Iranietiškos sistemos Ukrainoje jau lyginamos su nacių naudotais „teroro ginklais“: kaip tai keičia mūšio lauką

Karyboje visuomet aktualus kiekybės ir kokybės santykio klausimas. Istorijos eigoje įvairios valstybės formavo savo kariuomenes šauktinių arba samdinių pagrindu, modernūs šaunamieji ginklai dažniausiai įveikdavo gerokai skaitlingesnius čiabuvius su strėlėmis bei ietimis. Naujausi laikai šiai amžinai dilemai metė naują iššūkį – ką rinktis: nedaug brangių ir modernių ginklų ar gerokai pigesnes, kiek atgyvenusias, tačiau masiškai naudojamas žudymo ir griovimo priemones? Atsakymas nėra toks vienareikšmiškas. Tai pademonstravo ir karas Ukrainoje.

Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo ganėtinai paprasta – brangios prieštankinės „Javelin“ sistemos „išgliaudo“ kone kiekvieną tanką, nepriklausomai nuo jo šarvuotės, aktyviosios gynybos sistemų ar ant stogo suvirinto „griliaus“ iš armatūros strypų. Rusija mūšio lauke naudoja šimtus salvinės artilerijos sistemų, tačiau frontuose pasirodžiusi, ant kelių rankų pirštų skaičiuojama, „Himars“ vakarietiška technika įgalino perlaužti situaciją ukrainiečių naudai. Pridėkime prieš radarus naudojamas raketas „AGM-88 HARM“, „Starlink“ interneto ryšio sistemas, dronus „Bayraktar“ ir... tada danguje pasigirdo „seno sovietinio mopedo“ burzgimas.

Tiesą sakant, mopedai Ukrainos danguje neskraido, tačiau šios šalies kariai taip praminė Rusijos naudojamus Irano dronus „Shahed-136“. Kuo jie tokie ypatingi?