turtingiau. Nešiojo mandras kepures su lacu ir guziku, avėjo batais. Jie iš aukšto žiūrėjo į „karnavyžius“, gyvenusius už Nemuno. Jurbarkiškiai žinojo, kad kitoje pusėje gyvena turtingesni lietuviai, bet visai nenorėjo būti panašūs į pasipūtusius, nors turtingesnius „liocus“. Trumpai tariant, tarp lietuvių karnavyžių ir liocų, atskirtų politikos ir Nemuno, per 120 metų atsirado nemenkų skirtumų, kilo net priešiškumas.
Pasirodo, Nemunas buvo suskaldęs ir žydus. Skyrėsi Jurbarko ir „lenkiškų“ žydų tarmės. Už Nemuno gyvenę „Lenkijos“ žydai nesikratydavo valgyti avienos, ypač rūkytos. Jurbarko žydai labiau laikėsi įstatymo ir, kaip rašoma knygoje, niekad nevalgydavo karštų beigelių pusryčiams.
Abos Valeso, kilusio iš Užnemunės, iš Šiaudinės kaimo, tėvai ir proseneliai buvo valstiečiai. Jo vaikystėje jau tik Nemunas skyrė Šiaudinės žydus nuo Jurbarko. Tiek žydų, tiek lietuvių ūkininkai dažnai lankydavosi Jurbarko turguje, vaikai, tarp jų ir Abelis, mokėsi Jurbarko mokyklose. Baigęs mokslus, apsigyveno Jurbarke, vedė, susilaukė trijų vaikų ir be ypatingų rūpesčių gyveno savo pasistatytame namuke. Viskas pasikeitė, atėjus naciams. Aba rūsčiomis aplinkybėmis buvo priverstas grįžti į savo vaikystės kaimą, kur gyveno ir ūkininkavo kelios protėvių kartos. Jį paslėpė pažįstamas lietuvis. Būdamas Šiaudinėje, gavo baisią žinią – nužudyta žmona ir vaikai, likę namuose Jurbarke.
Gal tas lietuvis būtų ilgai slėpęs Abą, bet viską sujaukė netikėta nelaimė. Kitas kaimynas, slėpęs žydą Moškę Joksą, matyt, buvo įduotas, nes vieną dieną prisistatė naciai, nušovė ir žydą, ir jo gelbėtoją. Tokių istorijų buvo ir daugiau. Abelio geradarys mirtinai persigando ir paprašė išeiti. Patarė prisiglausti pas jo uošvį, gyvenantį kitame kaime. Bet uošvis visai neapsidžiaugė, sulaukęs tokio pavojingo įnamio. Teko Abai žiemos naktį eiti, kur kojos neša. O kojos nunešė, kaip jis rašo, į Papušokų kaimą (tikriausiai, tai Papiškių kaimas Šakių rajone, į rytus nuo Šiaudinės).
Paryčiais sušalęs, alkanas įlindo pro atviras duris į kaimiečio tvartą. Nustebo apie gyvulius triūsęs žmogelis, pamatęs lyg iš dangaus nukritusį suvargusį žydą. Atėjo kaimiečio žmona. Atnešė duonos, sviesto. Papasakojo, kad visai neseniai šiose apylinkėse buvo surastas ir nužudytas kitas tos pačios Šiaudinės gyventojas, pavarde Levyushas. Abelis pratrūko raudoti.
Pagailo tam kaimiečiui atvykėlio, prispausto negailestingos lemties: „Eik į stubą. Kas bus, tas bus. Iš mano namiškių niekas neprasitars.“ Taip ir išgyveno namo pastogėje įrengtoje slėptuvėje 3,5 metų, valgydamas, ką valgė jo geradario šeima. Kartu tekdavo ir pasninkauti, nes lietuviai gyveno skurdžiai. Aba vis klausydavosi, kaip buvo primokytas, ar neloja sargūs šeimininkų šuneliai, perspėdami apie svetimus žmones sodyboje. Gaila, bet ir šiame pasakojime nėra paminėtas to gerojo samariečio vardas.
