Dabar mulos traukiasi iš savo 2015 m. branduolinio susitarimo su šešiomis galingomis pasaulio valstybėmis, įskaitant ES „didįjį trejetą“ (Prancūziją, Vokietiją ir Jungtinę Karalystę). Šį susitarimą buvo įprasta laikyti didžiausiu Europos užsienio politikos pasiekimu. Dabar jis veikiau primena eilinį piktnaudžiavimą Europos naivumu.
Tiek Irane, tiek Libijoje ES gyvybiškais svarbiems interesams iškilo pavojus. Pavyzdžiui, Libija yra silpna valstybė, esanti netoli Europos krantų. Ji tapo prekybos žmonėmis uostu ir migrantų, traukiančių į Europos Sąjungą, centru. Jos teritoriniai vandenys ribojasi su Turkijos, Graikijos, Kipro ir kitomis šalimis, besiriejančiomis dėl teisių gręžti dujų gręžinius.
Bet užuot laikiusios bendros diplomatinės pozicijos, ES narės- valstybės remia opozicines puses Libijos pilietiniame kare. Italija, buvusi jos kolonizatorė, remia vyriausybę, kuri yra pripažinta Jungtinių Tautų (JT) ir kuriai vadovauja Fayezas al-Sarrajus. (Kaip ir Turkija). Prancūzija ryžtingai palaiko jo priešą, kariuomenės vadą Khalifą Haftarą. (Kaip ir Rusija).
Tai tik vienas pavyzdys, kiek, bendru vertinimu, nereikšmingas yra ES vaidmuo užsienio politikoje. Toks silpnumas kontrastuoja „stiprybei vienybėje“, kurią ES atrado kitose politikos srityse. Prekyboje ji tapo pasauline supergalia, veikdama kaip viena bendra jėga, net kai tai reiškia kompromisus, kenkiančius narių-valstybių nacionaliniams interesams. Vis dėlto užsienio politika ir gynyba išlieka grynai nacionalinio pobūdžio klausimais.
Teoriškai, ES bando griebtis bendro diplomatinio tono, „vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai“ lūpomis. Šiuo metu šias pareigas einantis ispanas Josepas Borellas iš tiesų suvokia didesnės vienybės būtinybę. Jis nerimauja, kad ES pasaulyje, kur JAV, Kinija, Rusija, Turkija ir kitos šalys vykdo nuožmią pragmatišką politiką „realpolitik“, gali iš „žaidėjos“ virsti „aikštele“.
Bet čia J. Borellas mažai ką gali padaryti, be pirmininkavimo valstybių narių užsienio reikalų ministrų posėdžiams. Juose paprastai pasiekiama nedaug, galiojant taisyklei, jog užsienio politikos sprendimai turi būti priimami vienbalsiai. Dėl to bet kuri valstybė-narė, net mažytė Malta, gali vetuoti bet kokį sprendimą. Praėjusių metų per vieną dieną Italija vetavo rezoliuciją dėl Venesuelos; kitos narės blokavo formuluotę dėl branduolinio susitarimo tarp JAV ir Rusijos žlugimo; o Lenkija ir Vengrija nepritarė oficialiam pasiūlymui arabų pasauliui dėl migracijos.
Be abejonės kitos pasaulio didžiosios valstybės naudojasi tokiu susiklosčiusiu modeliu. Pavyzdžiui, Kinija finansavo stambaus kapitalo infrastruktūros projektus su daugybe sąlygų tokiose ES narėse kaip Portugalija, Graikija ir Vengrija, (susijusius su šalies „Viena juosta, vienas kelias“ iniciatyva), ir vėliau šios šalys-partnerės vetavo kai kurias ES deklaracijas, taikytas Kinijai.
Viena iš akivaizdžiausių išeičių būtų atsisakyti vienbalsiškumo reikalavimo ir įvesti kvalifikuotos daugumos balsavimą, KDB (angl. QMV– qualified-majority voting) priimant sprendimus užsienio politikos srityje. Toks pasiūlymas jau pateiktas. Jeigu jam bus pritarta, ES galėtų taikyti sankcijas, sankcionuoti civilines misijas ar skelbti deklaracijas dėl žmogaus teisių, jeigu 55 proc. valstybių-narių, atstovaujančių bent 65 proc. ES gyventojų, tam pritaria. (Dėl pajėgų dislokavimo ir toliau turi spręsti ES narės).
