Praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje Jelgava su 70 000 gyventojų galėjo pasirungti su Ryga dėl labiausiai kriminogeninio Latvijos miesto titulo. Darbų mieste nebuvo, dėl valdžios kovojo keturios nusikalstamos grupuotės, o viename iš dviejų Jelgavos kalėjimų – Parlielupės – sėdėjo daugiau kaip tūkstantis kalinių. Tuomet jie faktiškai valdė kalėjimą iš vidaus.
Mažoji kriminalinė sostinė
Subyrėjus Sovietų Sąjungai, Jelgavoje viena po kito duris užvėrė didžiosios gamyklos. Gatvėje atsidūrė tūkstančiai bedarbių, ir daugelis buvo pasirengę nusikalsti – kad išgyventų. Dėl artumo su Ryga ir siena su Lietuva Jelgava nuo seno žinoma kaip tranzitinis punktas, įskaitant ir kelią nelegalioms prekėms gabenti.
Nedideliame mieste buvo du kalėjimai – Parlielupės ir Jelgavos, pastarasis – griežtojo režimo. Čia kalėjo nusikaltėliai, nuteisti ilgomis kalinimo (tarp jų ir iki gyvos galvos) bausmėmis.
„Čigonai daro didelę įtaką aukštam nusikalstamumo lygiui mieste, – stokodamas politinio korektiškumo savo laiku interviu laikraščiui „Neatkarīgā Rīta Avīze“ sakė Jelgavos policijos valdybos viršininkas Haraldas Dauginovičius. – Jelgavos policija kovoja su vadinamaisiais „taškais“, tačiau kovos rezultatais nepatenkinta nei policija, nei gyventojai. Mieste labai aktuali alkoholizmo problema. Iš 70 000 gyventojų kasmet į blaivyklą patenka 3000, tai yra vidutiniškai po šešiolika per dieną.“
„Tuo metu Jelgavoje gyveno nemažai teistų žmonių. Daugelis, išėję į laisvę, niekur nevažiuodavo ir likdavo gyventi. Aplink kalėjimus nuolat sukiojosi kalinių pažįstami, atvažiavę pasimatyti kaliniais, perduoti siuntinukų. Štai eini gatve ir jau iš tolo matai, kaip priešais eina anksčiau teistas žmogus, arba neseniai išėjęs į laisvę“, – pasakoja buvusi Jelgavos kriminalinės policijos viršininkė Zenata Tretjak (1994 metais Jelgavoje ėjusi kriminalinės paieškos skyriaus viršininkės pareigas).
Ginkluoti išpuoliai prieš pašto skyrius, taupomąsias kasas bei degalines, žmogžudystės ir sunkūs kūno sužalojimai – visa tai pirmoje dešimtojo dešimtmečio pusėje buvo Jelgavos policijos kasdienybė. „Ginkluoti išpuoliai buvo vykdomi vidury baltos dienos, – prisimena Zenta Tretjak. – Pamenu, Pastos gatvėje „paėmė“ taupomąją kasą. Ir liudininkė vėliau pasakojo: laistau gėles, matau – eina žmonės su automatais. Tada šūvis, išbėga žmonės. Kas nutiko – neaišku. Čia tik kine iškart matyti, kas nusikaltėlis. O gyvenime viskas kitaip.“
Valdžią mieste dalijosi keturios nusikalstamos grupuotės, ir jos nuolat konfliktavo. Ilgainiui gaujos išnyko: daugelis ilgam buvo pasodinti į kalėjimą, dalis nužudyta. Tokio likimo sulaukė, pavyzdžiui, gerai žinomas nusikalstamose sferose autoritetas, pravarde „Urbančikas“: jis buvo nužudytas pirtyje dviem šūviais į galvą.
„Prie pabėgimo iš kalėjimo autoritetai neprisidėjo. Jie, priešingai, buvo suinteresuoti tuo, kad bėgliai būtų kuo greičiau sučiupti. Kitu atveju, situacija galėjo tapti nekontroliuojama, o nusikalstamos grupuotės norėjo ją laikyti savo rankose“, – sako Zenta Tretjak.
Garsiausi 1994 metų nusikaltimai: žmogžudystės, sprogimai, apiplėšimai
1994 metais Latvijos teritorijoje buvo įvykdytos 375 žmogžudystės, vien tik Rygoje nužudyti 148 žmonės. Be to, Centrinės statistikos valdybos duomenimis, per metus šalyje užregistruota 714 sunkaus kūno sužalojimo atvejų, 129 išprievartavimai ir 1142 apiplėšimai. Tais pačiais metais užregistruotas didžiausias išpuolių prieš žurnalistus skaičius.
