Sumanymą to imtis šiemet parėmė koncerno MG Baltic įsteigtas Vasario 16-osios fondas, kurio Taryba, įvertinusi pateikto projekto svarbą Lietuvos archyvų istorijai, skyrė lėšų tyrinėjimams. Atsižvelgta ir į neatmestiną galimybę, kad kartu su ieškomais dokumentais galėjo būti išvežtas ir Vasario 16-osios Aktas, spausdintas rašomąja mašinėle. Įgyvendinant šį projektą, paieškos, atliktos Lietuvos centriniame valstybės archyve, nebuvo bevaisės. Ką pavyko išsiaiškinti, pateikiama šiame straipsnyje.
I dalis
STOKHOLMAS
Buvusio diplomato liudijimas
Apie dokumentus, 1939 m. iš Kauno išvežtus į Stokholmą, pirmąkart viešai užsiminė buvęs Lietuvos pasiuntinybės Švedijoje sekretorius Vladas Žilinskas, kurio atsiminimus Liūtas Mockūnas 1997 m. paskelbė Lietuvos istorijos metraštyje.1 Prisimindamas, kaip Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, buvo 1940 m. rugpjūčio 21 d. uždaryta Lietuvos pasiuntinybė Stokholme, o jos turtas perduotas sovietams, diplomatas užsiminė apie dėžes su dokumentais, atvežtais iš Kauno. Jis rašė: „Kilo taip pat problema, kaip apsaugoti penkias didžiules dėžes originalių sutarčių tarp Lietuvos ir svetimų valstybių. 2-jo karo pačioje pradžioje tie originalai mūsų Užsienio reikalų ministerijos buvo siųsti apsaugai į JA Valstybes, bet dėl britų ir vokiečių griežtų jūros blokados nuostatų įstrigo Stokholmo pasiuntinybėje. V. Gylys susisiekė su S. Curman, kurs greitai rado vietą valdžios rūsyje toms penkioms dėžėms su sutarčių originalais ir taip pat dar kelioms dėžėms, pripildytoms V. Gylio brangaus anglų rankų darbo sidabro.“2
Šis Žilinsko liudijimas ir tapo pirmine informacija pradėti nuodugnų tyrimą. Remiantis ja, suformuluoti uždaviniai: 1) Dokumentuotai patvirtinti arba paneigti faktą, kad 1939 m. URM perdavė dokumentus saugoti pasiuntinybei Švedijoje. 2) Nustatyti perduotų dokumentų kiekį ir rūšį. 3) Išsiaiškinti tolesnį jų likimą.
Aiškumo dėlei papildysiu, kad pateiktoje atsiminimų citatoje paminėtas V. Gylys – tai Vytautas Jonas Gylys (1886–1959), Lietuvos diplomatas, nuo 1937 m. ėjęs įgaliotojo ministro ir nepaprastojo pasiuntinio Švedijoje, nuo 1938 m. – dar ir Danijoje bei Norvegijoje pareigas (rezidavo Stokholme). O S. Curman – tai Sigurdas Curmanas (1879–1966), švedų architektas, architektūros istorijos profesorius, 1923–1946 m. – Švedijos riksantikvaras (vyriausiasis nacionalinių senienų saugotojas), ilgametis Švedų-lietuvių draugijos pirmininkas, mokslo reikalais lankęsis Lietuvoje, palaikęs ryšius su jos mokslininkais.
Neparengta instrukcija
Atliekant tyrimą, paaiškėjo, kad iki Žilinsko atsiminimų paskelbimo bet kokia informacija apie minėtas dėžes iš URM buvo pateikiama tik su grifu „slaptai“ ar „konfidencialiai“. Archyve tarp finansinių pasiuntinybės popierių rastas dokumentas, kuriame anksčiausiai paminėtas dviejų dėžių iš URM pergabenimas į pasiuntinybę Švedijoje, datuotas 1939 m. rugsėjo 30 d. Tai Gylio patirtų išlaidų, tas dėžes pervežant į Stokholmą, sąmata.3 Iš jos paaiškėjo, kad du „Užs.[ienio] Reikalų Ministerijos pakai (skrynios) gabentos 1939 m. rugpjūčio 26–27 dienomis.“ Pirmiausia iš Kauno buvo geležinkeliu nuvežtos į Klaipėdą, tada iš stoties nugabentos į uostą ir sukrautos į švedų kompanijai Svenska Amerika Linien priklausiusį keleivinį laivą Marienholm, 1934 m. specialiai pastatytą Švedijos-Lietuvos jūriniam susisiekimui užtikrinti.4 Laivui atplaukus į Stokholmą, tos „skrynios“ pervežtos į Lietuvos pasiuntinybę.
