Birželio 30 d. Vladimiras Putinas pozavo priešais 25 m aukščio bronzinio sovietų kario skulptūrą, kurią ką tik buvo atidengęs. Filmuojamas iš apačios, kad atrodytų aukštesnis, Rusijos prezidentas kreipėsi į žmones, ragindamas balsuoti už konstitucijos pataisas ir skatindamas galvoti apie tėvynę, kurią gindami nuo Hitlerio žuvo milijonai rusų.
Jis nepaminėjo, kad tikroji balsavimo priežastis – siekis išlikti valdžioje po 2024 m., kai, pagal dabartinę konstituciją, turėtų užleisti vietą kitam prezidentui. Kitą dieną V. Putinas skelbė pergalę – net 78 proc. rusų pritarė 200-ams keistų konstitucijos pataisų, kurios reiškia naują jo viešpatavimo fazę. Jis tikisi iš tiesiog antro posovietinės Rusijos prezidento tapti aukščiausiuoju lyderiu iki gyvos galvos.
V. Putino pozavimas priešais kario skulptūrą buvo savaitę trukusio cirko su paradais, gudravimais, žaidimais ir prizais kulminacija. Maskviečiams trumposiomis žinutėmis pranešė, kad balsuojantieji gali laimėti vieną iš 2 mln. rublių vertės (24 935 eurų) čekių, kurių visų vertė – 10 mlrd. rublių (124,6 mln. eurų). Sibiro gyventojus viliojo įvairiais prizais – pradedant išmaniaisiais telefonais, baigiant butais. Vieną butą laimėjo vietos balsavimo punkto vadovas. Darbdaviai liepė darbuotojams balsuoti.
Žaidimų aikštelėse, kiemuose ir šalikelėse pastatytuose sunkvežimiuose įrengė mobiliąsias balsavimo apygardas, kuriose balsavimo biuleteniai buvo metami į kartonines dėžes. Balsavimas truko net savaitę, dalis jo vyko elektroniniu būdu, kas atvėrė nemažai galimybių klastojimui.
Tai nebuvo tikras referendumas. Jis neturėjo nei precedento, nei teisinės bazės. Šiame referendume nebuvo reikalingas minimalus balsavusiųjų skaičius, jame nedalyvavo nepriklausomi stebėtojai, apskritai nebuvo jokių aiškių taisyklių. Konstitucijos pataisoms jau pritarė vergiškas Rusijos parlamentas, jas patvirtino Konstitucinis teismas, o prezidentas jau pasirašė įstatymą.
206-iais referendumo pasiūlymais buvo siekiama sutrikdyti žmones. Balsuotojų pritarimui pateikė ilgą, visuomenei patrauklių idėjų sąrašą: prie infliacijos derinamos pensijos, saugomos kalbos statusas rusų kalbai, homoseksualų santuokų draudimas. Prie visų paistalų dar pridėjo tikėjimą į Dievą ir protėvius. Galimybės pasirinkti norimus punktus balsuotojams nesuteikė – tebuvo variantas balsuoti už arba prieš juos visus.
Po šių populistinių pažadų stirta buvo paslėptas tikrasis referendumo tikslas – anuliuoti ankstesnes V. Putino prezidentavimo kadencijas. Be to, jis turės dar daugiau galių – galės atleisti Aukščiausiojo ir Konstitucinio teismų teisėjus.
Ne taip begėdiška, kaip įvažiuoti su tankais į Raudonąją aikštę ir paskelbti valstybės perversmą, bet arti to. Referendumas akivaizdžiai pažeidė posovietinę 1993 m. konstituciją, kurią V. Putinas prisiekė puoselėti.
Kaip laimėti referendumą
Rusijos parlamentarai priėmė įstatymą, suteikiantį jiems galimybę balsuoti už visą paketą pokyčių. Oficialiose reklamose neskelbė, kad V. Putinui nebegalios dviejų kadencijų limitas, nes, kaip parodė nepriklausoma visuomenės nuomonės apklausa, tam nepritaria trys ketvirtadaliai rusų. Politikos analitikas Kirilas Rogovas lygina V. Putino laimėjimą su rusų pergalėmis 2014 m. Sočio žiemos olimpinėse žaidynėse, kurios buvo pasiektos, nes sportininkai vartojo dopingo, o jų šlapimo mėginius sukeitė pro slaptą įėjimą į laboratoriją. „Tai rodo – V. Putinas gali laimėti, nes nėra kam jo sustabdyti. Kita vertus, tai rodo, kad jis gali laimėti, tik laužydamas taisykles“, – teigė K. Rogovas.