„Baisūs buvo laikai, bet įdomūs“, – taip 1994 metus apibūdino pašnekovai ir ekspertai, sutikę dalyvauti mūsų projekte.
Parlielupės kalėjimas: 1,5 kv. metro žmogui
Parlielupės kalėjimas septintajame dešimtmetyje buvo pastatytas miesto teritorijoje – ne centre, bet tarp gyvenamųjų pastatų, šalia miesto ligoninės ir kultūros namų. Atskirų kalėjimų statybos normatyvų tais laikais nebuvo nustatyta, ir kaliniams pastatė karinius barakus. Pagal tokį pat principą savo laiku buvo pastatyti Škirotavo ir Jekabpilso kalėjimai. „Kalėjimai miesto teritorijoje buvo patogūs dėl galimybės gabenti kalinius – greta geležinkelis. Vagonas su tardomaisiais atvykdavo į stotį, atvykėlius lydėjo konvojus su šunimis. Bet galima įsivaizduoti, kaip jautėsi artimų namų gyventojai ir ligoninės pacientai!“, – prisimena Zenta Tretjak.
Parlielupės kalėjimas buvo laikomas bendrojo režimo pataisos darbų kolonija. „Piešiant paraleles su mūsų laikais, ši kolonija panaši į pusiau uždarą kalėjimą. Kaliniai turėjo gana nemažai teisių: į skambučius, siuntinius, trumpalaikius ir ilgalaikius pasimatymus. Jie galėjo laisviau judėti po teritoriją”, – pasakoja Kalinimo vietų valdybos viršininkė Ilona Spurė. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje pirmą kartą prabilta apie žmogaus teises, nuo kalėjimo langų buvo nuimtos grotos, taip pat užtvaros, dalinančios teritoriją į lokalines zonas. Nuo tada kaliniai galėjo laisvai judėti kalėjimo viduje.
Latvijos nepriklausomų ekspertų asociacijos valdybos pirmininkas Julius Anšinas dirbo tardytoju nuo 1976 metų. 1989 metais jis buvo paskirtas Latvijos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Tardymo departamento Tardymo valdybos trečiojo skyriaus viršininku; tuo metu smarkiai padaugėjo nusikaltimų laisvės atėmimo įstaigose. „Kaip žmogus, kuris daugiau nei dvejus metus dirbo griežtojo režimo kolonijoje, galiu pareikšti, kad bendrasis režimas daug labiau nenuspėjamas, – sako jis. – Ten siunčiami pirmą kartą nuteisti žmonės. Būtent ten prasideda valdžios pasidalijimas: kai kas tampa „blatniaku“, kai kas – „bachūru“ arba „mužiku“, o kai kas nuleidžiamas ant žemiausio kastos laiptelio ir dažnai taip pastūmėjamas prie savižudybės. „Valdžios“ dalybos akivaizdžiai matyti iš to, kaip kaliniai sėdi prie pietų stalo. Pirmasis stalas, antrasis, penktasis... Bet kuris „lytinis“ nusikaltimas (išprievartavimas, vaikų tvirkinimas) – „penktasis stalas“. Tokių vyrukų dalia nepavydėtina.“
Parlielupės kalėjimo teritorijoje stovėjo 21 statinys: gyvenamieji barakai, medicinos punktas, valgykla, klubas, pirtis, dirbtuvės, gamybiniai korpusai. 1994 metų gegužės pradžioje čia buvo laikomi 1028 kaliniai. „Vienoje patalpoje galėjo būti sutalpinta iki 60 žmonių. Miegodavo dviejų ir trijų aukštų gultuose. Dabar tokias sąlygas sunku suvokti protu“, – sako Ilona Spurė. Bendras keturių gyvenamųjų korpusų plotas siekė 1634 kvadratinius metrus; po 1,58 kvadratinio metro vienam žmogui.
Kalinių perteklius buvo ne vienintelė kalėjimo problema. Likus keliems mėnesiams iki pabėgimo paaiškėjo, kad visiems kaliniams čia tenka tik penkios poros antrankių. 1994 metais čia dirbo tik 22 prižiūrėtojai. Kalėjime įvesti 108 etatai, bet netgi esant didžiuliam nedarbui, šias vietas užpildyti nebuvo lengva. „Nebuvo pinigų atlyginimams mokėti, – prisimena I. Spurė. – Pabėgimo naktį budėjo trys prižiūrėtojai. Tūkstančiui kalinių! Ką jie būtų galėję padaryti, net jeigu būtų norėję. Faktiškai perskaičiuoti kalnius buvo neįmanoma misija. Vakarais ir naktimis prižiūrėtojai bijodavo užeiti į perpildytas patalpas. O juk tais laikais kalėjime kalėjo kaliniai iš visos Sovietų Sąjungos. Ten buvo itin margas kontingentas.“
Kalinių vis daugėjo. 1994 metais visoje Latvijoje „sėdėjo“ 9633 žmonės (6297 nuteistieji, 3161 kalinys ir 175 nepilnamečiai). 1992 metais jų buvo 8573, po 1995-ųjų – jau apie 10 000.
