Priežastis kodėl JAV vyriausybė taip ilgai nesugebėjo užtikrinti pasienio kontrolės yra ta, kad nei demokratai, nei respublikonai, neatsižvelgė į tikrąsias imigracijos priežastis. Kaip rašo žurnalas „Time“, migracijos tyrimuose dominuoja esminiai „atstūmimo“ ir „pritraukimo“ veiksniai, kurie turi įtakos imigrantų judėjimui iš vienos valstybės į kitą. Šiandien daugiausia imigrantų, bandančių kirsti JAV ir Meksikos sieną, yra iš Centrinės Amerikos šalių, tokių kaip Hondūras, Gvatemala ar Salvadoras. Šie žmonės į Jungtines Valstijas bando patekti dėl atstumiančių veiksnių – skurdo, smurto, nelygybės ir politinio nestabilumo. Ir nors dabartinė situacija pasienyje itin sudėtinga, problemos įsišaknijusios istorijoje slypi kur kas giliau.
Siena tarp Meksikos ir JAV tęsiasi apytikriai 2 tūkst. mylių nuo Meksikos įlankos iki Ramiojo vandenyno ir kerta Teksasą, Naująją Meksiką, Arizoną bei Kaliforniją. 1254 mylių pasienio ruože valstybes skiria natūralus geografinis barjeras – Rio Grande upė. Tačiau į vakarus nuo El Paso, Teksaso valstijoje, tokio barjero nėra, išskyrus nedidelę atkarpą palei Kolorado upę. JAV ir Meksikos pasienio apsaugai buvo pastatyta apytikriai 700 mylių ilgio siena, dengta spygliuota viela. Jungtinių Valstijų pasienio patruliai taip pat naudoja tūkstančius kamerų, požeminius jutiklius, orlaivius, bepiločius orlaivius ir valtis, kad galėtų stebėti dvi valstybes skiriančią ribą.
JAV–Meksikos sienos istorija
Dar 1821 m., iškovojus nepriklausomybę nuo Ispanijos, Meksikos siena driekėsi net iki šiaurinės Oregono teritorijos. Tačiau kuomet 1836 m. Teksasas atsiskyrė nuo Meksikos, į pietvakarines žemyno teritorijas ėmė pretenduoti Jungtinės Valstijos. JAV prezidentas Jamesas K. Polkas norėjo įgyvendinti Amerikos ateities vizijos, pagal kurią valstijos turėjo driektis nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno. Siekdami savojo tikslo, 1845 m. amerikiečiai aneksavo Teksasą ir šis žingsnis anaiptol nepagerino santykių su Meksika. Norėdami įgyti dar daugiau žemių, amerikiečiai siūlė meksikiečiams 30 mln. dolerių už Kalifornijos ir Naujosios Meksikos teritorijas, tačiau pastarieji pasiūlymą atmetė. Galiausiai prezidentas J. Polkas išsiuntė 4000 karių į ginčytiną teritoriją Rio Grandės upės šiaurėje ir Nueces upės pietuose, į kurią pretenzijas reiškė abi valstybės. Čia kilo incidentas, po kurio prasidėjo JAV ir Meksikos karas.
Meksikiečiai karą pralaimėjo, o 30 mln. dolerių sandoris, kurį 1845 m. siūlė JAV, deja, pavėluotai pasirodė toks patrauklus. Pagal Gvadalupės Hidalgo sutartį (1848 m.) Meksika oficialiai pripažino Teksasą Jungtinėms Valstijoms, o už 15 mln. dolerių pardavė trečdalį savo teritorijos. JAV įgijo daugiau nei pusės milijono kvadratinių mylių teritoriją, kurioje šiandien yra Kalifornija, Arizona, Naujoji Meksika, Nevada, Juta, dalis Kolorado, Vajomingo, Oklahomos ir Kanzaso teritorijų. Po JAV ir Meksikos karo buvo suformuotos ir naujos valstybių sienos.
Apskritai riba tarp šių dviejų valstybių dešimtmečiais nebuvo nieko daugiau, kaip tik įsivaizduojama linija smėlyje, kurią Sonorano dykumoje žymėjo vienas kitas pasitaikantis apleistas stulpas. Pasak Stanfordo universiteto istorikės Rachel St. John, pirmąją tvorą prie JAV ir Meksikos sienos 1909 m. pastatė Jungtinių Valstijų Gyvūnų pramonės biuras (Bureau of Animal Industry – BAI), kad sustabdytų nelegalų galvijų judėjimą. 1910-aisiais tvoras pradėjo statyti ir pasienio miestai, tačiau jos nesudarė rimtesnių kliūčių kirsti valstybių ribos. Tačiau situacija pradėjo keistis dėl nevaldomos kontrabandos, Meksikos revoliucijos ir prasidėjusio Pirmojo pasaulinio karo.
