Šiais laikais kainuoja net krikštynos cerkvėje: moteris pasigiria iš kreditų gyvenantiems anūkams padovanojusi po 500 rublių (7,5 EUR), kad šie galėtų pakrikštyti savus vaikus.
Kaip eilinį pirmadienį pasitinka Vologda ir jos apylinkės – paskutinėje DELFI fotožurnalisto Artūro Morozovo reportažų ciklo „Gilyn į Rusiją“ dalyje.
Kelias į Vologdą: gal klijų?
Sėdu į traukinį ir pirmą kartą leidžiuosi Pietų kryptimi. Tai – paskutinio mano užrašų knygelės įrašo, kurį pradėjau rašyti traukinyje į Vologdą, pradžia.
Šis miestas, pro kurį driekiasi maršrutas namo, patraukia, nes 1565 m. pirmojo Rusijos caro Ivano Rūsčiojo pritarimu Vologda paskelbiama opričninos sostine ir joje pastatytas Kremlius.
Kremlius – pilies mūrais, sienomis apjuosta miesto dalis, kurioje yra katedra, valdovo rūmai ir kiti administraciniai ir religiniai pastatai.
Niolikta kelionės valanda, už lango – nebestebinantys pamirštų kaimų ir kvapą gniaužiančios gamtos peizažai. Traukinys vis sustoja nežinomuose miesteliuose, kurių pavadinimą pamiršti vos tik perskaitęs. Nėra prasmės juos atsiminti.
Kuomet traukinys stovi ilgėliau, žmonės išlipa nusipirkti alaus ar ledų, padedančių atsigauti nuo vagono tvankos. Stotelėse vis įlipa prekeivių, siūlančių pirkti įvairiausius buities dalykus ar to, kas gali padėti sutrumpinti kelionę.
„Klijai! Klijai! Labai geri – klijuoja gumą, medį, metalą! Superklijai. Taip pat piltuvėliai – leikos – laikydamas didelį celofaninį maišą, siūlo žilagalvis senolis. „Dėklai dokumentams! Saugokite savo pasą, pažymėjimą, vairavimo teises, veterano liudijimą – pirkite įdėklą“, – vagone šaukia moteris.
Tačiau populiariausia traukiniuose pardavinėti spaudą, kurią greit išgraibsto ilgos kelionės išvarginti keleiviai.
„Gerbiami keleiviai, atsiprašau už sutrukdymą, tačiau prašyčiau jūsų dėmesio. Kad kelionė neprailgtų, siūlau jums šiuos skaitinius: mėgstantiems gėles, tiek namines, tiek sodo ar lauko, gegužės mėnesio numeris „Mano nuostabusis sodas“ – tik 24 rubliai. Šiandien turiu ir tiems, kas neria – patarimų žurnalas neriantiems servetėles – 30 rublių. Kulinarams – receptų žurnalas „Mėgstu gaminti“, 15 rublių. Įvairūs patarimai – „Šimtas vertingų patarimų“ ar „Patarimai jaunoms panelėms“ – tik 15 rublių. Dėkui ir visus sveikinu su šventėmis“, – okupavusi traukinio keleivių dėmesį, atsisveikina vyresnio amžiaus prekeivė.
Dauguma čiumpa žurnalą apie mitus ir legendas – „XXI a. paslaptys“, kainuojantį 25 rublius (0,38 EUR).
Siūlo fotografuotis su J. Stalinu
Vologdos Kremliaus aikštėje esančio Sofijos soboro varpai skelbia aštuntą valandą ryto. Saulė nuožulniai nušviečia visą įspūdingą Kremliaus ansamblio fasadą. Žmonės eina į darbą, kiemsargiai šluoja grindinį, šalia esančio turgaus prekeiviai sintetiniais drabužiai rengia begalvius manekenus, moteris prie giros statinės plauna puslitrinius bokalus, o senovine mašina atvykęs vyriškis skleidžia vėliavą su Josifo Stalino portretu. Prie vėliavos, Kremliaus fone, jis fotografuoja turistus iš kitų Rusijos miestų.
Vologda – prekybinis, pramoninis miestas, žinomas dėl mašinų, automobilių, elektronikos, statybinių medžiagų ir kitų sričių gamybos pramonės.
Tačiau šis pasakojimas ne visai apie Vologdą. Pusryčiaudamas suprantu, jog diena, praleista miesto centre, gali būti nuobodi ir nuspėjama. Vologda išties turi gražų senamiestį, taisyklingai trinkelėmis išklotą aikštę, kur gali užeiti bent į dvi amerikietiškus mėsainius siūlančias kavines, suvalgyti tiramisu užsigeriant vidutiniška kapučino kava.
Todėl einu į autobusų stotelę ir klausiu, kaip nuvažiuoti į priemiestį Priluki, kurį ryte pravažiavau traukiniu.
Ekskursija po vienuolyną – tik po aukos rubliais
Įvažiuojant į Vologdą, už traukinio lango sušmėžavo didžiulis vienuolynas, kurio baltos gynybinės sienos išsiskiria iš aplinkos – žalių pievų, sukiužusių bakūžių ir prie upelio žvejojančio vyro vienatvės.
Priluki – tai kaimas (prieš dvidešimt metų prijungtas prie Vologdos) šalia pravoslavų Išganytojo Priluckio vyrų vienuolyno.
Pusvalandis autobusu nuo miesto centro ir, kartu su pomidorų daigus vežančiais sodininkais, išlipu stotelėje „Priluki“.
Šalia aukšta tvora apjuostos šventovės teka upė Vologda bei driekiasi į Archangelską vedantys geležinkelio bėgiai.
