1939-ųjų rugsėjo 10-ją, tuo metu neutralios Norvegijos vandenyse patruliavo britų povandeninis laivas HMS Triton ir povandeninis laivas HMS Oxley. Pirmasis laivas, užpelengavęs judėjimą, pasiuntė užklausą, tačiau nesulaukęs atsakymo nusprendė, kad aptiko vokišką U-povandeninį laivą ir nedelsiant torpedavo priešininką. Žuvo 52 HMS Oxley įgulos nariai, išsigelbėjo tik 2. Tai buvo pats pirmas britų karinis laivas nuskandintas II-jame Pasauliniame Kare. Incidentas buvo slepiamas iki pat 50-ųjų.
1941-aisiais, vokiečių šarvuoto jūrų monstro „Bismarck“ medžioklėje dalyvaujantis britų laivas HMS Sheffield sulaukė nemalonaus siurprizo iš savo kovos draugų – iš lėktuvnešio „Ark Royal“ pakilę torpediniai bombonešiai, palaikė jį vokiečių kariniu transportu ir apšaudė torpedomis. Laimė, dėl sumanaus kapitono manevravimo ir nekokybiškų sprogdiklių, visos 11-ka torpedų žalos nepadarė.
1942-aisias, netoli Afrikos krantų, įvyko įvykis, kurio tragizmas turėjo stiprų atgarsį vėlesniems karo veiksmams taip pat – teisiniams karo veiksmų aspektams ir daugelio sąmonėje įsirėžė kaip vienas iš košmariškiausių „draugiškos ugnies“ incidentų II-ojo Pasaulinio Karo istorijoje.
Transportinis britų laivas „RMS Laconia“ buvo torpeduotas ir nuskandintas nacių U-156 povandininio laivo, vadovaujamo kapitono Wernerio Harteinsteino.
Pamatęs laivą ginkluotą stambaus kalibro patrankomis (laivas, iš keleivinio lainerio, perdarytas į karių gabenimo priemonę ir atitinkamai apginkluotas) vokiečių kapitonas nedvejodamas atakavo. „Laconia“ pasiuntė signalą „SSS“, kas karine koduote reiškė „esame atakuoti povandeninio laivo“. Didžiuliame laive buvo 463 britų karininkai, 286 kareiviai, 87 civiliai, 1793 Italijos karo belaisviai ir 103 lenkų kariai saugoję belaisvius.
Didžioji dauguma italų buvo užrakinti krovinių triumuose, tačiau laivui pradėjus skęsti išlaužė uždarytus liukus, dalis ventiliacijos šachtomis išsiveržė ant denio. Formaliai, gelbėjimo plaustų užteko visiems, tačiau kai kurie jų buvo stipriai pritvirtinti ir chaose, laivui pamažu grimztant, nebuvo galimybės jų tinkamai paruošti. Įgula leido plaustus, belaisviai, turėdami kiekybinę persvarą bandė lipti pirmi. Prasidėjo kautynės. Lenkų sargybiniai buvo apginkluoti šautuvais, ir nors amunicija nebuvo išduota, durtuvus jie turėjo. Nemažai italų bandžiusių gelbėtis buvo tiesiog nudurta ir papjauta durtuvais, dalis šoko per bortą tiesiai į jūrą. Laivas pamažu grimzdo, o tarp vandenyje besikepurnėjančių žmonių tolyn yrėsi papuolę į plaustus britai, lenkai, italai... pastarieji stengėsi kabintis už plaustų šonų ir ropštis į juos, lenkų sargybiniai smaigstė juos durtuvais, sakoma, kad naudoti ir kirviai. Pajutę kraują pasirodė rykliai.
Išsigelbėjęs Italijos armijos seržantas Dino Monte, taip aprašė savo įspūdžius: „Mažesni rykliai griebdavo už kojų ar rankų, didesni atakavo kasdami tiesiai į liemenį“.
„Laconia“ nugrimzdus po vandeniu, išniro Wernerio Harteinsteino U-156 ir savo dideliai nuostabai pamatė, kad katastrofos vietoje, plaustuose ir vandenyje – daugiau kaip 2000 žmonių. Nedelsiant informuotas Admirolas Karl Donitz, vadovaujantis visam Vokietijos povandeniniam laivynui, kuris pradžioje atšaukė „Vilkų gaują“ (nacių povandeninių laivų junginys vykdantis sąjungininkų laivų medžioklę) iš planuotos operacijos šalia Keiptauno miesto, tačiau sulaukęs A. Hitlerio įsiūčio, pakeitė planus ir įsakė kitiems 3 vokiečių ir italų povandeniniams laivams skubėti į nelaimės vietą, taip pat informavo okupuotos Prancūzijos laivų įgulas besibazuojančias Dakare ir Dramblio Kaulo uostuose plaukti ir gelbėti nukentėjusius.
Kapitonas W. Harteinsteinas pasiuntė žinutę nekoduotu ryšiu: „Bet koks laivas prisijungęs prie „Laconia“ keleivių išgelbėjimo veiksmų nebus mano atakuotas, jeigu pirmas neatakuos manęs. Mano koordinatės....“.
