Vladimiras augo įprastoje sovietinėje šeimoje: mama dirbo gamykloje, tėvas – tolimųjų reisų vairuotojas. Būsimasis pastorius lankė bokso treniruotes, dažnai vykdavo į varžybas. „Su tėvu mano santykiai buvo sudėtingi, visada norėjau, kad jis aktyviau dalyvautų mano gyvenime. Būdamas septyniolikos metų aš ir pats tapau tėvu, reikėjo išlaikyti šeimą. Eiti dirbti į gamyklą ir sunkiai dirbti, ir grįžti namo vos velkant kojas iš nuovargio, – ne tokį savo gyvenimo kelią įsivaizdavau. Mačiau, kaip gyvena tėvai, ir mąsčiau: tai beprotybė, aš nenoriu taip gyventi.
Kai Sovietų Sąjunga subyrėjo, sportas tapo niekam nereikalingas. Kiekvienas ieškojo būdų, kaip užsidirbti. Atsirado daug galimybių, ir ne visos – teisėtos. Užtat uždarbis lengvas ir greitai uždirbamas“.
Galiausiai Vladimiras nusprendė apiplėšti vilkiką, gabenantį šprotus. „Išėjo sunkvežimio šeimininkas su dujiniu pistoletu ir šovė man į veidą. Aš jį sumušiau, bet jau netrukus buvau susektas ir sulaikytas“, – prisimena jis. Aštuoniolikos metų Vladimiras buvo nuteistas pagal straipsnį „ginkluotas užpuolimas turint tikslą pasisavinti svetimą turtą“, jam buvo skirta ketverių metų kalėjimo bausmė. Mamą ištiko šokas. Nors faktiškai tais laikais tokioje situacijoje galėjo atsidurti bet kas. Tėvas taip pat sunkiai išgyveno. Aš apiplėšiau žmogų, kurį jis pažinojo. Sakė man: „Aš juk irgi dirbu šį darbą. O jeigu jo vietoje būčiau aš?!“
Iš pradžių Vladimiras buvo išsiųstas į Rygos centrinį kalėjimą. „Tam neįmanoma būti pasiruošusiam, ne kitaip. Padėtis kalėjime buvo nestabili – Latvija tapo nepriklausoma, buvo daug neaiškumų visiems: tiek administracijai, tiek policijai, tiek patiems nuteistiesiems. Visi ūžavo kaip tik įstengė, buvo daug narkotikų, alkoholio, dažnos muštynės, žmogžudystės. Žmogus, kuris pirmą kartą ten patenka, supranta, kad jam teks kažkaip visą tą ištverti. Centriniame kalėjime buvo žmonių, kurie sėdėjo „gerai“. Jie mane mokė: neprarask savo žmogiškojo pavidalo, nes šioje sistemoje labai lengva pasiklysti. Ir aš tai išgirdau ir apsisprendžiau: pasistengsiu“.
Nardai, kortos, alkoholis
Iš centrinio kalėjimo Vladimiras buvo pervežtas į Parlielupės, Jelgavoje, „Praėjus dešimčiai dienų po mūsų atvykimo buvo paskelbtas karantinas; mes buvome laikomi atskirose kamerose, kalėjimo vadovybė sprendė, į kokius darbo būrius mus paskirstyti. Pamenu, veda mus per darbo zoną į gyvenamąją, ir pirmas dalykas, ką pamatau – „brodvėjumi“ eina vyras, abiejose rankose – po butelį degtinės. Priešais sargybinis. Na galvoju: štai, mielasis, ir pakliuvai. O jie jam – „labas, labas“, ir sargybinis sako: „Tu tik daug negerk šiandien“, ir išsivaikšto“.