Neprižiūrima vienuolyno išorė neleidžia suprasti, ar jis veikiantis. Tačiau pagrindinius vartus surasti nesunku.
Čia gyvena dvi dešimtys pravoslavų vienuolių, o po pagrindines erdves leidžia pasivaikščioti ir turistams. Pasitikęs gidas pripažįsta, jog pavienių turistų į šį užkampį užsuka nedažnai ir, paprašęs simbolinės aukos, leidžia pasivaikščioti po teritoriją. Tik įspėja – fotografuoti galima tik gavus vienuolių leidimą, kuris, beje, irgi reikalaus rublinės aukos.
Vienuolyno teritorijoje – cerkvė, kapinės, vienuolių gyvenamieji pastatai bei tvarkingas sodas.
Pardavėja: ar pas jus geriau negu čia?
Prie pat Išganytojo Priluckio vienuolyno, privačiame name, įsikūrusi maisto prekių parduotuvė „Nikolaj“. Apie ateinantį klientą praneša virš durų kabantis varpelis, nuo kurio garso galvą pakelia sąsiuvinį pildanti pardavėja. Plačiai nusišypso.
Pirmiausia, žinoma, paklausiama, iš kur esu atvykęs.
„Lietuva?! Tai gi ji taip toli. Na, jūs šaunuolis, kad tokį kelia čia sukorėte“, – susižavėjimo neslepia jauna moteris.
„Kaip gi pas jus žmonės gyvena? Ar geriau negu čia?” – užduoda labiausiai ją dominantį klausimą bei prideda, jog Rusijoje dabar labai didelė krizė. Didesnė nei 2007-aisiais metais: „Kainos auga nežmonišku greičiu, atlyginimai atsilieka smarkiai. Šitame kaimelyje per mėnesį žmonės uždirba gal 10-12 tūkst. rublių (150-180 EUR). Kaip išgyventi su tokia suma?”.
Šalia parduotuvės įrengtas vienas iš keleto kaimelio rankinių vandens hidrantų, iš kurio vandenį semiasi vietiniai. Pilnus vandens bakus, įsidėję į karučius, vežasi namo.
Pieva šalia vienuolyno – Vologdos upės pakrantė – mėgstama vietos gyventojų poilsio vieta. Užsukant čia, sustojama prie alų į bambalius pilstančio baro ir, prie upės pastačius automobilį, traukiama sudedama šašlykinė. Kepamos mėsos kvapas maišosi ore kaip ir iš keleto mašinų sklindantis skirtingas muzikinis repertuaras.
Sutvarkė tėvų kapus – viską išnešiojo
Virš kaimelio stogų kyšo dar vienos cerkvės bokštas. Apleistą šventovę juosia senosios kapinės. Prie įėjimo ant vartelių kabo užrašas „Kapinės uždarytos“. Tačiau kai kurie kapai vis dar prižiūrimi.
„Sakiau savo broliui, kad kol gauname pensiją, sutvarkykime tėvų kapą. Sutvarkėme, o dabar visa neržaveika (nerūdijantis plienas) išnešiota. Netgi kapinėse nėra gėdos jausmo. Du kartus atstatinėjome su broliu kapo tvorelę. Viską išnešiojo. Iš kapinių“, – išvydusi mane, savo sielvartu dalijasi prie vieno kapo palinkusi senolė.
Čia palaidoti Ksenijos Nikolajevnos tėvai. Senolė juos retkarčiais aplanko, sutvarko kapą. Tačiau šįkart ir vėl pavogta metalinė tvorelė bei nedidelis staliukas.
Ksenija pasigiria užauginusi penkis vaikus, devynis anūkus ir šiandien džiaugiasi net penkiolika proanūkių: „Aš labai laiminga, kad išgyvenau iki to laiko, kai galiu matyti savo proanūkius bėgiojant. Aišku, anuomet auginti vaikus buvo pigiau. Dabar reikia visur mokėti“.
Pasak jos, šiandieninėje Rusijoje gyventi geriau nei seniau, nors ir ilgisi senų laikų: „Anksčiau viskas buvo paprasčiau – visi gyvenome skurdžiai, užtat vienodai“.
„Na, aišku, mes visi dirbome kolchoze ir tikrai nebadavome mirtinai: mūsų ūkis buvo turtingas, tačiau beveik visas derlius keliavo į frontą. O mums likdavo tai, kas likdavo. Aš dirbau nuo mažens. Ai, panaši kova ir dabar. Man anūkė sako – „Bobute, reikia gyventi, reikia suktis“. O aš klausiu jos, ką reiškia „suktis”? Aš vogti ar apgaudinėti žmonių nenoriu. Nenoriu gyventi kažkieno sąskaita“, – apie savo gyvenimą pasakoja prie kapo dirbanti senolė.
K. Nikolajevna pasigiria padovanojusi anūkams po penkis šimtus rublių (7,5 EUR), kad šie galėtų pakrikštyti savo vaikus. Tiek kainuoja krikštynos cerkvėje. „Suprantate, anūkai pasiėmę ir kreditų, tai padedu jiems išsimokėti. Taip paprastai gyvenant galiu sutaupyti. Aišku, žinote, bet aš mėgstu, kaip pasakyti, paprastą maistą – mėsos nevalgau, dešros neperku”, – Ksenija džiaugiasi, jog yra galimybė nueiti į nemokamus koncertus, parodas.
„Kaip manai, ar atstatys kada šią cerkvę?“ – žvelgdama į griuvėsiais tapusią šventovę, viltingai klausia senolė.
Visą projektą „Gilyn į Rusiją“ skaitykite čia.