Pirmasis Donaldo Trumpo ir Joe Bideno susidūrimas, vien per tradicinę televiziją sutraukęs 73 milijonų žiūrovų auditoriją (tai antras didžiausias rezultatas istorijoje), nuvylė. Kandidatai ne ginčijosi apie idėjas, o svaidėsi kaltinimais, pertraukinėjo vienas kitą ir apeliavo į emocijas.
Nors debatų įtaka rinkėjų apsisprendimui, anot tyrimų, nėra esminė, iškart po Bideno ir Trumpo susidūrimo suskubta svarstyti apie formato pokyčius. Pavyzdžiui, diskutuota, ar nereiktų numatyti galimybės moderatoriui paprasčiausiai išjungti ne laiku kalbančio kandidato mikrofoną (tai ypač aktualu žinant, kad Trumpas nutraukė Bideno ar moderatoriaus pasisakymus net 128 kartus – beveik triskart daugiau, nei tą darė prieš ketverius metus).
Visgi debatai greitai nublanko prieš žinią, kad Trumpas užsikrėtė COVID-19. Politikas, kadaise klaidingai prognozavęs, jog virusas atšilus orams „stebuklingai išnyks“, ir kryptingai vengęs dėvėti apsauginę kaukę, atsidūrė ligoninėje. Nors iš jos buvo išrašytas pirmadienio vakare, į rizikos grupę patenkančio 74-erių Trumpo būklė tebekelia abejonių. Ypač todėl, kad virusas sunkiai nuspėjamas, o apie Trumpo sveikatą iki susirgimo buvo skelbiama nedaug – asmeniniai gydytojai ligšiol apsiribodavo neįprastai skambiais pareiškimais apie perspektyvą Trumpui pasiekti 200 metų amžiaus ribą ir įspūdingus kognityvinius sugebėjimus.
Bet viruso, nusinešusio jau per 200 tūkst. amerikiečių gyvybių, kontekste juokams vietos nėra. Ypatingai žinant, kokia galia sutelkta JAV prezidento, neretai tituluojamo Laisvojo pasaulio lyderiu, rankose. Tiesa, reikia konstatuoti, kad šiandien JAV valdžios sistema yra pajėgi atlaikyti net ir tokias turbulencijas. Ir tą pirmiausiai lemia praeityje išmoktos pamokos, mat lyderių sveikatos bėdos tikrai nėra retas reiškinys.
Pavyzdžiui, prieš šimtmetį tuometinis prezidentas Woodrow Wilsonas užsikrėtė pandeminiu ispaniškuoju gripu. Tai gerokai apsunkino jo dalyvavimą tarptautinėse derybose dėl pasaulio politinės tvarkos po Pirmojo pasaulinio karo. Netrukus Wilsonas patyrė dar ir sunkų insultą, buvo iš dalies paralyžiuotas. Situacija tapo tokia sudėtinga, kad daugiau nei vienerius metus iki kadencijos pabaigos 1921-aisiais Wilsonas slėpė savo tikrąją sveikatos būklę ir kliovėsi žmonos Edith tarpininkavimu perduodant sprendimus. Tai iki šiol kelia kontraversijų. Savo memuaruose ji pati tikina, kad savarankiškai nieko nespręsdavo ir viso labo talkino vyrui, tačiau istorikai abejoja, ar ji neprisiėmė faktinių valstybės vadovės funkcijų.
Atvirumu visuomenei neišsiskyrė ir Dwighto D. Eisenhowerio administracija. Kai 1955 metais generolas patyrė širdies smūgį, oficialiai skelbta, kad prezidentas turi virškinimo sutrikimų. Nepaisydamas gydytojų rekomendacijų nesiekti perrinkimo, EIsenhoweris nesitraukė. Nors vėliau buvo priverstas gultis ant operacinio stalo bei patyrė insultą, jis užbaigė kadenciją. Būtent dažnos šio lyderio sveikatos problemos ir teisinis neapibrėžtumas jų metu paskatino 25-ąjį JAV Konstitucijos pakeitimą, kuriuo numatyta procedūra prezidento funkcijų perėmimui sveikatos ar kitų nenumatytų iššūkių atveju.
Galiausiai Ronaldas Reaganas devintajame dešimtmetyje išgyveno pasikėsinimą nužudyti, atlaikė net kelias onkologines operacijas bei turėjo atlaikyti kritiką dėl galimos demencijos, kuri jam galiausiai buvo patvirtinta praėjus penkeriems metams po prezidentavimo pabaigos. Įdomu tai, kad solidaus amžiaus nulemtas kognityvines problemas savo oponentui primesti bando ir Trumpas, nors tėra jaunesnis už Bideną trejais metais.
Akivaizdu, kad šiais laikais pasislėpti po devyniais užraktais, kaip kad darė Wilsonas ar net Eisenhoweris, Trumpui nepavyks. Šiuolaikinis prezidentas labiau nei bet kada anksčiau matomas viešojoje erdvėje, o jo veikimas pagrįstas ne tiek politiniais sprendimais, kiek įvaizdžio sukūrimu ir viešaisiais ryšiais. Ne veltui Trumpas visais įmanomais būdais bando pademonstruoti, jog yra energingas ir neklumpa prieš virusą. Su tuo susijusios ir nuotraukos iš ligoninės, ir vien didžiosiomis raidėmis rašomos žinutės „Twitter“ tinkle, ir galimai pavojų apsaugos pareigūnams sukėlęs parodomasis prezidento pasivažinėjimas mojuojant gerbėjams.
Trumpo rinkėjai neabejotinai šiuos epizodus sutinka entuziastingai, tuo metu kritikai negalės pašaipų. Bet nei pats užsikrėtimo faktas, nei visuomenės reakcija netaps priežastimi persvarstyti prezidento rinkimų datą ar JAV politinės sistemos atsparumą. Amerikiečiai balsuoti tikrai keliaus lapkričio 3 d. (išskyrus tuos, kurie pareigą jau atliko arba dar atliks paštu). Rinkimai vyko Pilietinio karo, Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metu, todėl pandemija netaps paskata atsisakyti esminio demokratijos mechanizmo. Juk Konstitucija aiškiai sako, kad kitų metų sausio 20 d. turi prisiekti arba perrinktas, arba naujai išrinktas lyderis.
Jei visgi Trumpas dar būdamas poste susidurtų su bėdomis, dėl kurių negalėtų tęsti pareigų, suirutė nekiltų. Jį pagal tą patį 25-ąjį Konstitucijos pakeitimą pavaduotų Viceprezidentas Mike‘as Pence‘as, o jei ir jis negalėtų – vienas iš kelių dešimčių politikų, esančių prezidento įpėdinių kritiniu metu sąraše. Tad, priešingai nei diktatūros, JAV demokratija yra pasirengusi netikėtumams.
Svarbiausia iš to kylanti pamoka – demokratinė valstybė yra daug daugiau, nei pavieniai asmenys, net ir pačiose aukščiausiuose pozicijose. Tą turėtume prisiminti, kai kyla simpatijos/antipatijos konkretiems veikėjams ir dėl to imamos daryti pernelyg plačiai aprėpiančios išvados.