„Ryte signalas keltis, privalomas patikrinimas, – prisimena Vladimiras. – Kai kas nuėjo pusryčiauti, kai kas liko. Jie turėjo savo žmonių, kurie ėjo maisto. Vėliau visi darė, ką norėjo. Gamybos cechai kalėjime neveikė. Jie visi buvo uždaryti. Buvo darbo brigada, kuri triūsė prie vienokių ar kitokių namų ūkio darbų, bet apskritai tuo metu buvo dirbama vangiai. Visas judėjimas vyko naktį. Kaliniai žaidė nardais, kortomis, ėjo į sporto salę, daug bendravo. Ir žinoma, alkoholis. Muštynės, pasiboksavimas. Pas vienus nueini į svečius, pas kitus. Ten pasiklausai istorijos, kitą dieną ateini – jau nauja istorija apie tą patį. Jauti, kaip pamažu kraustaisi iš proto. Man patiko skaityti knygas. Kalėjime buvo mažytė bibliotekėlė. Aš paprašiau atvežti iš laisvės kai kurias knygas. Žūtbūt reikėjo kažkaip save užimti“.
Patikrinimai kalėjime, pasak Vladimiro, vyko visada, bet faktiškai jie būdavo formalūs. „Dažnai sargybiniai tiesiog eidavo po korpusus, po būrius, skaičiavo žmones. Kažko nėra? O kur jis? Kažkur vaikščioja. Na ir gerai, linkėjimai. Jie, galimas daiktas, nė nežinojo, kiek žmonių yra savo vietose“.
Prižiūrėtojai bijojo eiti į gyvenamosios zonos teritoriją. Kaliniai tiesiog galėjo sumeistrauti drotiką, sumirkyti jį žiurkės nuodais ir nusitaikyti sargybiniui į koją, tvirtina Vladimiras. Tokia žaizda – tiesus kelias į kraujo užkrėtimą, o tada ir keli žingsniai iki gangrenos. Sargybiniai dažniausiai suprasdavo, kad „draugauti“ visgi naudingiau nei svaidytis žaibais: kai kurie kaliniai galėjo nė nemirktelėję sukelti kitam žmogui skausmą arba nužudyti. Be to, bausmę kalėjime atliko ir žmonės, turintys ypatingų ryšių laisvėje. Jie visada galėjo paprašyti saviškių anapus kalėjimo sienų daryti spaudimą jiems neįtikusio žmogaus šeimai.
„Kalėjime nepavyks visiems būti geru. Visada yra kažkas, kas nori dominuoti, rodyti savo valdžią. Todėl dažnai kildavo muštynės. Aš – ne išimtis: žodis po žodžio, ir jau lekia žiežirbos. Kalėjime galiojo tokios kastos kaip „mužikai“, „blatniakai“ ir daugybė kitų. Niekas nenori būti žeminamas ar padarytas „šestiorke“. Buvau jaunas, įžūlus, akižara. Kitados žaidžiau už Latviją bokso varžybose. Ir supratau, kad geriau smogti pirmam nei vėliau visą laiką plauti, skalbti, tvarkyti. Man toks statusas atrodė žeminantis. Mes tokius vadindavome „jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu“. Žinoma, taip elgtis buvo pavojinga. Kai kas išvykdavo į ligoninę ir nebegrįždavo, kai kas likdavo paralyžiuotas. Sargybinių gyvenamojoje zonoje nebuvo. Na ir kam jie ten? Kai jau kažkas įvyksta, per vėlu. Kas atsitiko? Niekas nieko nematė. Suklupo, nukrito...“
„Pas jus ten žmonės lenda lauk!“
Požeminis tunelis, kuriuo 1994 metų liepą pabėgo 89 žmonės, pradėtas kasti pirtyje. Pirtis buvo atvira visada: praustis buvo leidžiama bet kuriuo paros laiku. Čia ir drabužiai būdavo skalbiami.“Tie, kas kasė tunelį, veikė tiksliai ir kruopščiai, - prisimena Vladimiras. – Žemę pamažu nuplaudavo, išsklaidydavo po teritoriją, išmėtydavo. Tai juk buvo ne vienintelis požeminis tunelis „ketvirtojoje zonoje“ (taip buvo vadinamas Parlielupės kalėjimas). Kai kurie tokio pobūdžio tuneliai būdavo susekami iš karto, kai kurie – po kiek laiko. Girdėjau, kad žmonės tuneliu eidavo į parduotuvę ir grįždavo atgal su pirkiniais“.