1918 m. vieną rugpjūčio popietę, šurmuliuojančiame Nogaleso pasienio mieste, prie JAV ir Meksikos sienos priartėjo paslaptingas vyras. Jis ėjo Meksikos pusės link, tačiau Jungtinių Valstijų muitinės inspektoriui žmogus pasirodė įtartinas ir pareigūnas liepė vyrui sustoti. Nepažįstamasis pareigūno komandą ignoravo ir inspektorius įtaręs, jog vyras gali būti kontrabandininkas, išsitraukė ginklą. Taip pat pasielgė ir dar du amerikiečių kareiviai. Vienas jų vėliau pasakojo, jog manė, kad tai galėjo būti vokiečių šnipas, mėginęs Meksiką įtraukti į karą prieš JAV (1917 m. Vokietijos imperijos užsienio reikalų ministras Arthuras Zimmermanas išsiuntė telegramą Meksikai, ragindamas stoti Vokietijos pusėn kovoje prieš JAV. Netoliese buvę Meksikos pareigūnai taip pat griebėsi ginklų. Pasigirdus pirmajam šūviui buvo sužeistas amerikiečių kareivis, todėl abi pusės atvėrė ugnį. Per šį incidentą žuvo dvylika žmonių, tarp kurių buvo ir Nogaleso miesto meras. Dviejų valandų susišaudymas davė pradžią laisvo judėjimo per valstybių sieną pabaigai. Po konflikto Meksikos ir Jungtinių Valstijų pareigūnai pasienio miestelio viduryje pastatė šešių pėdų aukščio sieną, o šiandien apsauginiai barjerai nusidriekę kone 700 mylių.
Nelegali imigracija: „atstūmimo“ veiksniai
Siena, kad ir kokia aukšta ir neįveikiama ji būtų, visų įsisenėjusių nelegalios imigracijos problemų neišsprendžia. Daugelis Centrinės Amerikos valstybių XIX a. pradžioje susidūrė su dideliu skurdu, kuomet iškovojo nepriklausomybę nuo Ispanijos. Atsikračius kolonistų jungo, šalyse liko daugybė bežemių ir neturtingų valstiečių. Jie priklausė nuo smulkių ir stambių vietos oligarchų, kurių rankose neproporcingai pasiskirstė turtas. Oligarchai kontroliavo žemės ūkį, o šių šalių ekonomika priklausė nuo žemės ūkio produktų eksporto. Žemvaldžiams tokia sistema sukrovė turtus, jų rankose koncentravosi įtaka ir valdžia, bet šalyse toliau augo skurdas ir turtinė nelygybė. Ta turtinė nelygybė bei nepriteklius niekur nedingo ir šiandien, todėl imigrantai plūsta ieškoti geresnio gyvenimo į JAV.
Dėl tokios sistemos visoje Centrinėje Amerikoje įsigalėjo politinis nestabilumas. XIX–XX a. pradžioje liberalių ir konservatyvių jėgų elito stovyklose vyko nuolatiniai konfliktai. Nuskurdę kaimo gyventojai jungėsi prie liaudies pasipriešinimo (pvz.: partizanų lyderio, generolo Augusto Sandino kampanija Nikaragvoje 1920-siais), tačiau tokie sukilimai dažniausiai buvo nuslopinami smurtiniu keliu. Jungtinės Valstijos irgi aktyviai dalyvavo šiuose įvykiuose. JAV dislokavo jūrų pėstininkus Lotynų Amerikoje tuomet, kuomet politiniai sukilimai grasino Amerikos verslo interesams ir nacionaliniam saugumui.