Dvi su pusę paros tik praskrendantys jūrų paukščiai galėjo stebėti siurealistinį reginį: nacių povandeninis laivas suposi iškilęs ant bangų su „Raudonojo Kryžiaus“ vėliava, o kiekvieną jo kvadratinį metrą buvo aplipę vos gyvi, kruvini žmonės. Aplinkui, didžiulėje plaustų sankaupoje ant bangų suposi dar šimtai nelaimėlių. Kas nepateko į laivą arba į plaustus, senai nebebuvo jūros paviršiuje...
Tačiau „išsigelbėjusių“ kančios toli gražu nesibaigė. Papildomi du vokiečių ir vienas italų povandeninis laivas tik leido paskirstyti žmonių grupes kiek racionaliau. Visa ši vaiduokliška procesija pasuko link artimiausios sausumos. Naktį povandeniniai laivai išsiskyrė padidindami atstumus vienas nuo kito, tarsi jausdami kas jų laukia.
Tuo tarpu, anksčiau minėtą pagalbos žinutę perėmė britai ir nusprendė, kad tai yra... spastai. Amerikiečiai apie tai taip pat nieko nežinojo, todėl, kai bombonešio B-24 Liberator pilotas patruliuodamas aptiko W. Harteinsteino U-156, jam buvo nedelsiant liepta atakuoti laivą. Nelaimė po vieną nevaikšto–situacija kuomet šis posakis išsipildė beveik pažodžiui. Patys nežinodami, vokiečiai plaukė į sektorių, kuriame tuo metu sąjungininkų konvojus gabeno kritiškai reikalingas atsargas kariams kovojantiems Egipte. Konvojaus lokaciją ir maršrutą privalu buvo išlaikyti paslaptyje.
Aplinkui krentant bomboms U-156 kapitonas sukandęs dantis kaip galima lėčiau paniro į vandenį, stengdamasis, kad ant jo esantys žmonės nebūtų įtraukti į gelmę, nors spėjo pamatyti kaip sprogstančios bombos sudrasko kelis plaustus į skutus.
Pasibaigus atakai, du išgyvenusių plaustai nusprendė atsiskirti nuo bendros grupės ir savarankiškai plaukti Afrikos kontinento link. Vienas iš šių plaustų buvo aptiktas po 27 dienų. Iš 68-rių žmonių išgyveno 16-ka. Kitą gelbėjimo plaustą britų laivas aptiko po 40 dienų. Iš 52-jų keleivių išgyveno 4-ri. Kita didelė grupė plaustų išsiskirstė keliasdešimties jūrmylių spinduliu.
Tuo tarpu visi 4 nacių povandeniniai laivai susirinko į buvusios atakos vietą, kurioje ir sulaukė štabo įsakymo susodinti visus britus ir lenkus į gelbėjimo plaustus, duoti maisto, vandens, pažymėti jų buvimo vietą ir plaukti šalin. Laivuose ir plaustuose tuo metu buvo likę 642 žmonės, įskaitant 40 moterų ir vaikų. Nei vienas iš 4-rių kapitonų įsakymo neįvykdė ir žmonių nepaliko.
Neilgai trukus, sąjungininkų štabas, vėl gavęs informaciją iš 5-ių bombonešių junginio apie pastebėtus laivus įsakė atakuoti. Šį kartą kliuvo jau kitam povandeniniam laivui, kuriam teko nerti avariniu būdu nustumiant žmones nuo denio. Nežinia kiek tai būtų trukę, tačiau tą patį štabą pasiekė informacija apie kelis didelius prancūzų laivus skubančius palei Afrikos pakrantę. Nusprendę, kad tai gali būti grėsmė minėtam tiekimo maršrutui, sąjungininkai bombonešius atšaukė.
Atvykę prancūzų laivai iš povandenininkų perėmė gyvus žmones, per kelias dienas buvo surinkti ir jūroje išblaškyti nelaimėliai. Iš 2732-jų „Laconia“ keleivių, išgyveno 1113 žmonių.
Incidentas iššaukė pasikeitimus Vokietijos povandeninio karo strategijoje, kai nacių laivų kapitonams specialiu potvarkiu buvo uždrausta gelbėti torpeduotų laivų keleivius. Po karo, Vokietijos Admirolas Karl Donitz buvo apkaltintas nusikaltimais žmogiškumui, vien dėl šios priežasties, tačiau jo pusėn stojo vokiečių kilmės JAV laivyno legenda Admirolas Chesteris Nimitzas pasakęs: „Pripažinkime, kare su Japonija mes elgdavomės taip pat“.
U-156 kapitonas W. Harteinsteinas žuvo sekančiais metais, kai amerikiečių numesta bomba visgi pasiekė jo laivą jūros gelmėse.
Sekančioje publikacijoje prisiminsime „draugiškos ugnies“ incidentus sausumos kovose. Jau ir mūsų tūkstantmetyje.