Combat outpost Keating, jau statybos metu buvo laikomas per daug izoliuotu ir draugiškoms pajėgoms sunkiai pasiekiamu įtvirtintu statiniu, kurio kovinis ir intendantinis aprūpinimas buvo įmanomas beveik išimtinai oru. Prieš kelis metus šiame itin atšiauriame ir kalnuotame Afganistano regione jau buvo prarasti keli konvojai su atsargomis bei Chinook sraigtasparnis su visa įgula.
Vadovybė jau buvo pradėjusi kurti planus posto evakuacijai, tačiau nespėjo: brėkštant rytui, į slėnyje įsikūrusią stovyklą pasipylė intensyvi RPG granatsvaidžių, minosvaidžių ir lengvųjų šaulio ginklų ugnis. Apie 300 Talibano kovotojų stojo prieš 79-is amerikiečius, 2 latvius ir 48 Afganistano kariuomenės karius.
Beje, iš pastarųjų naudos buvo mažai-kaip nustatė vėlesnis tyrimas, nei vienas afganas neliko savo poste, dalis jų pasisavino asmeninę amerikiečių skaitmeninę techniką, griebė baltymų kokteilių mišinius ir leidosi į kojas.
Reiktų pažymėti, kad Nuristano regionas išsiskyrė ypatingu Talibano kovotojų nuožmumu – nuo šventojo karo prieš sovietus laikų regione buvo nemažai dar CŽA (Centrinės Žvalgybos Agentūros) parengtų kovotojų, o JAV generolo D.H. Petraeus parengtas planas dėl kovotojų atskyrimo nuo civilių gyventojų ir pastarųjų simpatijų užkariavimas, tik pradžioje davė rezultatų.
Nuo mirtininko atakos žuvus pirmajam Keating posto vadui J. Yl‘escas, kuris prisimenamas kaip itin charizmatiška asmenybė, puikiai sutardavusi su genčių vadais bei vietiniu „Shura“(genčių senolių susirinkimas) dramatiškai išaugo pasalų ir incidentų skaičius. Didesnė nelaimė netruko ateiti...
Dar trečią valandą nakties liepę pasišalinti visiems vietiniams gyventojams, Talibano kovotojai ėmė telkti pajėgas ir užėmė pozicijas kalnų šlaituose. Paryčiui, prasidėjus atakai, vienu metu buvo užpultas ir priešakinio stebėjimo punktas esantis kiek nuošaliau, atkertant jį nuo galimos pagalbos. Maždaug 48-ąją atakos minutę Keatingo posto perimetras buvo pralaužtas iškarto 3-jose vietose, gyvenamieji barakai liepsnojo.
Bet ne tik gynėsi. Surengus sėkmingą kontrataką talibai buvo išstumti už posto perimetro ribų, o gynėjai perėjo į patogesnes pozicijas Vakariniame posto flange. Priešakinis punktas taip pat atmušė ataką ir vadovaujant seržantui Armando Avalos iš Keatingo pradėjo remti minosvaidžio ugnimi posto gynėjus.
Minėtas seržantas, kartu su kolega, turėdami oro atakos koordinatorių įgūdžius, kooregavo aviacijos paramos smūgius. F-15E atakos lėktuvai virš kovos veiksmų rajono skraidė beveik 8 valandas, koordinuodami kitų orlaivių atakas. Skaičiuojama, kad operacijoje dalyvavo net 19 skirtingų oro atakos ir žvalgybos platformų.
Tačiau net sugriovus vietinę mečetę iš kurios buvo valdoma Talibano sunkiųjų ginklų ugnis bei laistant ugnies ir švino lietumi aplinkinius kalnus, Talibanas nenorėjo lengvai pasiduoti – surengė pasalą JAV paramos būriui išsodintam iš sraigtasparnių bei dar kelias papildomas atakas prieš postą, bet visgi buvo priversti pasitraukti.
Mūšio rezultatai: 8 JAV kariai žuvo ir 27 sužeisti. Latvijos kariai nenukentėjo. Sunaikinta apie 150 Talibano kovotojų.
Postas buvo evakuotas skubos tvarka, paliekant dalį atsargų, o po 2 dienų sulygintas su žeme JAV bombonešių.
Latvijos karių indėlį iliustruoja ne tik tai, kad jie apdovanoti JAV kariniais pasižymėjimo ženklais. Praėjus šiek tiek laiko, poste tarnavę kariai organizavo „Reunion“, t.y. visų kovojusių draugų susitikimą, kurio organizavimui surengė paramos akciją, jos metu ir savo suaukotais pinigais finansavo 2 latvių „kovos brolių“ ir jų šeimos narių (viso-5 žmonių) atskraidinimą į JAV su apgyvendinimu ir kultūrine programa.