Jei vėliau ir kiltų kokios nors diskusijos šia tema, tai galėtų būti tik farsas. V. Putinas yra pagrindinis Rusijos teisės aktų ir teisinės praktikos šaltinis, ir bet kokie vėlesni pakeitimai galėtų viso labo reikšti, jog jis persigalvojo dėl ko nors arba pataikauja smulkiems valdininkams, leisdamas jiems keisti nereikšmingas detales.
Tačiau pateiktos pataisos kelia daugiau klausimų nei atsako į klausimus. Nors oficialiai jos turėtų stiprinti silpną Rusijos kontrolės ir atsvarų sistemą, jos vis tiek atveria duris labai galingam prezidentavimui ir net išplečia kai kurias jo galias. Dėl to. V. Putino planas išsaugoti nemažą įtaką po 2024-ųjų, kai baigiasi jo, kaip prezidento, kadencija, tampa priklausomas nuo jo įpėdinio – problemos, kurią V.Putinas būtų galėjęs išspręsti pataisomis, bet jis akivaizdžiai nusprendė to nedaryti.
Tad kyla klausimas: kodėl ne? Ar V. Putinas jau apsisprendė dėl savo įpėdinio? Ir kas jis bus? Kurių galų taip skubėti su pataisomis? Ar paraleliai vykdomas vyriausybės pergrupavimas iš tiesų susijęs su konstitucijos pakeitimais? Kodėl stengiamasi sukelti įspūdį, jog institucijoms suteikiami įgaliojimai, kai jos galiausiai vis tiek vykdys prezidento nurodymus?
Tik į kelis iš šių klausimų galima rasti santykinai logiškus atsakymus su užuomina, jog V. Putinas taip pat vadovaujasi antrąja Robbio Wiliamso dainos eilute: „Šok, lyg būtum kontūzytas, vienas lėles keisk kitomis lėlėmis.“
Pataisos aiškiai rodo, kad V. Putinas atsisakys prezidento posto visiems laikams po 2024 metų. „Tas pats asmuo negali išlaikyti Rusijos Federacijos prezidento posto ilgiau nei dvi kadencijas, - teigiama siūlomame dokumento tekste. Jame atsisakyta ankstesnės formuluotės, „dvi iš eilės kadencijas“, ir tai leido V. Putinui grįžti į prezidento pareigas 2012 metais po ketverių metų pertraukos. Kai kurie teisės apžvalgininkai daro prielaidą, jog pataisos gali būti nežymiai pakoreguotos atsižadant senų įsipareigojimų ir leidžiant V. Putinui vėl valdyti, bet toks ėjimas būtų savotiškas „brutalios jėgos žingsnis“, nuo kurio V. Putinas susilaiko, priešingai nei autoritariški kai kurių Azijos valstybių ir Baltarusijos vadovai visam gyvenimui.
V. Putino pasiūlymai suteikia tiesiogiai renkamiems Žemiesiems parlamento rūmams įgaliojimų patvirtinti ne tik premjerą, kaip nurodoma dabartinėje konstitucijos versijoje, bet ir visus kabineto narius, išskyrus tuos, kurie dirba saugumo bei užsienio politikos srityje. Šie ministrai turi būti skiriami prezidento „po konsultacijų“ su Rusijos parlamento aukštaisiais rūmais, kuriuos sudaro regionų atstovai.
Toks prezidento galių perskirstymas, palankus įstatymų valdžiai, atrodo ženklus. Bet pagal V. Putino pasiūlymą prezidentui suteikiama teisė savo nuožiūra atleisti premjerą ir kabineto ministrus, sumenkinant parlamento tvirtinimo procedūrą ir užtikrinant, kad prezidentui niekada neteks dirbti su kabinetu, kurio jis nekontroliuoja, kaip kad reguliariai nutinka Prancūzijoje.
Tuo pat metu prezidentas, remiantis pataisomis, įgis svarbių naujų galių. Jis ar ji galės atleisti aukščiausio rango teisėjus už nusižengimus, pritarus Aukštųjų parlamento rūmams. Kitas pasiūlymas – jog bet kurie parlamento patvirtinti įstatymo projektai turi būti peržiūrėti Konstitucinio Teismo, prieš pasirašant prezidentui ir jiems įsigaliojant, – galimai išplečia prezidento veto teisę, užkirsdamas kelią įstatymų leidėjams dominuoti.
Pasiūlytas galių perskirstymas vis tiek palieka V. Putinui visą eilę variantų po 2024 metų, įskaitant premjero postą, parlamento pirmininko pareigas ir valdančiosios partijos vadovo pareigybę. Bet užimdamas bet kurią iš šių minėtų pozicijų, V. Putinas turės derinti sprendimus su kitomis sistemos grandimis, ypač su prezidentu, - ko gero, dar didesniu mastu nei jis tą darė 2008-2012 metais, kai Dmitrijus Medvedevas ėjo tas pareigas.