Apie tai, kad kalėjime rengiamas pabėgimas, Vladimiras žinojo. Maža to – jis nenoromis prisipažįsta, jog ir pats dalyvavo jį organizuojant. Jam siūlyta bėgti, žadėtas naujas pasas, bet jis atsisakė. „Kalėjimas tuo metu visas gėrė. Gauti alkoholio nebuvo jokių problemų. Jis nuolat per tvorą „atskrisdavo“. Aš tada kartais taip pat išgerdavau, bet būtent tą dieną negėriau. Susimąsčiau: man skyrė ketverius metus, dvejus jau išsėdėjau. Jeigu pabėgsiu – tai būtų masinis pabėgimas. Mažiausiai penketą metų pridėtų. Kurių galų man to reikia? Ir nebėgau“.
Pabėgimo akcija prasidėjo vėlų vakarą po signalo gulti ir tęsėsi iki pat ryto. Pirmieji ėjo tie, kurie jam rengėsi, organizavo, po jų – likusieji , o jau paryčiui – visi, kas norėjo. „Netgi per pusryčius valgykloje girdėjom raginimus: kas norite – eikite“. Ir tie, kas norėjo, pasiėmę rankšluostį keliaudavo neva į pirtį. Susigriebta ne iš karto. Girdėjau tokią versiją: viena bobutė, ėjusi ryte pro šalį, pamatė žmones, lendančius iš po tvoros ir šūktelėjo sargybiniui bokštelyje: „Pas jus ten žmonės lenda lauk!”. Tik tada sargybinis pradėjo šaudyti, ėmė kaukti sirena, kilo panika. „Kai pabėgimas iškilo aikštėn, mes buvo sukviesti, suskaičiuoti, Jie buvo ištikti šoko, - prisimena Vladimiras. – Tada prasidėjo tyrimas, prasidėjo pabėgusiųjų gaudynės. Pagautieji davė parodymus ir palaipsniui siūlas nuvedė manęs link. Teisme man pakeitė kardomąją priemonę iš bendrojo į griežtąjį režimą ir išsiuntė į devintąją zoną, į Škirotavą. Atėmė teisę į lygtinį-pirmalaikį paleidimą į laisvę (LPP). Aš atsipalaidavau, bet kas mėnesį rašydavau prašymą dėl PPO – specialiai, kad juos paerzinčiau“.
Vladimiras pamena, kad po pabėgimo režimas kalėjimuose buvo sugriežtintas. „Spaudimą palaipsniui ėmė didinti. Ėmė uždarinėti „lokalkes“ (gyvenamuosius barakus) nakčiai, pritaisė visokių sklendžių, grotas uždėjo ant langų“.
„Dieve, jeigu esi, padėk!“
Paleistas iš kalėjimo, laisve Vladimiras džiaugdavosi ne ilgai: jo biografiją „puošia“ dar trys teistumai – du už automobilio vagystę ir vienas už vagystę. „Kai pirmą kartą patekau į kalėjimą, mano tikslas buvo: išeiti į laisvę ir pradėti normalų gyvenimą. O kaip to pasiekti, kai nėra žmonių, kurie tau padės? Vėl ta pati draugija: sveikas, atšvęskim, ką dabar veiksi, prisijunk prie mūsų. Vėliau atsirado ir narkotikai. Daugiau nei dešimt metų aš badžiausi amfetaminą“. Kad gautų pinigų už eilinę dozę, Vladimiras vertėsi vagystėmis.
„Kartą užklydau į Bolderajos daržus, susipažinau su tenykščiais vyrukais. Dviem broliais, kurie jau penkerius metus ten gyveno. Ir taip man pas juos patiko – vasara, šilta, „fazenda“. Ir aš pasilikau. Aš jokiu būdu nelaikiau savęs narkomanu. Maniau, tai tik laikinas įnikimas, viskas gerai. Aplinkui visi kalbėjo: tik pasižiūrėk į save, tu siaubingai atrodai. O aš žiūriu į veidrodį: nagi nieko panašaus, gražuoliukas. Gražuoliukas, kuris tada svėrė 60 kilogramų, o iš namų išeidavo tik vakarais, kad nieko nesutiktų ir niekas nepažintų. Dauguma draugų, vyrų, kuriuos gerai pažinojau, nebenorėjo su manimi bendrauti“, – kalbėjo Vladimiras.