„Atminties knygoje“ papasakota ir kito holokaustą išgyvenusio žydo istorija. Jehudah Tarshishas 1944 m. pavasario sulaukė Kauno gete. Iš geto jis yra nešęs mažus žydų vaikus į lietuvišką prieglaudą, pavadintą „Lopšelis“. Kovo mėnesį Jehudos pažįstamas paprašė nuvesti keletą žydų iki „Inkaro“ fabriko. Jie ketino bėgti iš geto. Jurbarko žydo Fainšteino du broliai slapstėsi, partizanavo Jurbarko apylinkėse. Buvo nutarta keliauti pas juos (p. 466). Didelę valtį parūpino apsikrikštijusi žydė, gyvenanti laisvėje. Vėlų vakarą, jau sutemus, 15 vyrų ir 12 moterų ta valtimi, slepiami rūko, leidosi pasroviui. Kad būtų greičiau, dar ir energingai irklavo. Nepastebėję atsitrenkė į vokiečių garlaivį, plaukiantį prieš srovę. Bet viskas baigėsi laimingai. Dieną bėgliai praleido, sustoję Suvalkijos krante. Vietinis valstietis parūpino maisto. Kai kurie žydai turėjo pinigų ir ginklų. Kitą naktį pasiekė Jurbarko apylinkes. Moterys apsigyveno pas valstiečius, o vyrai prisijungė prie partizanų, kurių ten buvo apie 40. Būriui vadovavo buvęs Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyvis Mošė, slapyvardžiu Antanas (Jurbarke gyveno ne vienas nepriklausomybės kovų dalyvis žydas). Partizanų grupėje buvo ir rusų lakūnas, išsigelbėjęs iš numušto lėktuvo. Vasarą, jau likvidavus getą, prisijungė dar 15 vyrų, kiek vėliau – dar keletas. Būrys išaugo. Tokia didelė grupė buvo lengvai išaiškinta. Po vokiečių antpuolio liko tik broliai Fainšteinai, dar keli vyrai ir dvi moterys, iš viso 7 žmonės. Pasilikti tose pačiose vietose buvo neįmanoma. Jurbarko prieigose gyveno Fainšteino pažįstamas lietuvis. Pas jį ir patraukė. Tas, pamatęs ginkluotus atvykėlius, išsigando, bet atpažinęs net pabučiavo. Netrukus, 1944 m. spalio mėnesį Jurbarko apylinkes pasiekė frontas. Susitikimas su raudonarmiečiais nebuvo malonus – tie pirmiausia nuginklavo, nuavė batus, atėmė laikrodžius. Apiplėšti žydai dar bandė priekaištauti, bet atsakymas buvo paprastas: „Vy evreji pomogali niemcam“ (p. 472). Tik pasirodęs žydas karininkas batus grąžino šeimininkams. Laikrodžiai jau buvo dingę be pėdsako.
Kai skaičiau tą epizodą apie batus ir laikrodžius, iš atminties iškilo Kazio Jakubėno istorija su eilėraščiu apie neramiais laikais laimingai išlikusį laikrodėlį ir iškeltą bylą dėl tariamo Raudonosios armijos šmeižimo.
Kitas jurbarkiškis Mordehajus Ben Tuviah, 1944 m. birželį, likviduojant getą, su kitais žydais buvo įsodintas į traukinį ir vežamas kažkur į Vakarus. Važiuojant per Kazlų Rūdos miškus, vidurdienį, prisitaikęs iššoko iš vagono. Skrydį iš važiuojančio traukinio matė trys pro šalį ėję lietuviai. Pasiūlė pagalbą, bet Mordehajus nenorėjo susidėti su nepažįstamais. Tie žmonės primygtinai pagalbos nesiūlė, tik patarė nueiti pas geležinkelio sargą, gyvenantį mažame namelyje. Jis – geras žmogus, tikrai padės. Dar patarė saugotis vokiečių, kurių nemažai čia esama.
