Savo memuaruose, pavadintuose „The Thames and I“ („Temzė ir aš“), tuomet princu buvęs imperatorius Naruhito aprašo devintajame dešimtmetyje mokantis Oksfordo universitete valgytas riebaluotas silkes ir aplankytus nutriušusius barus. Jis papasakoja, kaip kartą apsauginiai neįleido jo į diskoteką, nes mūvėjo džinsus – tokių patirčių Japonijos karališkosios šeimos nariams greičiausiai pasitaiko retai.
Pagrindinėje teksto nuotraukoje jis matomas apsirengęs studentiškais drabužiais. Du metai, praleisti Mertono koledže studijuojant XVIII a. transportą Temzės upe, tikriausiai „buvo geriausi metai mano gyvenime“, – rašo jis.
Princas Naruhito 126‑uoju Japonijos imperatoriumi tapo dėl senyvo amžiaus ir prastos sveikatos iš sosto pasitraukus jo tėvui Akihito. Sostą jis oficialiai perėmė spalio 22 d. vyksiančioje ceremonijoje, kurią daugelis aukšto rango svečių, tarp jų ir Kinijos viceprezidentas bei Pietų Korėjos ministras pirmininkas, stebėjo per kameras iš kitos rūmų dalies. Pabaigoje visi šaukė: „Banzai!“ (pažodžiui tai reiškia „10 000 metų!“ – t. y., „Tegyvuoja imperatorius!“). Galimybė stebėti ceremoniją per kameras – tai žingsnis į priekį, nes balandį vykusį ritualą, kuriame imperatorius Akihito apie pasitraukimą iš sosto pranešė saulės deivei, iš kurios jis neva kilęs, stebėjo tik jo sūnus, šintoistų dvasininkai ir rūmų valdytojai.
Japonijos monarchų gyvenimai absurdiškai formalūs ir paslaptingi. Dėl to linksmi imperatoriaus Naruhito prisiminimai apie gyvenimą Jungtinėje Karalystėje dienos šviesos galėjo ir neišvysti. Imperatoriškosios šeimos agentūra (valstybės agentūra, reguliuojanti, ką imperatoriškosios šeimos nariai gali daryti ir ko negali) nenorėjo, kad knyga būtų išleista, nes baiminosi, kad į princą bus imta žvelgti familiariai ar net iš jo šaipytis. Agentūros valdininkai deda didžiules pastangas apsaugoti imperatoriškosios šeimos įvaizdį.
Kai 1990 m. susituokė imperatoriaus Naruhito brolis Fumihito, vienam fotografui uždrausta kelti koją į rūmus, nes nufotografavo nuotaką, braukiančią jaunikiui nuo veido plaukus, o ne atsistojusią į oficialią pozą. Pasak JAV ekspertų organizacijos „Wilson Centre“ atstovo Shihoko Goto, šią šeimą taip varžo taisyklės, kad palyginus su ja „Jungtinės Karalystė karališkoji šeima atrodo apsileidusi.“
Moterų diskriminacija
Dažniausiai Japonijos spauda gerbia Imperatoriškosios šeimos agentūros nubrėžtas ribas. Dėl to apie Naruhito sužadėtuves 1993 m. ir žmonos depresiją 2004 m. pirmą kartą parašė užsienio žurnalistai, nors visa tai buvo jau seniai žinoma ir Japonijos žiniasklaidai. Skirtingai negu daugelyje Europos monarchijų, žurnalai nerašo gašlių istorijų apie karališkosios šeimos romanus – tačiau kai manoma, kad žmonos ir dukterys nesilaiko savo pareigų, spaudas dažnai jas kritikuoja.
Imperatoriškosios šeimos nariai asmeninio turto turi nedaug, todėl galimybių, kad atsiras mergišių princų ar patrakusių princesių – mažai. Svarbiausias imperatoriaus uždavinys – vandens išteklių valdyba. Didžioji dalis šeimos nuosavybės konfiskuota per Antrąjį pasaulinį karą, o jų rūmai ir turtas priklauso valstybei, kuri išlaiko šeimą ir prižiūri rūmus.
Vienas ekspertas spėja, kad dabar „imperatoriumi emeritu“ vadinamas Akihito kasmet asmeniniams pirkiniams ir veiklai galėdavo išleisti tik apie 5 mln. jenų (46 tūkst. JAV dolerių) per metus. 1989 m. miręs jo tėvas imperatorius Hirohito paliko mažiau negu 2 mlrd. jenų.
