Tai yra ištrauka iš Jaredo Diamondo knygos „Ginklai, mikrobai ir plienas. Visuomenių likimai“, kurią iš anglų kalbos vertė Vytautas Grenda, išleido leidykla „Kitos knygos“.
Su manimi dirbantys samdiniai daugiausia buvo baltieji – tvirti, paprastai kalbantys keiksmažodžių papliūpomis ir ištisus šiokiadienius dirbantys, kad savaitės uždarbį savaitgalį galėtų iššvaistyti vietinėje smuklėje. Tačiau kartu dirbo ir vienas indėnų juodakojų genties narys, vardu Livajis. Jis elgėsi visai kitaip nei tie netašyti žemknisiai, buvo mandagus, romus, atsakingas ir nuosaikus, sklandžios kalbėsenos. Livajis, pirmas indėnas, su kuriuo praleidau daug laiko, mane sužavėjo.
Todėl buvau sukrėstas ir nusivylęs, kai vieną sekmadienio rytą Livajis po šeštadienio nakties išgertuvių taip pat atsvirduliavo girtas ir ėmė keiktis. Man atmintyje įstrigo vienas jo keiksmas: „Velniai tave griebtų, Fredai Hirši, ir tą laivą, kuris tave atgabeno iš Šveicarijos!“ Šie žodžiai skaudžiai privertė mane įsisąmoninti, kaip indėnai žiūri į tai, ką aš, kaip ir kiti baltieji moksleiviai, buvau išmokytas laikyti didvyrišku Amerikos Vakarų užkariavimu. Fredo Hiršio šeima didžiavosi juo kaip pionieriumi ūkininku, pasiekusiu savo tikslą sunkiomis sąlygomis. Tačiau Livajo medžiotojų gentis, garsėjanti savo kariais, prarado žemes – jas atėmė baltieji imigrantai ūkininkai. Kaip tie ūkininkai pasiekė pergalę prieš garsiuosius karius?