V. Putinas skelbė savo legitimumą, remdamasis svariomis pergalėmis rinkimuose. Be to, paraleliai pasitelkdavo asmeninę charizmą ir kurstydavo nacionalizmą – iš čia nuolat jo žadinama Antrojo pasaulinio karo dvasia. Vis tik po 20 metų valdžioje Rusijos lyderio legitimumas blėsta, o pastangomis atkurti jį su klasta ir prievarta jis rizikuoja dar labiau sau pakenkti.
1999 m. pabaigoje tuometinio Rusijos prezidento Boriso Jelcino savo įpėdiniu paskirtas V. Putinas seniai panaikino laisvus, sąžiningus rinkimus. Tikri oponentai persekiojami, įkalinami arba jiems draudžiama kelti savo kandidatūrą. Valstybinė žiniasklaida apdairiai šališka. Nepaisant to, jo valdymui daugelis pritarė. Šis pritarimas laikėsi ant minties apie Putino daugumą. Šią idėją vienas iš jo patarėjų – Glebas Pavlovskis ėmė skleisti dar prieš kelis mėnesius iki pirmosios jo pergalės rinkimuose 2000-aisiais. Ji remiasi senų laikų samprata apie išskirtinį valdovo ir pavaldinių ryšį. Yra grindžiama populistine nuostata, kad V. Putinas kalba už daugumą buvusių sovietinių piliečių, kuriems šalies transformacija praėjusio amžiaus dešimtą dešimtmetį buvo nuostolinga, lyginant su mažuma, kuriai liberalios reformos buvo naudingos. O naujasis Rusijos elitas tapo priklausomas nuo V. Putino, saugančio jų statusą ir (dažnai neteisėtai įgytą) turtą.
Vis tik 2018 m. populiarumas dėl Krymo klausimo stipriai sumažėjo. Dėl tarptautinių sankcijų ir naujojo elito įdarbinimo per pažintis rusų finansinė padėtis suprastėjo. Sumažėjus pinigų cirkuliavimui, regionų tūzai ėmė bumbėti ir pyktis. V. Putinas buvo pernelyg įsitraukęs į savo karinius nuotykius Sirijoje ir kitur, kad pabūtų arbitru, tėvynainiams kovojant dėl įtakos. Vietos merus ir gubernatorius išstūmė saugumo tarnybų palaikomi varžovai. Tie, kurie bandė priešintis ir kreiptis į rinkėjus, kaip antai, Maskvos srities [Serpuchovo] rajono vadovas Aleksndras Šestunas, atsidūrė kalėjime.
2018 m. kovą vykusiuose prezidento rinkimuose Kremlius, pasitelkęs lėšas, spaudimą ir nesąžiningus būdus, sugebėjo padaryti taip, kad V. Putinas surinktų 77 proc. rinkėjų balsų. Politikos mokslų specialistė Jekaterina Šulmann pavadino tai išsimokėtinai laimėtais rinkimais, už kuriuos Kremlius stengėsi atsiskaityti. Vyriausybė jautėsi privalanti padidinti pensinį amžių. Tiesa, tai sukėlė didžiulį įprastinių V. Putino rėmėjų pasipiktinimą.
2018 m. pabaigoje Kremlius patyrė pralaimėjimų keliuose regioniniuose rinkimuose, o kai vėliau diskvalifikavo visus nepriklausomus kandidatus (gana nesvarbiuose) savivaldybių rinkimuose, 2019 m. vasarą Maskvoje kilo didžiulių protestų banga. Policija negailestingai nuslopino protestus, bet veikiausiai pusė gyventojų simpatizavo protestuotojams.
V. Putinas pripažino, kad visuomenės nuomonė pasikeitė. Sausio 15 d. jis pareiškė tautai: „Akivaizdu, kad mūsų visuomenė trokšta pokyčių. Žmonės nori plėtros, jie stengiasi eiti pirmyn.“ Jo pasiūlytas konstitucijos pokyčių paketas turėjo sudaryti įspūdį, kad imamasi reformų, nors realiai jis sutvirtino jo valdžią. Pradinių diskusijų metu V. Putinas ničnieko nesakė apie savo vaidmenį po 2024. Galbūt norėjo, kad žmonės spėliotų, nors tokia taktika būtų buvusi rizikinga. Tegu niekas ir nesitikėjo, kad jis pasitrauks iš pareigų, pasibaigus dabartinei kadencijai, bet Rusijos elito tarpe tvyrant nežiniai dėl ateities, V. Putinas rizikavo tapti nevykėliu (žodžių žaismas: angl. „lame duck“ reiškia tiek „nevykėlį“, tiek „neperrinktą politinį veikėją).