Galiausiai atėjo diena, kai Vladimiras suprato: jis negali nei atsistoti, nei pajudėti be naujos dozės. „Tokia būsena slėgė. Ir mama man nedavė ramybės savo įtikinėjimais, ir duktė nuolat kalbėjo: tėti, juk tau tuoj anūkas gims, o tu vis dar nesąmones kreti. Supratau, kad būtina kažko imtis. Kreipiausi į gydytojus, į būrėjus, niekas nepadėjo,. Kartą pabudau darže, ir galvoje sukosi vienintelė mintis: nedelsiant reikia kažką keisti. Pakliūti į kalėjimą ir ten iškęsti „lomkę“. Paskui galvoju – ne. Juk ten visa tai ir vyksta, ten nuo narkotikų nepasislėpsi. Antrasis variantas – susileisti gramą heroino ir tiesiog numirti. Kitaip tariant – „auksinę injekciją“. Aš net vietą susiradau daržuose – tarp nendrių, pelkėje, pamiškėje. Pamaniau: susileisiu, numirsiu, lauko žvėriukai mane apgrauš, ir tiek. Dingo žmogus, mažiau problemų ir sau, ir tėvams. Bet vėliau įsivaizdavau kapą – dviejų metrų gylio duobė, šalta, tamsu. Fiziškai pajutau, kaip po mano kūną kirmėlės ropoja. Išsigandau. Galvoju, negi sulig tuo viskas ir pasibaigs?
Ir čia galvoje pirmą kartą švystelėjo mintis apie Dievą. Niekada netikėjau nei Dievu, nei šėtonu. Sovietų Sąjungoje mes patys sau buvome dievai, patys rikiavome savo likimą. Gagarinas buvo kosmose ir jokio Dievo nematė. Galvoju: koks Dievas? Pasižiūrėk, kuo pavirto mano gyvenimas, kur tu buvai? Kaip tu leidai? Vijau tokias mintis it muses, bet kai galvoje trečią kartą suskambėjo „Dievas“, pirmą kartą gyvenime atsiklaupiau ant kelių. Ir paprašiau: „“Dieve, jeigu tu esi – padėk!“.
Pamaniau, kodėl ne? Kartu ir Bibliją paskaitysiu. Kalėjime aš ją tik rūkiau – labai minkštas popierėlis“.
Po savaitės Vladimiras nusprendė keliauti į Estiją. „Ten yra moterų vienuolynas, o prie jo – darbo brigada. Vienas mano pažįstamas kartkarčiais ten nuvykdavo, padirbėdavo, iškęsdavo „lomkę“, ir pargrįždavo. Papasakojau mamai, o ji ir sako: „Sūneli, nereikia niekur važiuoti, yra ir Latvijoje tokie vienuolynai. Aš tave supažindinsiu su kunigėliu“. Sutikau. Nuvažiavau į Rygą į susitikimą.. Stoviu prie prekybos centro „Stockmann“, laukiu to kunigėlio. Ir staiga iš minios iššoka jaunas vaikinukas degančiomis akimis ir pripuola prie manęs: „Vladimirai?“ „Taip, o jūs Leonidas?“
Tikėjausi pamatyti visiškai kitokį šventiką – su stačiatikių šventiko sutana, smilkytuvu. O šis toks keistas, dar ir be priekinių dantų. Nuėjome į kavinę šnektelėti, ir aš matau, jog jis supranta mano problemas. Pasirodo, jis pats buvęs narkomanas. Turėjęs daugybę problemų su šeima, o dabar jis laisvas, vadovauja reabilitaciniam centrui. Važiuojam pas mus, sako jis man. Mes nerūkome, nesikeikiame, ten nėra jokios fizinės prievartos, mes krikščionys, skaitome Bibliją. Pamaniau: kodėl gi ne? Kartu ir Bibiliją paskaitysiu. Kalėjime ją tik rūkiau, – toks minkštas popierėlis“.