Kitas dokumentas, kuriame užsimenama apie dėžes, – tai Gylio raštas Lietuvos URM, datuotas 1940 m. sausio 16 d. Diplomatas svarstė, ką reikėtų daryti su pasiuntinybės turtu, jeigu karo veiksmai persikeltų į Švediją ir įstaigos turėtų evakuotis iš sostinės.5 Gylio manymu, tinkamiausia vieta perkelti pasiuntinybę būtų Kopenhaga. Toliau rašoma: „Man rūpi ir 2 sunkios dėžės su dokumentais, kurias Ministerija rugpjūčio mėn. pabaigoje pavedė man pervežti į saugesnę vietą. Ar nereikėtų tas dėžes dabar jau, kol nekilo transporto sunkumų – kurie vėliau gali staigiai atsirasti – pergabenti į Daniją?“ Užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys, sausio 19 d. susipažinęs su šiuo raštu, ant jo užrašė rezoliuciją: „PDD [Politikos departamento direktoriui] paruošti instrukciją.“ Sausio 20 d. raštas buvo perduotas ministerijos Teisių-Administracijos departamento direktoriui Valdemarui Černeckiui, kuris tokią instrukciją nurodė „parengti p. Min.[istrui] Turauskui sulyg p. URM-ro rezoliucija“. Edvardas Turauskas tuo metu buvo ministerijos Politikos departamento direktorius.
Tačiau archyvuose rasti tokios instrukcijos nepavyko. Atrodo, ji nebuvo parengta. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Užsienio reikalų ministerija turėjo daug kitų skubių reikalų, o jos darbuotojai buvo nervingi ir sutrikę, nes politikos konjunktūra Lietuvai klostėsi ypač nepalankiai. Šią situaciją viename iš pokalbių prisiminė Stasys Lozoraitis, Lietuvos pasiuntinys Italijoje: „Bizauskas ir Turauskas (politikos departamento direktorius) buvo labai nervingi žmonės... Jau būdamas Kaune mačiau, o paskui man dar patvirtino ir kiti, kad tomis savaitėmis Užsienio reikalų ministerijoje vyko kažkas, ko niekados pas mus nebuvo buvę [Lozoraitis čia kalba apie savo apsilankymą URM 1939 m. lapkričio mėn.]. Būtent, susirūpinę žmonės vaikščiojo ir bėgiojo iš vieno kampo į kitą.“6 Nenuostabu, kad instrukcija, nurodanti, kaip pasiuntiniui Gyliui elgtis su gautais saugoti ministerijos dokumentais, nebuvo parengta.
Nors instrukcijos rasti nepavyko, minėtoje išlaidų sąmatoje ir Gylio rašte pateikta informacija leido daryti išvadas, svarbias tolesniam tyrimui. Pirma, patvirtino, kad 1939 m. rugpjūčio 26 d. URM tikrai perdavė Gyliui dėžes su dokumentais, kurias jis atvežė į Stokholmą ir padėjo pasiuntinybės patalpose. Antra, į Stokholmą atvežtos ne penkios, kaip nurodė Žilinskas, bet dvi dėžės su dokumentais. Trečia, nepasitvirtino diplomato teiginys, kad tas dėžes URM siuntė saugoti į JAV, o Švedijoje jos liko tik dėl jūrų blokados.