XX. a. viduryje nusirito nauja politinio smurto banga. Populiarūs kairiųjų lozungai įkvėpti Marksizmo, darbininkų judėjimo ir antiimperializmo idėjų, metė atvirą iššūkį įsisenėjusiai oligarchinei valdančiųjų klasei. Konservatyvus politinis elitas į bandymus ginklu perimti valdžią atsakė pasitelkdamas karines pajėgas, dėl to 1960–1996 m. kilo pilietinis karas Gvatemaloje, 1980–1992 m. Salvadore, ir 1979–1990 m. Nikaragvoje. Jungtinės Valstijos šiuose politiniuose procesuose atliko labai svarbų vaidmenį. JAV rėmė karines diktatūras suteikdamos joms logistinę ir finansinę paramą, tiekė ginklus ir apmokė jais naudotis. Šie istoriniai konfliktai ir politinis nestabilumas sukėlė didžiulį emigracijos srautą iš Centrinės Amerikos, su kuriuo Jungtinės Valstijos susiduria šiandien.
Ir galiausiai pagrindinis „atstūmimo“ veiksnys – nusikalstamumas. „MS-13“ yra viena didžiausių nusikalstamų grupuočių pasaulyje, kurios smurtiniai nusikaltimai terorizuoja Lotynų Ameriką. Gauja susikūrė 1980-aisiais skurdžiuose Los Andželo rajonuose. Ją sudarė pabėgėliai iš Centrinės Amerikos, kurie ir bėgo būtent nuo pilietinio karo. Daugelis grupuotės narių už įvairius nusikaltimus kalėjo Jungtinėse Valstijose, tačiau pagal prezidento Billo Clintono programą buvo deportuoti. Visgi dešimtmečiais trukusių pilietinių karų nualintos Centrinės Amerikos šalių vyriausybės nesugebėjo susitvarkyti su tokiu kalinių antplūdžiu. Žemyne stipriai išaugo smurtinių nusikaltimų skaičius, turto prievartavimas, įsisiautėjo narkomafija, korupcija ir kiti nusikaltimai, o mafijozai gyveno nebaudžiami. Tai lėmė išaugusį imigrantų skaičių į JAV, nes vietos vyriausybės nepajėgė užtikrinti gyventojų saugumo, rašo žurnalas „Time“.
JAV priklausomybė nuo nelegalios imigracijos: „pritraukimo“ veiksniai
Imigrantai į JAV plūsta dėl darbo, saugaus prieglobsčio ir, žinoma, pinigų. Tai vadinamieji „pritraukimo“ veiksniai. Tačiau šie faktoriai istoriškai suformavo priklausomybės ratą, iš kurio amerikiečiai niekaip negali ištrūkti. 2019 m. duomenimis, nelegalūs imigrantai galėjo sudaryti apytikriai net 3.6 proc. populiacijos (10.5–12 mln. gyventojų). „Jungtinėse Valstijose turime problemą: esame priklausomi nuo nelegalių imigrantų pigios darbo jėgos. Mes visi. Turtingi ir nepasiturintys, baltaodžiai ir juodaodžiai, demokratai ir respublikonai, jūs ir aš“, – rašo Amerikos katalikų universiteto istorikė Julia G. Young.
Pasak istorikės, tokio priklausomybės rato šaknys gali slypėti 1920-ųjų pradžioje, kai po Pirmojo pasaulinio karo amerikiečiai į šalį įsileido imigrantus iš Meksikos. Jie pakeitė darbo jėgą iš Europos ir Azijos, nes dėl naujų kvotų įstatymų europiečiai ir azijiečiai negalėjo atvykti į JAV. Didžiosios depresijos laikotarpiu imigrantų darbo jėgos poreikis sumažėjo, todėl 1929–1936 m. jie masiškai buvo deportuoti.
Antrojo pasaulinio karo metu sparčiai augo JAV ekonomika, todėl vėl ženkliai išaugo ir darbo jėgos poreikis. 1942 m. Meksika ir Jungtinės Valstijos kartu įkūrė „Bracero“ programą, pagal kurią į JAV atvyko iki tol precedento neturėjęs legalių meksikiečių darbuotojų skaičius. Nuo 1955-ųjų į žemės ūkio ir pramonės sektorius atvykdavo net iki pusės milijono darbuotojų per metus. Tačiau nepaisant to, jų paklausa buvo dar didesnė, nei programai skirtas vizų skaičius, todėl kartu augo ir nelegali imigracija.
