Trumpas atsakymas į paskutinį klausimą būtų „ne“. Deja, bet Europos armijos artimiausiu metu – o gal ir niekada – neturėsime. Europos lyderiai turėtų sąžiningai tai pripažinti, o Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos nariai, visų pirma amerikiečiai, turėtų sutikti, kad metas dėti visas įmanomas pastangas, norint išsklaidyti abejones dėl aljanso. Realybė tokia, kad artimiausioje ateityje NATO yra vienintelis patikimas karinis skydas, kurį turi Europa.
Pagrindinis kaltininkas dėl šio naujo susirūpinimo, be abejo, yra JAV prezidentas Donaldas Trumpas, kurio „transakcinis“ požiūris į NATO išgąsdino europiečius. Jis teisingai kritikuoja tokius šykštuolius kaip Vokietija už tai, kad šie mažina savo karines išlaidas. Tačiau jis taip pat neatsakingai implikuoja, kad Amerikos įsipareigojimas pagal 5 straipsnį – kuriame teigiama, kad išpuolis prieš vieną valstybę narę yra išpuolis prieš visas – gali būti sąlygiškas. Pagrindinis aljansų tikslas – atgrasymas, o tai reikalauja besąlygiškų garantijų.
Jei paklaustume Vidurio Europos atstovų, antrasis kaltininkas yra Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. Tai dėl jo neseno pasvarstymo apie NATO „smegenų mirtį“ ir skepticizmo 5 straipsnio atžvilgiu kilo dabartinis rankų grąžymas. Ne todėl, kad jis būtų pasakęs kažką ne taip. O todėl, kad, būdamas Prancūzijos prezidentu, jis neturėjo kalbėti taip aiškiai.
Akivaizdu, kad tą patį galvoja ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Ji netgi pareiškė E. Macronui, kad jai jau bloga nuo to, jog „tenka klijuoti jūsų išdaužytus puodelius, kad galėtume susėsti ir kartu išgerti puodelį arbatos“. Įpilkite kas nors stiprios arbatos šiai porelei, kuri viešumoje mieliau jaukiai glaustosi.
Ir vis dėlto A. Merkel, kaip ir E. Macronas, taip pat yra raginusi europiečius atsiskirti nuo JAV ir sukurti „realią, tikrą Europos armiją“. Šios dvi idėjos žengia koja kojon: vienintelis teorinis atsakymas į silpnesnę Amerikos apsaugą yra aktyvesnė Europos savigyna.
Ši svajonė sena kaip pats Europos projektas. Sukurti Europos armiją buvo planuojama dar 1952 m., o planui pritarė Belgija, Prancūzija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai ir Vakarų Vokietija. Tai buvo dar prieš tai, kai pokario Vokietijai buvo leista vėl turėti savo karius. Vakarų Vokietijos parlamentas šią idėją ratifikavo, tačiau Prancūzija ją atmetė, ir tai paskatino 1955 m. įkurti Vakarų Vokietijos kariuomenę, įtrauktą į NATO sudėtį. Europos integracija vyko ne kariniu, bet ekonominiu keliu.
Komplikacijos, dėl kurių turime šį negyvagimį, tęsiasi ir toliau. Šalys, susivienijusios į dabartinę Europos Sąjungą, ir toliau rūpinasi savo suverenitetu, kuris visų pirma išreiškiamas sprendimu siųsti ar nesiųsti jaunus karius į pragaištį. Jos taip pat turi skirtingus interesus. Prancūzai yra užsiėmę savo buvusiomis Afrikos kolonijomis. Lenkai ir baltai didžiausią grėsmę jaučia iš Rusijos pusės. Vokietija, kuriai visa tai nė motais, džiugiai tiesia antrą dujotiekį į Rusiją, aplenkdama rytinę ES.
Valstybės narės taip pat turi disonuojančias istorines tradicijas, dėl kurių integracija į vieną karinę hierarchiją tampa praktiškai neįmanoma. Pokolonijinė Prancūzija karinius veiksmus laiko teisėta užsienio politikos priemone, o jos prezidentas yra įgaliotas vadovauti savo kariuomenei. Vokietija, vis dar atgailaujanti dėl Antrojo pasaulinio karo, nepritaria jokiai karinei intervencijai. Skirtingai nei Prancūzija, ji turi „parlamentinę armiją“, kuri prieš ko nors imdamasi privalo gauti aiškų Bundestago pritarimą. Manote, kad Prancūzijos prezidentas kantriai lauktų Vokietijos įstatymų leidžiamosios valdžios sprendimo, ar galima šaudyti į mažus žalius rusakalbius žmogeliukus Estijos miškuose? O gal visos 27 valstybės perleistų šį sprendimą Briuseliui?
Fundamentali problema, kaip teigia Janas Techau iš Vokietijos Maršalo fondo, yra nepasitikėjimas: prancūzai ir vokiečiai iki galo nepasitiki vieni kitais, italai nepasitiki nė vienais iš jų, vokiečiai nepasitiki patys savimi, Varšuva nepasitiki Berlynu, Bukareštas ir Budapeštas nepasitiki vienas kitu, Balkanų žmonės nepasitiki niekuo, ir taip toliau.
Štai kodėl E. Macronas Vidurio Europoje yra vertinamas kaip neogolistas. Kalbėdamas apie „strateginę autonomiją“ ar „Europos suverenitetą“, jis, panašu, tikisi, kad Prancūzija, vienintelė ES branduolinė valstybė po „Brexit“, ims vadovauti Europai, nusukdama nosį nuo JAV ir prisitaikydama prie Rusijos. Siekdamas įgyvendinti šią viziją, jis parėmė jauną aljansą, vadinamą „Europos intervencijos iniciatyva“, kuris nepriklauso nei NATO, nei ES. Nereikia nė sakyti, kad rytinės ES narės verčiau ir toliau pasikliautų Jungtinėmis Valstijomis.
Visa tai padeda paaiškinti, kodėl naujasis ES siekis įsteigti „gynybos sąjungą“ iš tiesų reiškia ne kariuomenių integraciją, bet bendros ginklų įsigijimo rinkos sukūrimą. Labai europietiška, nieko neprikiši. Eksponatas A: Europos gynybos fondas, kuriam bus skirta 13 milijardų eurų naujiems ginklų tyrimams vykdyti. Eksponatas B: biurokratija, vadinama PESCO, kurios tikslas bus koordinuoti korvečių, sraigtasparnių, dronų ir panašių objektų kūrimą ir pirkimą visoje Europos Sąjungoje.
Bendra gynybos rinka yra gera mintis. Tačiau painioti rinkas su galia yra būtent tas silpnadvasiškumas, kuris varo E. Macroną iš proto ir linksmina Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Didžiausias pavojus yra tai, kad šis silpnadvasiškumas vieną gražią dieną gali sugundyti V. Putiną ar jo sėbrus mesti Vakarams iššūkį. Nereikės nė rimtų antskrydžių; norint sukiršinti Europą, gali pakakti geros hibridinio karo dozės. Bent jau tokius scenarijus šiuo metu narplioja ekspertų grupės. Taikos labui – leiskime visiems „Grove“ viešbučio svečiams šią savaitę prisiminti, kuo iš tiesų jie rizikuoja.