Iki pusės stiebo nuleista Trispalvė
Kai Lietuva 1940 m. rugpjūčio 3 d. buvo inkorporuota į SSRS sudėtį, marionetinė „liaudies vyriausybė“ nurodė Lietuvos pasiuntinybėms ir konsulatams užsienyje nutraukti veiklą. Sovietų Sąjunga to pareikalavo iš tų šalių, kuriose veikė mūsų pasiuntinybės ir konsulatai.7 Švedijos vyriausybė pakluso Maskvos reikalavimui ir įsakė okupuotų Baltijos valstybių pasiuntiniams uždaryti savo atstovybes bei konsulatus, o patalpas, archyvus ir turtą perduoti sovietų ambasados įgaliotiniui. SSRS ambasadorė Švedijoje Aleksandra Kolontaj jau rugpjūčio 9 d. laišku paragino Gylį kuo greičiau perduoti visą pasiuntinybės turtą ir archyvus jos paskirtiems atstovams.8
Suprasdamas, kad praras ir tarnybinį butą, pasiuntinys iš anksto pasirūpino išsinuomoti Stokholme mažesnes, jo žodžiais tariant, „studentiškas patalpas“, kur apsigyveno rugpjūčio 18 d.9 Gylys iš pradžių planavo išnuomoti sandėlį ir ten perkraustyti baldus, kitą brangesnį pasiuntinybės turtą, kad kuo mažiau jo liktų sovietams. Tačiau to nepadarė, nes nebuvo jokių perspektyvų, kad pasiuntinybė greitai atnaujins darbą, o nuomos išlaidos atrodė pernelyg didelės.10 Jie su Žilinsku pasiėmė vien tai, ką galėjo laikyti mažuose privačiuose savo butuose. Pasiuntinybės inventoriaus knygų irgi nepaliko sovietams. Konfidencialias archyvo bylas sudegino, slaptą keleto paskutinių mėnesių susirašinėjimą pasiėmė Gylys.11
Pasiuntinybės patalpas kartu su protesto nota Žilinskas perdavė Švedijos URM atstovui L. Nylanderiui. Sovietų diplomatai, rugpjūčio 21 d. atvykę perimti patalpų, rado tik einamųjų metų kasos knygą, finansinius dokumentus, konsulines bylas, susirašinėjimą viešaisiais klausimais, tuščią geležinę spintą ir protesto ženklan iki pusės stiebo nuleistą Lietuvos trispalvę ant pasiuntinybės stogo.12
Lietuvos diplomatai turėjo tik dešimt dienų pasiuntinybės uždarymui. Nors tuos įvykius nušviečiančiuose dokumentuose niekur neužsiminta apie dėžes iš Kauno, Žilinsko atsiminimuose pateikta informacija, kad jos buvo sudėtos „valdžios rūsyje“, tarpininkaujant Curmanui, atrodo tikėtina. Kadangi Gylys atsisakė ketinimų nuomoti patalpas pasiuntinybės turtui saugoti, sprendimas kreiptis į Curmaną, palaikantį Baltijos šalių nepriklausomybę, užimantį įtakingą Švedijos riksantikvaro postą, pagalbos dėl dėžių su dokumentais saugojimo yra visiškai logiškas. Juo labiau kad tam nereikėjo jokių piniginių išlaidų.
Tai būtų buvęs ne pirmas atvejis, kai Gylys pasinaudojo riksantikvaro palankumu. 1940 m. birželio 22 d. sužinojęs apie Švedijos ketinimą perduoti sovietams Lietuvos aukso atsargas, saugotas Riksbanke, pasiuntinys kreipėsi į Curmaną. Šis paprašė, kad banko valdytojas atidėtų aukso perdavimą, kol tuo klausimu bus priimtas Švedijos vyriausybės nutarimas. Po to kreipėsi į Švedijos ministrą pirmininką Perą Albiną Hanssoną, kad Lietuvai nepalankus nutarimas nebūtų priimtas.13 Deja, Švedijos ministrų kabinetas nutarė perduoti auksą Sovietų Sąjungai, pademonstruodamas, kad Lietuvos jau nebelaiko suverenia valstybe.