Kitą dieną Vladimiras nuvažiavo į Krikščioniškąjį reabilitacinį centrą. „Vyrukų ten būta įvairiausių – sėdėjusių kalėjime, narkomanų. Susipažinome, prasidėjo mano programa. Žinoma, pati atmosfera buvo labai neįprasta. Aš apskritai nesupratau, kas vyksta: kažkokie sektantai? Ką aš čia veikiu? Stebėjau vyrus, kurie jau buvo užbaigę programą ir liko centre padėti, ir niekaip neįstengiau suvokti: ką jie turi, ko neturiu aš? Kodėl gyvena tokiomis sąlygomis ir taip džiaugiasi gyvenimu?“
„Po savaitės mes nuvykome į Jelgavos bažnyčią į pamaldas, – prisimena Vladimiras. – Baigiantis pamaldoms, pastorius paragino norinčiuosius atgailauti. Kaip per miglą atmenu, kaip atsidūriau prie altoriaus. Užsimerkiau ir įsivaizdavau Dievą. Tą akimirką mane apgaubė kažkokia keista atmosfera, aš pajutau šalia savęs šventąjį, mane ėmė purtyti drebulys. Tada tikrai išsigandau: kas vyksta? Gal esu koduojamas? Nieko negėriau, gal kokių psichotropinių vaistų man pakišo? Tą akimirką pajutau, kad Dievas beprotiškai mane myli tokį, koks esu. Parpuoliau ant kelių ir pirmą kartą gyvenime pravirkau“.
Jau penkerius metus Vladimiras – Andrejaus Kočkino evangelikų krikščionių bažnyčios „Dievo šeima“ pastorius. „Esu atsakingas už žmonių, priklausomų nuo alkoholio ir narkotikų, reabilitaciją, dirbu su traumuotos psichikos vaikais. Lankausi kalėjimuose, motyvuoju vyrus, įkvepiu, tikinu, kad gyvenimas nepasibaigė, kad jie turi galimybių ištrūkti.
Tiesiu jiems pagalbos bei draugystės ranką, nes suprantu, kad jie neturi į ką kreiptis. Dirbame su kiekvienu žmogumi individualiai, padedame paruošti dokumentus, išspręsti vienokias ar kitokias socialines problemas, įsidarbinti. Tam, kad žmogus nepasimestų visuomenėje, stengiamės maksimaliai būti drauge, tol, kol jis ras artimus žmones, sukurs šeimą“.
Vladimiro šeima ir draugai iš pradžių tokias permainas vertino atsargiai. „Mama, žinoma, nesitikėjo tokio persikūnijimo. Ji turėjo kitokių lūkesčių: kad užbaigsiu programą, sugrįšiu, vėl pradėsiu dirbti. Aš jai sakau: mama, tokios permainos visam gyvenimui, ačiū tau. Žinau, kad jos širdis nurimo. Tėvas to nesulaukė: palaidojau jį iki tol. Dukterį taip pat pagavo įkvėpimas, ji labai apsidžiaugė. Savo draugei kalbėjo: didžiuojuosi, kad mano tėvas gelbsti žmones. Prieš trejus metus aš ją taip pat palaidojau – buvo nužudyta Italijoje.
Draugai iš pradžių tokius pokyčius mano gyvenime sutiko skeptiškai, bet dabar patys ieško ryšio su manimi, atvažiuoja, klausia patarimų. O tie du broliai, su kuriais mes daržuose gyvenome, taip pat įsidarbino reabilitaciniame centre. Vienas iš jų vedė, gimė dukra. Dantis susitvarkė. Kitas jau išlaikė vairavimo egzaminą.
Vladimiras įsitikinęs, kad gyvenimo patirtis padeda jam geriau suprasti žmones. „Aš galiu išgirsti juos, nes ir mano gyvenime buvo daug skausmo. Žiūriu į savo darbo vaisius, į tai, kaip pavyko pakeisti likimus. Ar būčiau galėjęs padėti žmonėms, jei nebūčiau iškentęs visų šių išbandymų? Vargu...“