Eurazijos prijaukintų gyvūnų įvairovė stebina – kodėl kiti žemynai taip ir nesugebėjo to padaryti?

Visi gyvūnai, kuriuos galima prijaukinti, panašūs vienas į kitą; kiekvienas neprijaukinamas gyvūnas prijaukinti netinka savaip. Jei jums dingtelėjo, kad kažką panašaus jau esate skaitę, taip ir yra. Tereikia šį tą pakeisti, ir gausite didžiojo Tolstojaus romano „Ana Karenina“ garsųjį pirmąjį sakinį: „Visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip.“ Tolstojus čia turėjo omenyje, kad santuoka gali būti laiminga tik tada, kai pavyksta daugeliu skirtingų atžvilgių, tokių kaip lytinis potraukis, sutarimas dėl pinigų, dėl vaikų drausmės ir religijos, santykiai su uošviais ir kiti esminiai dalykai. Jei santuoka nepavyks kuriuo nors vienu esminiu atžvilgiu, šis trūkumas gali ją sužlugdyti net ir esant visiems kitiems laimei būtiniems dėmenims.

Tai yra ištrauka iš Jaredo Diamondo knygos „Ginklai, mikrobai ir plienas. Visuomenių likimai“, kurią iš anglų kalbos vertė Vytautas Grenda, išleido leidykla „Kitos knygos“.

Šį principą galima pritaikyti ne tik santuokai – jis gali padėti suprasti ir daug kitų gyvenimo aspektų. Esame linkę ieškoti paprastų sėkmės paaiškinimų, kuriuose būtų nurodytas vienas veiksnys. Tačiau norint, kad pavyktų svarbiausi dalykai, iš tikrųjų reikia išvengti daugelio pavienių priežasčių, galinčių lemti nesėkmę. „Anos Kareninos“ principas paaiškina gyvūnų prijaukinimo istorijos ypatumus, kurie turėjo rimtų padarinių visai žmonijos istorijai: daugybės rūšių stambūs laukiniai žinduoliai, kurie atrodytų tinkami, tokie kaip zebrai ir pekariai, niekada nebuvo prijaukinti, o tie, kuriuos pavyko prijaukinti, kilę beveik vien iš Eurazijos.