Leidimas atidaryti dėžes
Švedijos vyriausybė informavo uždarytos Lietuvos pasiuntinybės diplomatus, kad diplomatinį statusą jie turės dar šešis mėnesius, paskui taps paprastais svetimšaliais. Nepaisydami to, Gylys ir Žilinskas neišvyko iš Švedijos, Lietuvos diplomatinė tarnyba (LDT) tęsė darbą emigracijoje. Jai vadovavo Stasys Lozoraitis, kurį užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys 1940 m. birželio 1 d. telegrama paskyrė Lietuvos diplomatijos šefu užsienyje valstybės okupacijos atveju. Jo pavaduotojais tapo pasiuntinys Prancūzijoje Petras Klimas ir pasiuntinys Šveicarijoje Jurgis Šaulys.14
Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, politinė situacija Europoje dar labiau komplikavosi. Lozoraitis, gyvenęs Romoje, dėl pasunkėjusio susisiekimo su Lietuvos atstovais, veikusiais kitose tarpusavyje kariaujančiose šalyse, diplomatijos šefo pareigas 1941 m. gruodžio 2 d. laikinai perdavė Šauliui, rezidavusiam neutralioje Šveicarijoje. Ši šalis tapo centru, į kurį karo metais suplaukdavo įvairi informacija iš visų Lietuvos diplomatų užsienyje ir iš kurios buvo koordinuojama LDT veikla.
Lietuvos diplomatai egzilyje suaktyvėjo – 1942 m. pavasarį Gylys ir Žilinskas vėl gavo diplomatines vizas reziduoti Švedijoje, o švedų valdžios institucijos pripažindavo lietuvių išduodamus įvairius dokumentus.15 Tai liudijo, kad Švedijos politika Lietuvos atžvilgiu pasikeitė.
1943 m. lapkričio 23 d. Berną pasiekė laiškas iš Stokholmo, adresuotas Šauliui. Pirmą kartą po pasiuntinybės Švedijoje uždarymo vėl prisimintos dvi dėžės su URM dokumentais. Gylys rašė: „Gal Tamstai yra žinoma, kad 1939 m., pačioje karo pradžioje, p. Biz.[auskas] atsiuntė man saugojimui dvi didžiausias skrynias su mūsų ministerijos dokumentais. Man buvo žodžiu trumpai pasakyta, kad jose esą mūsų sutarčių su kitomis valstybėmis originalai. Aš abejoju, kad jų būtume pasirašę tiek daug (apie pora šimtų kilogramų). Mano tautiečiai čia nusistatė būtinai tas dėžes atplėšti ir patikrinti, ar jose nėra kokių nors dokumentų, kurie galėtų būt panaudoti propagandai čia ir kitur. Žinoma, jie gal turi raciją, bet aš nenoriu savo atsakomybe skrynias atplėšti. Todėl šiuomi turiu garbės Tamstos prašyt nurodymų, ar galima tas dėžes atidaryti ir patikrinti, kas jose yra. Gal ten surastume visų tų dokumentų sąrašus. Rodos, kad p. Turauskas turėtų žinoti apie tų dėžių įtalpą, nes jis tuo metu buvo atsakingas pareigūnas centre. Atsakymą būtų pageidaujama gaut telegrafu.“16
Šis archyve surastas laiškas ne tik suteikė naujos informacijos apie mus dominančias dėžes, bet ir užminė naujų mįslių. Paaiškėjo, kad iš Kauno atvežtos dėžės 1943 m. lapkričio mėn. vis dar buvo Stokholme ir saugotos neatplėštos. Pasitvirtino anksčiau iškelta prielaida, kad pasiuntinys negavo URM instrukcijos, kaip su jomis elgtis, nors to prašė dar 1940 m. pradžioje. Išaiškėjo, kad Gylys nebuvo informuotas, kokie konkrečiai dokumentai sukrauti į tas dėžes. Be to, tapo žinomas apytikris dėžių dydis – jose tilpo „apie pora šimtų kilogramų“ dokumentų.
