Kaip Balzac „Kurtizanių spindesys ir skurdas“, Hugo „Esmeralda ir Kvazimodas“ („Paryžiaus katedra“), taip ir vietinio turgaus žuvies tvaikas ir patisserie ištirpusio sviesto švelnumas, dvokiantys šiukšlių kalnai po streikų ir haute parfumerie. Viskas sujungta, suvienyta, neatskiriama (šiukšles jau išvežė) ir priimtina taip, kaip yra. Ir būti kitaip negali, nes tik kontrastai atitveria grožį nuo purvo, skonį nuo šleikštulio, kvapą nuo tvaiko. Dovana mokėti rinktis.
Ką veikti? Eikite, tiesiog eikite, eikite bet kur, tik gan sparčiai ir kvėpuokite. Svarbiausia – nenustoti kvėpuoti laisve (liberté). Giliai kvėpuokite sekdami kokį nepažįstamąjį, ką tik išlipusį iš „parfumų“ vonios ir sekite tol, kol kvapas įsimins jusqu’a la morte. Gerkite. Gerkite kavą, vyną ir vandenį ir, žinoma, orą. Pamirškite visas miesto dulkes, ar žaliųjų aktyvistų tiesas apie užterštumą – gerkite orą. Kažkokį sunkiai gaivų ir gilų.
Atsikelkite penktą valandą ryto ir bėkite. Bonjour, monsieur, žuvies pardavėjau! Nei gyvos dvasios, tik keli tokio paties „kirpimo“ homo sapiens. Pribėgsite La Dame de Fer (Eifelis). Sustokite, įsibėgėkite ir lėkite. Tiesiai į „JĄ“. įvyks toks efektas, panašus į lengvą „nukratymą“ elektra. Taip tapsite miesto dalimi ir miestas jus visada priims kaip savą ever after, pour toujours et à jamais. O jei ne, cheri(e), ne jūsų fasonui, važiuokit kitur, c’est la vie.
Bėgu tolyn. Rue de Rivoli, Angelina ir Le Meurice, kuriame 30 metų iš eilės nuolat apsistodavęs S. Dali. Sako, kartą ten turėjęs pilną bandą ožkų ir važinėjęs koridoriais dviračiu. Pakeliu akis į tamsius langus, galbūt pro užuolaidų skliautą pamatysiu Dali ūso užriestą kraštą. Ir tolyn... Skanauti Monc Blanc bėgikai nestoja, geriame tik rytinės drėgmės ir gaivos pilną orą.
Senos laiveliai ir keletas žiurkių ir tiltų didybė ir viskas aplinkui, kas tviska. Viskas ryte įspūdinga. Kažkur vidury prie Gare d’Orsay privalu sustoti apsižvalgyti. Grand Palais, kur vyksta metinės „Chanel“ kolekcijų parodos... O prie Notre Dame, aš vadinu La Mère, sustokite ir persižegnokite. Ir neužmirškit pamoti nemažą skausmo ir išgyvenimų patyrusiam Kvazimodui. Bėkite, nesustokite, gėrėkitės ir samčiais semkite grožį. Ir taip 17 miesto kilometrų, ar kiek panorėsit, tik bėgit.
Ką pamatyti? Perleidžiant Musée du Louvre turistams, apsilankykite 59 rue de Rivoli. Kvepia laisve, bohema ir gyvenimu. Per šešis aukštus veikiantis centras suvienijęs laisvos kūrybos talentigus menininkus, dėka kurių principingumo, po daugybės draudimų pavyko išsikovoti erdvę kūrybos ir kultūros labui. Puiki vieta ir pasikalbėjimams su artistais, ir, žinoma, pabėgimui nuo suvaržymų (liberté, équalité). O ir pastatas išskirtinis akims paganyti į grand moters biustą.
Centre Pompidou ir erdvė aplinkui – dar vienas art nouveau kompleksas, visai šalia 59 rue de Rivoli. Eikite ir atsipalaiduokite. Art nouveau turi kažkoki atpalaiduojamą, terapinį poveikį. Ir jei pavyks lankytis kiekvieno mėnesio pirmą sekmadienį – muziejus nemokamai.
Kinas. Kinomanų meka. Gero kino nebus per daug, Paryžius jo niekada nestokos ir gero filmo niekada nereikės laukti. Cinema studio 28 (10 rue Tholozé) arba Christine 21 (4 rue Christine, priklauso La Grande Dame Isabel Huppert) – mano top favourites. Ir dilemų buvo ir laikas spaudė, o dienos programoje ir Lynch ir Hitchcock. „Aller pour“ Lynch, pasakiau. Ir eikite dienos metu, kai salėje tik keli pietų pertraukos paklydėliai ir jūs. Megaukitės kinu, gerbkite kiną – no food, no snacks, no drink.
Kvepėkite. Kvepinkintės. Sukelkite lengvą pamišimą, ekstazę, apsvaigimą. Galbūt kažkas seks jūsų kvapo šleifą iki kol įsimins jusqu’a la morte. L’Artisan Parfumeur, Guerlain, Frederic Malle, Serge Lutens, Chanel – jusqu’a la morte.
Ir stebėkite žmones. Grožėkitės žmonėmis. Žmonės – gyvenimas. Tai liberté, équalité, fraternité.