Kadangi Parlielupės kalėjimas buvo įsikūręs tarp gyvenamųjų pastatų, saugumo zonos aplink ją nepavyko sukurti. Per tvorą nuolat būdavo permetami narkotikai ir alkoholis. Leidinio „Jelgavas Vēstnesis“ duomenimis, 2006 metais iš Parlielupės kalėjime kalinčių kalinių buvo konfiskuota 15,5 litro alkoholio ir 178 gramai narkotikų, o per septynis 2007 metų mėnesius – 367 mobilieji telefonai, 1249 litrai alkoholio, 44 gramai narkotinių medžiagų ir 1439 gramai psichotropinių medžiagų. Niekur daugiau Latvijoje nėra taip paprasta permesti ką nors per tvorą, tvirtino Kalinimo vietų valdybos viršininkas Visvaldis Pukitė.
Visą dieną kaliniai leido kas kaip: dirbti nebuvo kur. Vieni žaidė kortomis, kiti gėrė, treti sportavo ar skaitė knygas. „Sovietiniais laikais darbas kalėjimuose buvo privalomas. Kiekviename kalėjime buvo gaminamos detalės konkrečiai gamyklai. Gamybos mastai bei užsakymai buvo didžiuliai. Buvo galima dirbti dviem pamainomis. Škirotavo kalėjimas gamino teleskopinės įrangos, skirtos Leningrado gamyklai, detales, – pasakoja I. Spurė. – Parlielupės kalėjime iki 1992 metų buvo gaminami automobilių sėdynių, skirtų gamyklai RAF, karkasai, taip pat produkcija VEF gamyklai. 1994 metais gamyba buvo likviduota. Liko tik ūkiškų darbų sritis, kurioje darbavosi gana nedidelė kalinių dalis.“
Ne pirmas pabėgimas
1994 m. liepos 28 d. naktį Jelgavos ligoninės pacientai pastebėjo, kaip keli žmonės vienas po kito lipo per Parlielupės kalėjimo sienas. Skambučiai policijai ir kalėjimo prižiūrėtojams nedavė naudos: jie tiesiog negalėjo tuo patikėti. Tik po 7 val. paaiškėjo, kad prieš du mėnesius iškastą slaptą tunelį tą naktį pabėgo 89 kaliniai.
Masinis pabėgimas iš Parlielupės kalėjimo 1994 metais – išskirtinis pagal mastą įvykis, bet ne unikalus. 1993 metais, likus metams iki pabėgimo, iš kalėjimo pabėgo devyni žmonės. „Tą kartą bėgliams teko kapanotis televizijos kabeliu per tvorą. Vienas nukrito ant kontrolinės pėdsakų juostos ir susilaužė koją, bet jį pagavo, buvo sučiupti visi, išskyrus du „blatniakus“, dėl kurių visa tai ir buvo suorganizuota“, – pasakoja J. Anšinas.
1993 metų pabėgimas buvo surengtas dėl Vadimo Liede, trylikai metų nuteisto už banditizmą. Latvijoje jis buvo žinomas kaip Ruslanas Chandžajevas (pravarde Vilis). „Liedės bandai“ priklausė šešiolika žmonių, beveik visi – jauni vaikinukai maždaug 23–25-erių metų. Teismo procesas vyko kalėjime, ir, atsižvelgus į galimą grėsmę visuomenei, visi kaltinamieji buvo atitverti geležinėmis grotomis. Aštuoni asmenys buvo pripažinti kaltais dėl banditizmo. Gaujos vadeiva Vadimas Leide buvo nuteistas trylikai metų kalėti, aktyviausi bandos dalyviai – nuo vienuolikos iki dvylikos metų. Kartu su Liede-Chandžajevu už grotų sėdo jo draugė, 38-erių metų Baltarusijos pilietė Olga Alipatova. Ji, pagal profesiją gydytoja-pediatrė, dalyvavo trijų asmenų šeimos nužudyme.
Spėliota, kad abu nusikaltėliai pasislėpė Sachaline, kur gyveno vieno iš jų, tėvas: „Kai nuvykau į kalėjimą atlikti tyrimo, mane saugojo automatais ginkluoti vyrai, – pasakoja J. Anišinas. – Visuose būrių viršininkų kabinetuose gyveno „blatniakai“. Jie naudojosi visais baldais ir patogumais. Tad, galima sakyti, kad realiai valdžią kalėjime savo rankose laikė nuteistieji. Aš pranešiau apie situaciją Tardymo departamento vadovybei. Ir išgirdau atsakymą: „o ką galime padaryti?!“.