Tačiau tam tikrą neaiškumą sukėlė Kazio Bizausko įvardijimas asmeniu, perdavusiu tas dėžes Gyliui. 1939 m. rugpjūčio mėn. Bizauskas buvo Ministro pirmininko pavaduotojas. Todėl neaišku, kodėl jis, o ne ministras Urbšys priėmė sprendimą išvežti į Švediją URM dokumentus. Gal tai ne URM, bet Ministrų kabineto sprendimas, todėl dokumentų, susijusių su tomis dėžėmis, reikėtų ieškoti kitur? Tačiau viskas atsistojo į savo vietas, kai pavyko išsiaiškinti, kad nuo 1939 m. gegužės pabaigos Bizauskui pavesta pavaduoti į užsienį gydytis išvykusį užsienio reikalų ministrą, kuris vėl pradėjo eiti savo pareigas tų pačių metų rugsėjo viduryje.17
Gylys laiško pabaigoje pageidavo atsakymą dėl dėžių atidarymo gauti telegrafu, matyt, skubėta kuo greičiau sužinoti jų turinį. Tokiam skubėjimui, greičiausiai, turėjo įtakos tai, kad 1943 m. rugpjūčio 2 d. Stokholme buvo įkurtas „slaptas lietuvių politinės ir propagandinės akcijos organas“, pavadintas Lietuvių komitetu.18 Jam priklausė Gylys, Žilinskas Ignas Jurkūnas-Šeinius ir Algirdas Vokietaitis. Tai ir galėjo būti tie laiške minimi tautiečiai, raginę Gylį „atplėšti ir patikrinti“ dėžes su dokumentais. Jeigu pasiuntinys leidimo prašė tikrai tautiečių raginamas, vadinasi, apie tas dėžes žinojo ne tik diplomatai, bet ir kiti du komiteto nariai. Tačiau kur jos buvo saugomos, atrodo, žinojo tik vienas Gylys, nes asmeniniai jo santykiai su Šeiniumi ir Žilinsku tuo metu buvo labai pašliję.19
Šaulys atsakymą išsiuntė vis dėlto ne telegrafu, bet laišku, prieš tai susisiekęs su Turausku, taip pat dirbusiu Lietuvos pasiuntinybėje Šveicarijoje: „Kai dėl Bizausko atsiųstųjų didžiųjų skrynių su dokumentais, tai Turausko žiniomis, ten turi būti tik sutarčių originalai. Bet Tamsta gali jas atplėšti ir patikrinti jų turinį, surašęs ta proga įsakmų protokolą. Vieną jo nuorašą Tamsta atsiųsi man.“20 Iš šio atsakymo aiškėja, kad ir Turauskas, dėžių išsiuntimo į Švediją metu ėjęs URM Politikos departamento direktoriaus pareigas, nebuvo visiškai tikras, koks tų dėžių turinys.
Šaulio laiškas pasiekė Stokholmą tik 1944 m. sausio 13 d. Kokių veiksmų ėmėsi Gylys, kai jį gavo, neaišku. Tačiau kitas Šaulio laiškas, rašytas pasiuntiniui Švedijoje gegužės 27 d., rodo, kad iki to laiko dėžės taip ir nebuvo atidarytos.21 Laikinasis diplomatijos šefas laiške ragino Gylį kaip galima greičiau jas peržiūrėti ir atsiųsti patikrinimo protokolą. Dar po mėnesio į Turausko pasiteiravimą, ar dėžės buvo atidarytos, atsakyta, „skrynių su dokumentais dar nesame patikrinę“.22 Kodėl Gylys, 1943 m. lapkričio mėn. taip skubėjęs atidaryti dėžės, to nepadarė net primygtinai raginamas, lieka neaišku.
BALFo pėdsakas?
Vokietijai pralaimint Rytų fronte, 1944 m. vasarą į Lietuvos teritoriją įžengė SSRS kariuomenė. Bėgdami nuo artėjančios antrosios sovietų okupacijos, su vokiečių kariuomene į Vakarus traukėsi ir tūkstančiai Lietuvos gyventojų. Pasibaigus karui, pabėgėlių iš Lietuvos stovyklos buvo įkurtos Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, kitose Vakarų Europos šalyse. Dalis pabėgėlių atsidūrė Švedijoje. Pagalba jiems buvo vienas iš LDT emigracijoje uždavinių.
Šelpti karo pabėgėliams iš Lietuvos 1944 m. kovo 25 d. JAV buvo įkurtas Bendrasis Amerikos lietuvių fondas – BALF, turėjęs savo skyrius Europos šalyse, kur apsistojo karo pabėgėliai. Kiekvieno skyriaus veiklai vadovavo komitetas, skirstęs šalpos lėšas. Švedijoje tokio komiteto funkcijas atliko Lietuvių komitetas, pasipildęs naujais nariais.
