Jau iš paties pirmo žvilgsnio akivaizdu, kokia apgaulingai melaginga patarlė, kad „kiekvienas yra savo likimo kalvis“, nes kažkam teks ryti vitamino D tabletes, o kažkieno sveikatą suris vitamino D perteklius. Bet Rytų europietis vis tiek jaus prievolę tvirtinti, kad bjauraus oro poveikis nuotaikai yra grynas akių dūmimas. Išdidžiai bandys įrodyti, kad šiuo klimato mitu netiki. Tiesa, vieni, pavargę regėti pilką dangų, stengsis niūrią nuotaiką praskaidrinti vyno gurkšniu, o kiti nusipirks bilietą į šiltus kraštus ir pakeis buvimo vietą. Šiaip ar taip, septynių valandų trukmės diena be saulės, kai net šviesiausią popietę nepasiekiamas saulėtesnėms vietovėms įprastas pavakarės kelvinų stiprumas, gerokai slegia. Švininis Rytų Europos dangus tarp lapkričio ir vasario aklai drebia lietaus ir sniego mišinius, žinodamas, kad jį nugalės tik laikas ir kalendorius. To pilko žemo dangaus fone įsirėžęs architektūrinis dar pilkesnių daugiabučių brutalizmas paverčia panoramą stulbinamai monstriška. Tokiomis sąlygomis tiesiog neišvengiamai apima liguista nusiminimo būsena, ir nereikia vaidinti didvyrių. Kiekvienas, šį jausmą pažinęs, tolimesniame savo kelyje ieškos vasaros ar bent bandys susikurti tokią jos iliuziją, kokią būtų sudėtinga sugriauti. Nors nei žodyne, nei psichologijos žinyne šis reiškinys nepaminėtas, bet visi žino, kad tai Eastern European Blues (angl. blue – liūdnas, melancholiškas). Norintys geriau pažinti minėtą fenomeną galėtų pasiklausyti Davido Bowie’o kūrinio Warszawa.