2004 metais Liedė-Chandžajevas buvo sulaikytas Majamyje. Bendrą sulaikymo operaciją rengė Federalinis tyrimų biuras (FTB) ir Lenkijos policija. Liedė-Chandžajevas buvo nugabentas į Lenkiją, ir jo bei jo gaujos teismo procesas truko beveik ketverius metus. Gaujai, kuri veikė Lenkijos teritorijoje 1997–1999 metais, priklausė penkiolika žmonių – keletas lenkų, du Latvijos piliečiai, baltarusis, lietuvis ir jordanietis. Jiems priskiriama daugybė užpuolimų prieš valiutos keityklas ir inkasacinius automobilius. 1999 metų spalį jie apiplėšė pašto konvojų Gdanske, pagrobę 900 000 zlotų (apie 251 000 JAV dolerių). Vien tik Liedės gaujos nusikalstamos veikos Lenkijos teritorijoje epizodų išvardijimas teisme užtruko daugiau nei valandą.
Gdansko vaivadijos prokuratūra pateikė Liedei kaltinimus septyniomis žmogžudystėmis – tarp jų, trijų asmenų šeimos, įskaitant dešimtmečio vaiko. Gauja kaltinama nusikaltimais Čekijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Slovakijoje, taip pat buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose. 2009 metais Lenkijos teismas nuteisė Vadimą Liedę kalėjimui iki gyvos galvos. Jo draugė Olga Alipatova buvo nuteista dešimčiai metų kalėti.
Dar vienas bandymas pabėgti iš Parlielupės kalėjimo buvo sužlugdytas 2005 metų rugpjūtį. Šiukšlių bako dangčiu kaliniai rausė tunelį iš vienos iš gyvenamųjų kalėjimo sekcijų. Tunelis, pradėtas kameros kampe, buvo užmaskuotas grindų lentomis, ant kurių stovėjo gultas. Trys pabėgimo iniciatoriai, narkomanai-kalėjimų veteranai, kasti tunelį privertė vieną iš kalinių. Jis suspėjo iškasti tris su puse metro iš būtinų penkiolikos. Žemę kaliniai slėpė kameroje. Pagal vieną iš versijų, tunelį kaliniai kasė ne pabėgimo tikslais, o tam, kad į kalėjimo teritoriją būtų atgabenta didelė partija narkotikų.
Uždarė ir nuvertė
1994 metų vasarą, iškart po pabėgimo, Jelgavos dūma surengė neeilinį posėdį. Deputatai nusprendė prašyti šalies ministrų kabineto perkelti kalėjimą iš Garozaso gatvės į labiau tinkamą vietą. Tačiau galiausiai buvo priimtas kitas sprendimas: apskritai uždaryti kalėjimą.
„Parlielupės kalėjimo būklė tragiška ir neatitinka normų žmogaus teisių kontekste, – situaciją komentavo šalies teisingumo ministras Gaidis Berzinis. – Būtų neprotinga nuolat investuoti mokesčių mokėtojų lėšas į nekilnojamojo turto objektus, kuriems reikalingas nuolatinis remontas. Be to, tokia kalinimo vieta kelia rimtą grėsmę visuomenės saugumui.“
Kalėjimas buvo uždarytas 2008 metais. Tuomet jame kalėjo 450 kalinių. Dalis iš jų, atlikę bausmę, išėjo į laisvę, kiti buvo perkelti į kitus Latvijos kalėjimus.
2010 metais kalėjimo teritoriją – du žemės sklypus, kurių bendras plotas siekė 32 056 kv. metrus kartu su visais statiniais, – perėmė Jelgavos dūma. Deputatai juokavo: reiktų palikti kurią nors pastatų dalį kaip muziejų, tačiau galiausiai visi nusprendė, kad kalėjimas – ne architektūros paminklas, ir muziejus čia tikrai nebūtinas, po metų buvo nuspręsta nugriauti pastatus. Leidinio „Zemgales ziņas“ duomenimis, Vidaus reikalų ministerija svarstė galimybę pastatyti buvusio kalėjimo teritorijoje naują kompleksą su administraciniais statiniais, garažais, parkavimo aikštele, platforma sraigtasparniui, sandėliais ir šaudykla, tačiau kalbos ir liko kalbomis. „Šis klausimas nebesvarstomas“, – DELFI pranešė Jelgavos dūma. Šiandien buvusio kalėjimo teritorijoje vyksta saugumo tarnybų mokymai.