Tikrinti skyrių veiklos 1945 m. pabaigoje į Europą atvyko BALF pirmininkas kun. Juozas Končius.23 Kitų metų vasario 25–kovo 2 dienomis jis lankėsi Švedijoje ir Danijoje, Stokholme susitiko su Lietuvių komiteto valdyba. Tuo laikotarpiu komitete tarp Šeiniaus ir pasiuntinio Gylio buvo kilęs konfliktas, kaip konstatavo Končius, „labiausiai dėl pinigų kontrolės“.24 BALF pirmininko vizitas lėmė, kad visi šalpos reikalai iš Lietuvių komiteto, kuris palaikė Šeinių, buvo laikinai perduoti Lietuvių draugijos valdybai, rėmusiai Gylį.25
Netrukus po to, kai Končius išvyko iš Švedijos, Gylys parašė laišką Šauliui į Šveicariją, pranešęs, kad tebesaugo 2 dėžes su dokumentais, kurios „guli nepajudintos“.26 Jų niekam nerodo, nes bijo, kad apie saugomus dokumentus nepasklistų kalbos: „Jei priešas sužinotų, tai drąsiai galėtų pareikalauti tą turtą jam atiduoti“, – nuogąstavo pasiuntinys ir informavo Šaulį: „Jei kas man užsimintų apie tas dėžes, aš paaiškinčiau, kad prie geros progos esu jas išsiuntęs Tamstai“. Toliau laiške rašoma, kad tuos dokumentus palikti Stokholme nesaugu, nes politinė padėtis Lietuvai nepalanki ir gali toliau blogėti. Todėl „konfidencialiai prašiau D-ro J. Končiaus pasiimt tas dėžes Amerikon ir padėt ten saugion vieton“.
Kadangi Končiui keliaujant po Europą „jo daiktai nekratomi ant sienų“, jam nesunku būtų tai padaryti. „Jei lemta bus atnaujint mūsų URM-jos veiklą, dokumentai turės būt grąžinti į Lietuvą. Jei to mes nesulauktume, tai brangios mums relikvijos būtų saugomos lietuvių Amerikoje“, – samprotavo Gylys ir informavo Šaulį, kad Končius „sutiko užsukt pas mane, kai baigs savo misiją Europoje, ir pasiimt dėžes“. Prieš perduodant dokumentus, bus sudarytas jų sąrašas. Tam „paskutinėje valandoje aš paprašysiu į talką patikimą tautietį iš atbėgėlių“, – rašė Gylys. Laiško pabaigoje užsiminė, kad apie tokį sumanymą Švedijoje dar niekas nežino, ir prašė, kad Šaulys praneštų savo nuomonę šiuo klausimu.
Gylio sumanymui pervežti dėžes į JAV Šaulys pritarė. Jo manymu, saugiausia vieta dokumentams būtų „Marijonų įstaiga“.27 Jis ir pats svarstė galimybę ten deponuoti savo rinkinius ir archyvą, jeigu tektų palikti Šveicariją. Nurodė, kad prieš perduodant dėžes Končiui, būtų sudarytas labai tikslus tų dokumentų sąrašas su trumpu kiekvieno dokumento aprašymu, prašė atsiųsti „bent kelis jo nuorašus“.
Kas ta „Marijonų įstaiga“ Jungtinėse Valstijose, neaišku. Greičiausiai Šaulys turėjo galvoje Čikagos marijonų vienuolyną, marijonų namus ir spaudos centrą, kur buvo įsikūrusi Draugo redakcija ir spaustuvė.
Končius savo vizitacinę kelionę po Europą baigė 1946 m. spalio 4 d. ir iš Paryžiaus išskrido į Niujorką. Kaip galima spręsti iš jo paties sudaryto tos kelionės maršrutų aprašo, Švedijoje jis daugiau nesilankė.28 Nepavyko rasti ir kokių nors liudijimų ar užuominų, kad tas dvi dėžes jis paėmė iš Gylio ir nuskraidino į JAV. Greičiausiai Končius nenuvyko jų pasiimti, nes, dar būdamas Europoje, nurodė BALF reikalų vedėjui panaikinti Švedijos skyriaus komitetą, visus šalpos reikalus perduodant tvarkyti naujai paskirtam įgaliotiniui, nebemokėti pašalpų Šeiniui ir Gyliui, nes jie ir taip „gyvena karališkai“.29 Po tokių sprendimų nebuvo malonu vėl ten vykti, nes, kaip nurodė pats Končius, „dėl to kilo nepasitenkinimo tų asmenų tarpe, kurie gaudavo aukštus atlyginimus“.30 Labiausiai tikėtina, kad dėžės su dokumentais liko Stokholme.
