Delfi tarptautinis dviejų reporterių projektas „Gilyn į Rusiją“. Publikuotas 2015-06-13, kviečiame prisiminti.
Kaip Rusija bando blaivytis, DELFI fotožurnalistas Artūras Morozovas pasakoja trečiojoje reportažų ciklo „Gilyn į Rusiją“ dalyje.
Ir štai aš, gerokai išgėręs, minu dviračiu į vieną iš tų Rusijos vaiduoklių kaimų, pavadintu tiesiog geležinkelio kilometrų skaičiumi, kažkur šalia Belomoro kanalo.
Gali pasirodyti, jog apleistame kaimelyje nėra nieko, tik sukrypę mediniai namai, vienos kitos gyvenamos „dačios“ bei atoslūgio paliktas platus dumblėtas kranto ruožas. Tačiau buvusiame žvejų kaimelyje yra mano kelionės tikslas – parduotuvė, į kurią aš ir minu.
„Duok piniginę ir fotoaparatą“, – tik ką išėjus iš pirties, užmaukšlinęs man kailinę kepurę, į kelionę išleidžia tos dienos pašnekovas Aleksandras. Karelas išima iš mano piniginės 180 rublių – tiek, kiek kainuoja butelis degtinės, paduoda man juos, o sau pasilieka pačią piniginę ir fotoaparatą. Įduoda į rankas dviratį, paaiškina, kaip rasti kaimą ir ką daryti, jei pradės kabinėtis vietiniai.
Trys kilometrai svaigaus mynimo dulkinu akmenuotu vieškeliu palei pamiškes ir Baltosios jūros pakrantę – ir aš stoviu prie dviaukščio namo, kurio pirmame aukšte įsikūręs vienintelis kelių kilometrų spinduliu esantis „selmagas“ (rus. сельский магазин – kaimo parduotuvėlė).
Parduotuvėlė – kaimelio epicentras. Prie jos žaidžia keletas vaikų, viduje aktualijas aptarinėja trys vietiniai. Medinės grindys, pustuštės produktų lentynos ir iš vaikystės menamas produktų šaldytuvas-prekystalis.
Įtariai mane nužvelgę, paduoda butelį, o už likusius pinigus dar paprašau ir visų parduotuvėje esančių daržovių – dviejų agurkų ir pomidoro.
Grįžtu su šypsena ir su jau trečiu tą vakarą puslitriu degtinės. Mano misija ir būklė nieko nenustebino, o aš, mindamas painius pedalus, pažvelgiau į Rusijos periferijų kasdienybę belamorskiečio akimis.
Kaip traukinyje medžioja geriančius
Dauguma naktinio traukinio Archangelskas–Vologda keleivių jau įmigę. Dundėjimo garsą papildo knarkimas, kažkieno garsūs šnabždesiai telefonu, gretimoje vagono sekcijoje susėdusių vyrų kalbos.
Netrukus pabundu nuo šalia vykstančio ginčo: „Man atrodo, jūs tiesiog susiradote auką ir dabar ieškote priekabių. Mano dukra dirba juriste policijoje, aš tuoj jai paskambinsiu. Pareigūne, pasakykite savo pavardę. Na koks čia alkoholis? Alaus butelis – tai jau gėrimas? Aš esu žydas”.
Taip, šiam mano miegamojo vagono kaimynui nepasisekė: išnaudojęs visus savo kozirius, miegoti jis nuėjo ne tik lengvai apgirtęs, bet ir su administraciniu teisės pažeidimo protokolu.
Nors keliauninkas primygtinai siūlė policininkui baudą sumokėti vietoje, tačiau vagono smalsuolių akys, o gal ir pareigūnų moralė, to padaryti neleido.
Rusija, paskelbusi karą alkoholizmui, šį neatsiejamą šalies geležinkelių atributą taip pat nusprendė kontroliuoti – traukiniuose draudžiama vartoti alkoholinius gėrimus, o kaip šio įstatymo laikomasi, prižiūri transporto policija.
Tuo metu pareigūnai sugrįžo į ryškiai žalios spalvos traukinio restoraną 8-ajame vagone, kur prisėdo prie vieno laisvų staliukų ir tęsė žaidimus išmaniaisiais telefonais. Po pusvalandžio tereikėjo pereiti dar du vagonus, ir naujas baudos lapelis vėl buvo išrašytas. Šį kartą jaunai šeimai, kuri naktinę kelionę blaškė stipresniu gėrimu iš „fleškutės“.
Taip iš Rusijos traukinių traukiasi vienas jo atributų – alkoholio kvapas, įgirtusios diskusijos ir ginčai bei, pabaigus stiklinį butelį taip vadinamo konjako, spontaniškos meilės aimanos.
Tačiau liks dar keli neatsiejami reiškiniai – prakaito kvapas, knarkimas, ankšti viršutiniai gultai, saldi arbata stiklinėje metaliniame dėkle ir, be abejo, užpilama makaronų sriuba.
Rusija ir degtinė
Nuo to laiko, kai žymus Rusijos chemikas Dmitrijus Mendelejevas apsigynė savo mokslinį darbą „Apie spirito ir vandens sujungimą“, praėjo pusantro šimto metų. Būtent ši data minima kaip rusiškos degtinės gimtadienis.
O gimtadienius, žinia, reikia švęsti. Taip su degtine švenčianti Rusija tapo neatsiejamu gastronominiu tandemu, gyvenimo būdu, aksesuaru bei visos šalies prekės ženklu.
Ir nors jau kurį laiką valdžia deklaruoja savo kovą su alkoholizmu, sklidina degtinės graniona stiklinė tapo neformaliu šalies herbu. Šio simbolio visai nesibodi ir kelionėje sutikti rusai.
Tik atvykus į Sankt Peterburgą, pagrindinėje miesto Rūmų aikštėje šaržus piešiantis dailininkas demonstruoja ir sėkmingai Rusijoje pritapusio, Rusijos Federacijos pilietybę įgijusio prancūzų aktoriaus Žeraro Depardjė patinusį portretą su granionos stikline rankoje.
Tačiau įsitikinusius, jog vos tik kirtus Rusijos sieną galima išvysti minias svirduliuojančių vyrų su puslitriu degtinės rankoje, turėčiau nuvilti. Turiu pripažinti, jog ši mūsų piešiama stereotipizuota egzotika čia ne tokia ir dažna. Per dvi savaites kelionės Rusijos Šiaure, nesutikau išskirtinai daug svirduliuojančių šio didžiojo mito herojų.