Taigi kovo 10 d. buvo pateiktas reformų papildymas. Jas patvirtinus, V. Putino laiką matuojantis laikrodis butų pasuktas atgal, iki nulio. Sandoriui „visuotiniu balsavimu“ turėjo būti pritarta balandžio 22 d. – per Lenino gimtadienį, o paskui, gegužės 9 d., turėjo vykti karinis paradas, minint 75-ąsias sovietinės armijos pergalės Antrajame pasauliniame kare metines, kuriame būtų dalyvavę daugelis užsienio valstybių lyderių, taip pat ir Amerikos, Kinijos, Prancūzijos prezidentai.
COVID-19 pandemija sužlugdė šį planą. V. Putinas nenoriai nukėlė paradą ir balsavimą ir dingo iš akiračio. Kovo 29 d. Maskvos meras Sergejus Sobianinas įvedė griežtą karantiną, kuris, jo teigimu, truks tol, kol naujų užsikrėtimų atvejų daugės tik dvigubai.
Anot Rusijos sociologinių tyrimų agentūros – Levados centro, jau ir taip netvirta Rusijos lyderio pozicija per COVID-19 krizę dar labiau susilpnėjo. Rusija stipriai nukentėjo nuo viruso pandemijos – panašu, kad daug stipriau, nei skelbia oficiali statistika. Sociologų ir psichologų sudaryta darbo grupė, vadovaujama sociologo Sergejaus Belanovskio, kuris tiksliai numatė 2011–2012 m. vyksiančius masinius protestus, konstatuoja – nepasitenkinimas nukreiptas asmeniškai į V. Putiną. „Tai – ne susierzinimas, o – pyktis. Pyktis užverda dėl jų kvailų sprendimų. Turėtume pasakyti, kad jie eitų velniop“, – teigė vienas respondentas.
Atidėti balsavimą iki rudens atrodė pernelyg rizikinga. Taigi gegužės 26 d., nepaisant to, kad kasdien suskaičiuojama beveik 9 000 naujų užsikrėtimo atvejų, Rusijos lyderis paskelbė, kad Pergalės dienos paradas vyks birželio 24-ąją – dieną, kai 1945 m. karinį paradą buvo surengęs Stalinas. Sovietų diktatorius stovėjo prie Lenino mauzoliejaus ir stebėjo, kaip Raudonosios armijos kareiviai velka paimtas nacių vėliavas per šlapius grindinio akmenis ir metas jas į nutekamąjį vamzdį priešais podiumą. Praėjus 75-eriems metams, V. Putinas stovėjo prie to paties mauzoliejaus, apsuptas pasipuošusių veteranų, prieš tai dvi savaites išbuvusių karantine, kad neužkrėstų vyriausiojo kariuomenės vado ir atvykusių posovietinių autokaratų. Sukakties paminėjimo perkėlimas iš gegužės 9-osios į birželio 24-ąją buvo pralaimėjimas V. Putinui. Kita vertus, jis įvyko 1945 m. renginio dieną, kurį labiausiai ir priminė – Stalino paradą, o ne džiaugsmingai žmonių švenčiamą pergalę gegužės 9 d.
Balsavimas prasidėjo po V. Putino parado. Jo rezultatai niekada nekėlė abejonių, užtai abejotina, ar paradu pavyko paremti V. Putino legitimumą. Sprendžiant iš šiurkščių komentarų socialiniuose tinkluose, klasta nepatikėta. „V. Putinas neteko daugumos“, – teigė S. Belanovskis. Jo darbo grupė rodo, kad nuo Rusijos lyderio nusisuko ne tik demokratijos šalininkai rusai, bet ir nacionalistai, komunistai. Anksčiau jie džiūgavo, kad V. Putinas aneksavo Krymą, o dabar laiko jį korumpuotu ir nesąžiningu. Kaip rašo S. Belanovskis, užvis svarbiausia, kad V. Putinas prarado ir anksčiau jo rėmėjų pagrindą sudariusio apolitiško vidurio paramą.
Kuo silpnesnis palaikymas, tuo didesnė tikimybė, kad V. Putino režimas kliausis represijomis. Vis tik, pasitelkus jėgą netgi be išorinio legitimumo blizgesio, paradas gali greitai baigtis. 1991 m. kovą sovietinės valstybės piliečių klausė, ar reikia išsaugoti Sovietų Sąjungą. Beveik 78 proc. atsakė – taip. Po penkių mėnesių KGB surengė perversmą, norėdama nušalinti lyderį reformatorių Michailą Gorbačiovą ir sustabdyti valstybės skilimą. Po dviejų dienų perversmas žlugo, o tų metų pabaigoje neliko ir Tarybų Sąjungos.