Šaulio laiškas Gyliui buvo chronologiškai paskutinis rastas dokumentas su informacija apie dėžes iš URM. Visi vėlesni dokumentai, rasti archyve, yra susiję su tų dėžių paieškomis, kurias XX a. 7-uoju–9-uoju dešimtmečiais vykdė LDT egzilyje.
Tęsinys kitame numeryje
1 Liūtas Mockūnas. Diplomato Vlado Žilinsko atsiminimai apie paskutiniąsias Lietuvos pasiuntinybės Švedijoje dienas 1940 metais ir veiklą po jos uždarymo. Lietuvos istorijos metraštis. 1996 metai. Vilnius. 1997, p. 329–343.
2 Ten pat, p. 334.
3 Pargabenimo iš Kauno į Stokholmą dviejų Už. Reikalų ministerijos pakų (skrynių) išlaidos. Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. 383, ap. 3, b. 200, l. 42.
4 Naujas Švedijos Lietuvos susisiekimo laivas. Trimitas. 1934 m. birželio 7 d., nr. 23, p. 448.
5 V. Gylio 1940 m. sausio 16 d. raštas Lietuvos užsienio reikalų ministerijai. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2196, l. 30.
6 Lietuva katastrofos išvakarėse. T. Remeikio pokalbis su S. Lozoraičiu vyresniuoju. Akiračiai. 1999, nr. 5, p. 8.
7 Laurynas Jonušauskas. Likimo vedami. Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla (1940–1991). Vilnius: LGGRTC. 2003, p. 67.
8 V. Gylio 1940 m. rugpjūčio 11 d. raštas P. Žadeikiui. LCVA, f. 668, ap. 1, b. 49, l. 5.
9 Ten pat.
10 V. Gylio 1940 m. rugpjūčio 29 d. raštas S. Lozoraičiui, ten pat, l. 9.
11 V. Žilinsko 1961 m. liepos 7 d. raštas J. Kajackui. LCVA, f. 668, ap. 1, b. 92, l. 19.
12 1940 m. rugpjūčio 23 d. ir rugpjūčio 29 d. V. Gylio raštai S. Lozoraičiui. LCVA, f. 668, ap. 1, b. 49, l. 8–9.
13 Vladas Žilinskas. Lietuvos rezistencijos atrama Švedijoje nacių okupacijos metais. Metai. 2003, nr. 8–9, p. 157.
14 Laurynas Jonušauskas, op. cit., p. 43.
15 Vladas Žilinskas, op. cit., p. 165.
16 V. Gylio 1943 m. lapkričio 8 d. laiškas J. Šauliui. LCVA, f. 668, ap. 2, b. 53, l. 43.
17 Užsienio reikalų ministro įsakymai. LCVA, f. 383, ap. 2, b. 596, l. 70; Edvardas Turauskas. Lietuvos nepriklausomybės netenkant – įvykiai. Kaunas. 1990, p. 43; 70.
18 Algirdas Vokietaitis. Raštai. Kaunas. 2003, p. 234.
19 Ten pat, p. 496.
20 J. Šaulio 1943 m. gruodžio 2 d. laiškas V. Gyliui. LCVA, f. 668, ap. 2, b. 53, l. 45.
21 J. Šaulio 1944 m. gegužės 27 d. laiškas V. Gyliui, ten pat, l. 84.
22 V. Gylio 1944 m. birželio 30 d. laiškas E. Turauskui, l. 89.
23 J. B. Končius. Atsiminimai iš BALFO veiklos (1944–1964). Chicago. 1966, p. 387.
24 J. B. Končius, op. cit., p. 62.
25 Algirdas Vokietaitis, op. cit., p. 492.
26 V. Gylio 1946 m. kovo 6 d. laiškas J. Šauliui. LCVA, f. 668, ap. 2, b. 53, l. 69.
27 J. Šaulio 1946 m. kovo 16 d. laiškas V. Gyliui, ten pat, l. 73–74.
28 J. B. Končius, op. cit., p. 387.
29 Ten pat, p. 62.
30 Ten pat, p. 63.