„Dėde, nežudyk manęs“: iš pažiūros paprastas kaimo žmogelis jaunas aukas nusižiūrėdavo tiesiog Lietuvos geležinkelio stotyse

1952-ųjų spalį Lietuvos SSR Valstybės Saugumo ministerijos (MGB) sekretoriatą pasiekė keistas laiškas. Laiško autorius – lietuvis GULAGo kalinys, kurį pavadinsime Jonu (nes tikrojo vardo negalime įvardyti dėl kiek paradoksalaus teisinio reguliavimo). Jonas kalėjo Rusijos šiaurėje esančioje Vologdos srityje, o buvo nuteistas penkiolikai metų lagerio Utenos rajono liaudies teisme: mat 1950 m. gruodį apiplėšė ir kėsinosi išprievartauti nepažįstamą merginą.

Kalinių laiškai čekistų vadovybei anaiptol nebuvo kažkas unikalaus: Sibiro miškų kirtėjais ir Uralo šachtininkais paversti lietuviai kartais prašydavo malonės, kartais žadėdavo būti klusniais sovietiniais piliečiais. Tačiau šįsyk laiškas buvo kitoks. „Aš, Jonas, gimęs 1903 m., Vidaus reikalų ministerijos skyriui MGB galiu pranešti ir duoti įvykusia įvykį kuris yra įregistruotas, ir buvo ekspertas kur pripažino nusikaltimą“, – nerišlia kalba (bet įskaitoma rašysena!) tvirtino kalinys. Toliau – konkrečiau apie kokį įvykį Jonas praneša: „Rasto lavono krūmuose miškelyje, einant kryptim nuo prekių stoties link tunelio, po kaire, gelžkelio puse, nužudyta asmenį. Ir, kas tą nusikaltimą žmogžudyste, įvykdė, kokiais sumetimais, aš tiksliai, sąžiningai, jums nurodysiu, kad 1950 metais vasaros laikotarpiu, mėnesio neatsimenu, moters nuogas lavonas, kokių asmenų paliktas“.

Laiškas čekistus sudomino. Buvo duotas nurodymas Joną apklausti lageryje, o po to kalinys buvo etapuotas į Vilnių, Lukiškių kalėjimą. Jau buvo prasidėjusi 1953-iųjų vasara ir jau buvo miręs Stalinas, kai Jonas pradėjo pasakoti savo istoriją – nelinksmą kriminalinio nusikaltėlio biografiją.