Taigi imperatoriškąją šeimą galima laikyti paprasčiausiai išlepintais, tačiau absurdiškai suvaržytais valstybės tarnautojais, kurių kiekvieną gyvenimo smulkmeną organizuoja ir viešus pasisakymus kruopščiai peržiūri biurokratai, užtikrinantys, kad jie neperžengtų konstitucijoje numatyto simbolinių valdovų vaidmens ribų. Nors imperatorius ir imperatorienė kaip ir kitų šalių monarchai keliauja į labdaringas keliones į užsienį bei lankosi vietos mokyklose ir labdaros įstaigose, tradicinių pažiūrų šalininkai mano, kad svarbiausias jų uždavinys – atlikti paslaptingas šintoizmo apeigas.
Kitą mėnesį deglais nešinų dvasininkų apsuptas imperatorius atsidėkodamas už derlių paaukos dievams ryžių iš dviejų Japonijos regionų (išrenkamų dvasininkams išaiškinus ženklus ant apdeginto vėžlio šarvo). Be to, ryžius auginti jam reikia ir pačiam (greičiausiai su imperatoriškųjų sodininkų pagalba). O imperatorienė Masako turi prižiūrėti šilkaverpius imperatoriškojoje kokonų saugykloje – šerti juos šilkmedžio lapais ir pinti ryžių šiaudų struktūras, ant kurių šilkaverpiai suka kokonus. Tiek imperatorius, tiek imperatorienė taip pat turi kurti klasikines poemas ir kelis kartus per metus jas deklamuoti dvariškiams.
Ar imperatorius Naruhito norėtų ir galėtų modernizuoti savo vaidmenį – neaišku. Jis gynė savo žmoną, kuriai priekaištauta už nedidelius moteris diskriminuojančių rūmų protokolų pažeidimus – pavyzdžiui, už tai, kad pirmoje bendroje spaudos konferencijoje kalbėjo šiek tiek ilgiau negu vyras ir viešoje vietoje ėjo (siaubas!) žingsneliu priešais jį. 2004 m. Naruhito skundėsi, kad buvusi diplomatė Masako „visiškai išseko“ bandydama prisitaikyti prie gyvenimo rūmuose, kur „užgniaužta jos asmenybė“. Tačiau ar jis norėtų, kad sostą perimtų dukra, o ne sūnėnas (dabartiniai įstatymai draudžia sostą užimti moterims, nors praeityje valdžiusių imperatorių moterų būta), kol kas nepateikė jokių užuominų.
Imperatorius Akihito pamažu taktiškai priešinosi tiek atgyvenusiems imperatoriško gyvenimo ritualams, tiek juos garbinantiems agresyviems nacionalistams. Jis pirmasis iš imperatorių pasakė kalbą per televiziją po 2011 m. įvykusio cunamio ir branduolinės avarijos, o netrukus po to aplankė namų nelaimėje netekusius žmones ir išgėrė su jais arbatos sėdėdamas ant grindų.
Be to, pasirodė, kad jis netiesiogiai paprieštaravo ministro pirmininko Shinzo Abe planui pakeisti konstitucijos straipsnį, kuriame Japonija įsipareigoja laikytis taikos. 2001 m. jis į spaudos konferenciją atsivedė tolimą giminaitį iš Korėjos, pasak Portlando valstijos universiteto profesoriaus Ken Ruoff, taip norėdamas atsikirsti tiems, kas laikosi rasinio tyrumo idėjų. Jis taip pat neseniai ir įtikino aiškiai priešiškai nusiteikusią vyriausybę priimti įstatymą, leidžiantį jam pasitraukti iš sosto.
Konstitucijoje rašoma, kad imperatorius yra „valstybės ir jos žmonių vieningumo simbolis“. Tačiau laikomas imperatoriškame kokone jis rizikuoja tapti relikvija. Kaip ir tėvas, keliaudamas po šalį, glostydamas šunis ir plepėdamas su mokinukais imperatorius Naruhito atrodo ganėtinai atsipalaidavęs. Tačiau jauni japonai imperatorių šeima beveik nesidomi – o imperatoriams beveik neliko galimybių pakeisti jų požiūrį.