V. Putino pataisos būtų išsaugotos Valstybės tarybos nuostatuose, - tarybos, kuri šiandien egzistuoja kaip prezidento patariamasis organas, jungiantis Rusijos regionų gubernatorius. Taryba turi „nustatyti pagrindines vidaus ir užsienio politikos kryptis“, kurios leistų jai parinkti tinkamą vaidmenį savotiškam garbės prezidentui, pavyzdžiui, tokiam kaip Nursultanas Nazarbajevas Kazachstane.
Pataisos nenurodo, kas vadovaus Valstybės tarybai, bet jos aiškiai leidžia suprasti, kad ją formuoja prezidentas. Tad jeigu būtent toks yra V. Putino atsarginis planas po 2024-ųjų, ji ir vėlgi bus priklausoma nuo žmogaus, kuris bus pasirinktas jo įpėdiniu.
Galima suprasti, kodėl V. Putinas bijo susilpninti prezidento įgaliojimus. Jis nuoširdžiai įsitikinęs, ir yra tą kartojęs ne vieną kartą, jog Rusija negali būti valdoma be stiprios prezidentinės valdžios. Jis supranta ir tai, kad nėra amžinas. Jeigu jis sukurs sistemą, kurioje garbės prezidentas ar kurios kitos pareigos, kurias jis užims, turi daugiau formalių galių nei prezidentas, visa valdymo struktūra gali būti destabilizuota, kai jo nebebus, ir dėl to atvira jėgos - arba, pasak jo, užsienio priešų, - destruktyviai įtakai.
Be to, tam tikra prasme tikslinga taikytis prie ambicijų pareigūnų bei institucijų, kurių valdžią jis sistemingai uzurpavo per savo dvidešimt valdymo metų, tokių kaip parlamentas ir Konstitucinis teismas. Jie įgyja svarbesnį vaidmenį – būdas paglostyti jų tuštybę ir užsitikrinti lojalumą, - nors prezidentas ir išsaugo virvučių tampymo kontrolę. Bet du nežinomieji naująją konfigūraciją daro aiškiai neužbaigtą: tai V. Putino konkreti savo tolesnio vaidmens vizija ir pasirinkto įpėdinio pavardė. D Medvedevo atsistatydinimas iš premjero pareigų praėjusią savaitę ir Michailo Mišustino – apolitiško, bet aktyvaus mokesčių tarnybos pareigūno, – paskyrimas į jo vietą, atveria duris atrankos procesui, net be mažiausios užuominos iš V. Putino lūpų apie galimą įpėdinį.
V. Putino pirmenybė stabilumui, jo priešinimasis radikaliems pokyčiams
oficialiojoje valdymo sistemoje ir nenoras atleisti žmones, kurie įrodė savo lojalumą, yra gerai žinomi. Šių netikėtų reformų spartumas ir sprendimų dėl personalo drąsa nėra visiškai tipiški. Pirmadienį V. Putinas atleido ilgametį sąjungininką, generalinį prokurorą Jurijų Čaiką iš pareigų ir į jo vietą paskyrė Tyrimų komiteto pirmininko pavaduotoją 44-erių metų Igorį Krasnovą, kuris kaip ir M. Mišustinas, į naujas pareigas įžengia, peršokęs kelis karjeros laiptų laiptelius.
Manęs nepalieka jausmas, kad panašaus rango valstybės pareigūnai, patyrę Kremliaus sargai ligi galo nesupranta, kas paskatino V. Putiną pradėti pertvarką likus ketveriems metams iki jo kadencijos pabaigos. Galbūt bus kiek aiškiau, kai pokyčiai bus įgyvendinti, – arba ne.
Bet kuo daugiau pokyčių daroma Rusijoje, tuo labiau niekas nesikeičia.
Kaip ir vadovaujant V. Putino pirmtakui, Borisui Jelcinui, kuris beveik visus paskutinius trejus metus valdžioje skyrė tinkamo įpėdinio paieškai, spėlionės ir intrigos artimiausius trejus metus bus sutelktos ties asmenybėmis, net jei V. Putino atrankos procesas bus, ko gero, mažiau chaotiškas nei B. Jelcino.
„Tam tikras žmogus su tam tikra reputacija/ sušluos visos tautos pinigus“, – dainuojama Robino Williamso dainoje. V. Putinas ieškos tokio žmogaus, kuris šia prasme būtų ne prastesnis už jį.