Tai – citata iš Jungtinių Valstijų prezidento Donaldo Trumpo Nacionalinio saugumo patarėjo Roberto O‘Brieno straipsnio, publikuoto prieš keletą dienų.
Tokia aštri kritika atspindi dabartinės JAV administracijos požiūrį į pagrindinę priešininkę – Kiniją. Susidūrimo priežasčių tarp šių didžiulių valstybių – apstu; jos apima ir ekonomiką, ir geopolitiką, ir technologijas, ir vertybinius aspektus.
Ir nepanašu, kad JAV prezidento rinkimai galėtų šią situaciją esmingai pagerinti.
Pradėkime nuo ekonomikos. Šiuo metu pagal nominalųjį bendrojo vidaus produkto (BVP) dydį JAV yra didžiausia pasaulio ekonomika, sudaranti beveik ketvirtadalį pasaulio BVP. Visgi Kinija sparčiai vejasi: per pastaruosius tris dešimtmečius šios šalies ekonomika išaugo per keturiolika kartų (kai tuo tarpu JAV per tą patį laiką – vos dukart), ir jau sudaro apie 16 proc. globalaus BVP. Ekonomistai prognozuoja, jog per artimiausią dešimtmetį Kinija pranoks JAV ir užims simboliškai svarbią ekonominės lyderės vietą (žinoma, reikia turėti omenyje, jog Kinija pagal BVP vienam gyventojui vis dar ženkliai atsiliks nuo JAV).
Būtent todėl Trumpas nusprendė žengti drastišką žingsnį – didinti muitus kiniškoms prekėms. Vidutinis muitų tarifas Kinijos produkcijai patekti į JAV rinką išaugo nuo 3 proc. 2018 metų pradžioje iki maždaug 20 proc. šiemet. Be abejo, tokia sankcija brangiai kainuoja ne tik Kinijos gamintojams, bet ir amerikiečių vartotojams (auga gausybės prekių iš Kinijos kaina), tačiau JAV prezidentas suvokė tai kaip vienintelį būdą pakeisti Kinijos elgesį. Laikas parodys, ar jis pasiteisins.
Antras nesutarimo šaltinis – geopolitika. Ypatingai – Pietų Kinijos jūra, kuri svarbi bene trečdalio pasaulio prekių judėjimui. Kinija beveik visą jūrą – 90 proc. – laiko savo teritorija, į kurią niekas neturėtų kišti nosies. Visgi kaimyninės šalys – Filipinai, Japonija, Pietų Korėja, Singapūras ir kitos – turi savų interesų. Be to, nemaža dalis jų yra tiesioginės JAV sąjungininkės, turinčios amerikiečių karių bazes (vien Pietų Korėjoje ir Japonijoje dislokuota apie 75 tūkst. amerikiečių karių). Ką jau kalbėti apie Taivaną – teritoriją, kurio beveik niekas pasaulyje nepripažįsta kaip suverenios valstybės (Kinija neleistų apie tai nė pagalvoti, mat laiko Taivaną savo dalimi), tačiau mato kaip demokratijos ir ekonominio klestėjimo pavyzdį sudėtingame regione. JAV parduoda Taivanui ginkluotę, netgi siunčia ten savo aukšto rango pareigūnus vizitams, tačiau neaišku, kaip reaguotų, jei Kinija bandytų šią salą susigrąžinti jėga.
Trečias dėmuo – technologijos. „Huawei“ yra ryškiausias pavyzdys Kinijos technologijų, kurios laikomos keliančiomis grėsmę Vakarų pasauliui. Bet kuri technologija, elektroninis prietaisas ar programėlė telefone yra suvokiama kaip potencialus šnipinėjimo įrankis, mat Kinijoje sunku (arba neįmanoma) atskirti privatų verslą nuo valstybės interesų. Amerikiečiai kryptingai siekia išstumti „Huawei“ iš 5G telekomunikacijų sistemų plėtros, ir ragina tą daryti savo sąjungininkes. Kai kurios jau pasekė Vašingtono pavyzdžiu (neseniai tą padarė Jungtinė Karalystė), o Lietuva, Latvija, Estija ir dar kelios šalys de facto įsipareigojo atsiriboti nuo Kinijos įmonės.
Galiausiai ne paskutinį vaidmenį atlieka vertybės. Pirmoji šio teksto pastraipa yra pavyzdys, rodantis, kad amerikiečiai akcentuos Kinijos vienpartinės sistemos modelį, komunistinę kilmę, žmogaus teisių pažeidimus. Kitaip tariant, Kinija vertinama kaip kitoks, priešiškas pasaulis, kurio augimas kelia grėsmę Vakarų vertybinei sampratai. Neatrodo, kad rastume pernelyg daug skirtumų nuo Šaltojo karo laikotarpio ir JAV bei Sovietų Sąjungos santykio – tik tiek, kad Sovietų Sąjunga net geriausiais ekonominio išsivystymo metais nesiekė nė pusės JAV ekonomikos dydžio, o Kinija pagal šį rodiklį sparčiai vejasi.
JAV prezidento rinkimai bus proga „perkrauti“ santykius su įvairiomis šalimis. Bet nepanašu, kad tai galėtų įvykti su Kinija. Trumpas tikriausiai tęstų tą pačią politinę liniją, pateikdamas Kiniją kaip grėsmingą varžovę. Žinoma, tai nereiškia, jog trumpuoju laikotarpiu negalėtų būti pasiekiami abipusiai naudingi susitarimai (pavyzdžiui, dėl stabdant muitų augimą), tačiau vargu, ar strateginė konfrontacinė kryptis dėl to pasikeistų.
Demokratų partijos atstovas Joe Bidenas Kiniją taip pat įvardija kaip iššūkį. Tikėtina, jog jis kalbėtų švelniau ir imtųsi diplomatiškesnių priemonių. Jis ypatingai siektų išnaudoti JAV santykius su sąjungininkais (Trumpo administracijos ryšiai su daugeliu sąjungininkų Europoje trūkinėja) kaip būdą sutelkti bendras jėgas ir atsverti Kiniją. To pavyzdys buvo dar Baracko Obamos pasirašytas Ramiojo vandenyno regiono partnerystės (TPP) susitarimas, suvienijęs per dešimt Azijos valstybių ir turėjęs padėti konkuruoti su Kinijos ekonomine galia. Visgi Trumpas susitarimą iškart nutraukė, mat laikė jį nepalankiu amerikiečiams.
Vienaip ar kitaip, šiuo metu net 73 proc. amerikiečių (83 proc. Respublikonų ir 68 proc. Demokratų) Kiniją vertina neigiamai. Tai – geras indikatorius, jog artimiausiu metu esminių politinių pokyčių tikėtis neverta.