Skeptikai tvirtina, kad taip bus ir vėl prarandamas nacionalinis suverenumas, kad didžiosios valstybės ignoruos mažesniųjų nuomones ir kad neigiama reakcija pakurstys euroskeptikų populizmą, ir taip kils pavojus ES sanglaudai. Tie, kas pritaria tokiai iniciatyvai, atkerta, jog kvalifikuotos daugumos balsavimas apsaugo mažas valstybes nuo, tarkim, Kinijos ar Rusijos spaudimo. Svarbiausia, jį įvedus visa Europos Sąjunga taptų stipresnė. Tad be jokios abejonės, pirmiausia būtina pradėti nuo kvalifikuotos daugumos balsavimo įvedimo.
Net jei ir taip, toks sprendimas neišspręs visų niuansų, nes valstybės-narės ir toliau ignoruos politikas, kurios joms nepatinka. Jos tą daro visą laiką. Tokioms „nusidėjėlėms“ priklauso ir šalys, kurios paprastai didžiuojasi esančios pavyzdinės daugiašališkumo šalininkės.
Pavyzdžiui, Vokietija. Europos Komisija (EK), Europos Parlamentas ir Europos Taryba (didysis ES trejetas) , kaip ir dauguma ES valstybių-narių, priešinasi antrajam dujotiekiui, tiesiamam tarp Rusijos ir Vokietijos Baltijos jūros dugnu. Institucijos nerimauja, kad nutiesus šį dujotiekį padidės energetinė priklausomybė nuo Rusijos ir iškils pavojus Rytų Europos valstybėms, per kurias šiandien teka dujos. Bet Vokietija, dėka socialdemokratų, įeinančių į valdančią koaliciją, rusofilijos, vis tiek darbus tęsia.
Toks iš esmės skirtingas pasaulio suvokimas ir jo grėsmės tėra tik pusė problemos. Kitą pusę sudaro jėgos politikos, kaip tokios, neigimas. Pasaulinės politikos tendencija, priešingai, pakrypo nuo idealizmo link realizmo, nuo daugiašališkumo link vienašališkumo , nuo „švelniosios galios“ iki „kietosios galios“.
ES geopolitiniai konkurentai, įskaitant Kiniją ir Jungtines Valstijas, apie jėgą galvoja kaip apie nepertraukiamą ciklą, pradedant tokiomis sritimis kaip prekyba, valiutos, technologijos, investicijos, migracija ir energetika ir baigiant lėktuvnešiais, raketomis ir – taip - bepiločių skraidyklių atakomis, tokiomis pat kaip ta, per kurią praėjusią savaitę buvo nukautas Irano generolas. „Jeigu mes tik pamokslausime apie principų vertingumą ir vengsime naudotis suteiktais valdžios įgaliojimais, – perspėjo olandų premjeras Markas Ruttė, – mūsų žemynas galbūt visada bus teisus, bet jis retai kada bus svarbus.“
Irane, Irake ir Persijos įlankoje ES jau beveik pasiekė tą stadiją, kai šalis neturi ypatingos reikšmės. Ji gali raginti visas puses „susivaldyti“, kaip kad ji iki šiol daro. Bet sprendimus dėl karo ir taikos dabar priima kiti.
Libijoje, dėl kurios ilgą laiką kariavo osmanai ir europiečiai, Europos Sąjungos taip pat nėra. Turkija ginkluoja Saradžį nuo pernai lapkričio. Mainais, Saradžis sutinka su jūrų siena su Turkija, kuri gali blokuoti planuojamą dujotiekį tarp Izraelio, Kipro ir Graikijos. R.T. Erdoganas šiuo metu siunčia karius į Libiją, tuo pat metu siųsdamas žinią, jog ketina siekti susitarimo su Rusija, kai šią savaitę susitiks su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, kaip kad jiedviem anksčiau pavyko susitarti dėl Sirijos. Toks susitarimas leistų R. T. Erdoganui kontroliuoti du pagrindinius migracijos į Europą maršrutus.
Kitaip tariant, nuo Irano iki Libijos ES ir vėl nepavyko apsaugoti savo interesus visais būdais, kokius tik galima įsivaizduoti.