Šeimininko namie nebuvo. Po kiemą bėgiojo maža mergytė. Sargo žmona pakvietė užeiti į vidų, pasiūlė nusiprausti, pavalgyti. Po kurio laiko parėjo ir šeimininkas. Tas irgi perspėjo apie tykančius pavojus, patarė, kaip surasti, pas ką galės prisiglausti. Į kelionę įdėjo maisto. Mordehajus iškeliavo iki nurodyto punkto. Pakeliui dar sustojo popiečio maldai. Nepasiklydo miške. Rado nurodytą ūkį ir jo šeimininkus. Tie maloniai priėmė, bet irgi perspėjo dėl vokiečių. Pamaitino, nakvoti paklojo ant šieno. Išvargęs, bet sotus bėglys, kaip pats rašo, išsimiegojo tarsi karalius. Ryte svečio jau laukė puikūs pusryčiai: du kiaušiniai, duona su sviestu, sūris ir pieno puodelis. Likimo užgrūdintas žydas nenorėjo varginti šeimininkų, atsisakinėjo vaišių, bet šie primygtinai reikalavo viską suvalgyti. Po to palydėjo, parodė kelią. Prieš išeinant, tas ūkio šeimininkas (jo pavardė Stankevičius) pirmąkart matomam žmogui dar įdavė maisto ir pinigų (p. 477). Dievo padedamas, jurbarkiškis pagal Stankevičiaus nurodymus pasiekė kitą ūkį, kuriame gyveno stalius. Tas, pamatęs nelauktą svečią, nutraukė darbus ir pirmiausia pasiūlė pavalgyti. Po to nubraižė žemėlapį, paaiškindamas, kas ką reiškia ir kaip reikia toliau keliauti. O įveikti reikėjo dar apie 25 km. Mordehajus ėjo visą dieną, vis pasimelsdamas, prašydamas Viešpaties pagalbos, kol vakare pasiekė kelionės tikslą – kaimo siuvėjo sodybą. Tas irgi neišsigando atvykėlio, iškart pasiūlė pavakarieniauti, bent jau pieno išgerti. Išsimiegojęs ant šieno „kaip pas mamą lovoj, ką tik gimęs“, ryte iškeliavo toliau. Dabar jo tikslas buvo kaimas Shtura (taip tekste, koks čia kaimas – neaišku), kuriame užėjo į nurodytą sodybą pasiteirauti apie partizanus. Bet ten buvusi moteriškė dievagojosi nieko nežinanti, apie jokius partizanus nieko negirdėjusi. Praeina čia visokių žmonių, ar supaisysi, kas jie tokie. Ir dar pridūrė, kad jei čia kas nors atvykėlį pamatytų, riesta būtų abiem. Jiems besikalbant, į kiemą įvažiavo vežimas, kuriame sėdėjo keli žydai...
Viešpats išklausė Mordehajaus maldų. Apsikabino su tautiečiais. Pasikalbėjo. Sužinojo, kad tame miške yra jo svainis Jahuda Meisteris iš Jurbarko. Prisikrovė į vežimą maisto ir išvažiavo. Mordehajus sėdėjo vežimo gale, šalia ginkluoto vyro. Visą naktį važiavo miškais. Stovykloje iš tikrųjų susitiko giminaitį, apsikabino ir „abu verkė kaip vaikai“. Sunku buvo pasakyti Jahudai, kad IX forte nužudyta ir jo žmona, ir vienerių metų sūnus. Miške sutiko ir Mošę Magidovičių, seną pažįstamą iš Jurbarko. Prasidėjo partizaniškas gyvenimas. Maistą dažniau ne pirkdavo, bet paimdavo iš kaimiečių. Kartą maisto reikalais nuvažiavo į nusižiūrėtą turtingesnę sodybą, užėjo į trobą. Rado šeimininką ir dvi moteriškes. Pradėjo aiškinti, ko atvykęs. Viena iš moterų įsiterpė į pokalbį jidiš kalba. Pasirodo, žmonės slapsto žydę iš Kauno. Slapsto, bet, žinoma, nesigiria.
Tai tokios istorijos, tokie žmonės ir jų likimai toje „Atminties knygoje“. Reto turiningumo, negirdėtų istorijų kupina knyga apie Jurbarką ir jo žmones. Ir apie Lietuvą. Visko net neįmanoma papasakoti. Gerai, kad praeitis nenukeliavo į nebūtį. Tokia istorija turėjo būti parašyta. Ir turi būti perskaityta.
1 Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai. Joniškis, Jurbarkas. Vilnius. 1991, p. 235
2 Vladislovas Sirokomlė. Nemunas nuo versmių iki žiočių. Vilnius: Mintis. 1991.
3 Jurbarko miesto ir valsčiaus kronika. 1918–1940 metai. Parengė Arnoldas Piročkinas. Vilnius: Margi raštai. 2018.
4 Timothy Snyder. Kruvinos žemės: Europa tarp Hitlerio ir Stalino. Vilnius: Tyto alba. 2011.
5 Kokia populiari ši schema galima įsitikinti Google paieškos sistemoje įvedus anglišką žodį bystanders.
6 Antanas Kisielius. Blėsta laužų žarijos. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 1999, p. 138.
7 Aleksandras Vitkus. Chaimas Bargmanas. Holokaustas Žemaitijoje. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų institutas. 2016, p. 176.