Šios tendencijos skatino vis aktyvesnį socialinį ir politinį pasipriešinimą. 1954 m. politinė opozicija buvo pakankamai stipri, todėl federalinė vyriausybė pradėjo masinę deportaciją. Per operaciją „Wetback“ buvo deportuota per 300 tūkst. meksikiečių, bet tai neišsprendė nelegalios imigracijos net ir tuomet, kai 1964 m. visiškai buvo nutraukta programa „Bracero“. Taip nutiko todėl, kad iki 1960-ųjų vidurio amerikiečių apetitas pigiausiai imigrantų darbo jėgai tapo nepasotinamas. Meksikoje tuo pačiu metu sparčiai augo gyventojų skaičius, bet dėl silpnos šalies ekonomikos darbingo amžiaus žmonės neturėjo darbo. Vizas meksikiečiai gaudavo retai, o imigracijos ir pilietybės įstatymu priimtu 1965-siais, per metus iš Vakarų pusrutulio buvo leidžiama priimti ne daugiau kaip 120 tūkst. imigrantų. Dėl tokių aplinkybių, nuo 1970 m. ženkliai šoktelėjo nelegalių imigrantų skaičius iš Meksikos.
Aštuntojo dešimtmečio viduryje nelegalių imigrantų skaičius JAV apytikriai jau siekė 5 mln., iš kurių didžiąją dalį sudarė meksikiečiai, tačiau jų ėmė daugėti ir iš Centrinės Amerikos, Azijos bei Afrikos. Nelegalių imigrantų paklausa visų pirma augo todėl, kad Amerikos vartotojai reikalavo žemesnių prekių ir paslaugų kainų, kurias buvo įmanoma išlaikyti imigrantų darbo dėka, todėl augo ir nelegalios imigracijos paklausa. Kad užkirstų tam kelią, tiek demokratai, tiek ir respublikonai stiprino Pasienio patrulių bei Imigracijos ir Neutralizacijos tarnybų veiklą, įgalino jas sulaikyti ir deportuoti be dokumentų sieną kertančius asmenis. Pasienyje buvo statomi užtvarai ir vykdomas sukarintas JAV ir Meksikos stebėjimas.
Prezidento Donaldo Trumpo siūlyta siena buvo tik paskutinė iš begalinių pastangų kontroliuoti nelegalių imigrantų srautą pasienyje (galiausiai Pentagonas atšaukė statybų projektą už tas sienos konstrukcijų dalis, kurias D. Trumpo administracija ketino finansuoti iš kariuomenei numatyto biudžeto). Istorikė J. Young teigia, kad siena, kaip ir kitos ankstesnės iniciatyvos užtikrinti nelegalių imigrantų kontrolę, pačios nelegalios imigracijos problemos iš esmės neišsprendžia: JAV ekonomika lieka stipriai priklausoma nuo nelegalios darbo jėgos ir tai rodo pačių amerikiečių vartojimo įpročiai. Praradus nelegalių imigrantų darbo jėgą, pieno kainos greičiausiai išaugtų dvigubai. Šviežios braškės, vyšnios, pomidorai ir salotos – didžiąją dalį vaisių ir daržovių skina nelegalūs imigrantai. Aptarnavimo sektoriuje daugybė nelegalių imigrantų dirba indų plovėjais, virėjais bei atlieka kitus darbus, todėl maistas užkandinėse pigesnis. Daugelis amerikiečių mėgaujasi sąlyginai nedidelėmis viešbučių paslaugų kainomis, nes pastarieji naudojasi pigia nelegalių imigrantų darbo jėga. Daugybė jų dirba statybose, automobilių plovyklose, todėl ir šie sektoriai gali pasiūlyti patrauklesnę kainą vartotojui.
„Kaip ir visos priklausomybės, jų atsikratyti gali būti labai skaudu ir sunku“, – teigė istorikė. Pirmąjį žingsnį turėtų žengti verslininkai, atsisakę nelegalių darbo rankų. Programa „E-Verify“ padeda tai padaryti, kur darbdaviai gali patikrinti būsimo darbuotojo tapatybę, tačiau sistema veikia ne visose valstijose, o labiausiai programai priešinasi žemės ūkio sektorius. Vartotojai tokiu atveju turėtų būti pasirengę mokėti didesnes kainas už daugelį prekių ir paslaugų, tačiau to niekas nenori. „Norėdami išspręsti šią problemą, turime pripažinti, kad esame priklausomi nuo pigios darbo jėgos ir žemų kainų ciklo, kurį lemia nelegali imigracija“, – teigė istorikė J. Young.
Rašant straipsnį remtasi šiais šaltiniais:
www.time.com, www.history.com; www.history.ucdavis.edu; www.archives.gov; www.reuters.com; www.washingtonpost.com; www.brookings.edu; www.labor.ucla.edu; www.e-verify.gov