Lenktynės kuo skubiau paskiepyti kuo daugiau gyventojų nuo Covid-19 prasidėjo. Daugiau kaip 50-yje valstybių jau suleista 68 mln. skiepų dozių. Žinoma, tai – tik lašelis pasaulyje, kuriame gyvena 7 mlrd. žmonių, tačiau to užteko pradėti diskusijas, ar skiepus gavusiems žmonėms turėtų būti leidžiama judėti laisviau.
Kad tai būtų galima leisti, tie, kas jau pasiskiepijo, turi turėti įrodymą. Taigi pradėtos diskusijos, ar reikėtų įvesti imunitetą įrodančius sertifikatus – kitaip tariant, skiepų pasus. Kai kurios nuo turizmo priklausomos šalys, pavyzdžiui, Seišelių salos, jau leidžia atvykti pasiskiepijusiems žmonėms. Ar tokią sistemą reikėtų taikyti plačiau, nesutariama. Vieni mano, kad tai greitas kelias atgal į normalų gyvenimą. Kiti nerimauja, kad tai būtų nesąžininga ir skaldytų visuomenes.
Nors daliai žmonių skiepų pasai atrodo radikalus sprendimas, jų yra buvę ir anksčiau. 1922 m. daugelyje JAV mokyklų pradėta reikalauti, kad mokytis būtų įleidžiami tik nuo raupų pasiskiepiję vaikai. Maždaug prieš 100 metų sukurtas tarptautinis sertifikatas, vadinamas „geltonąja kortele“, kuriuo fiksuota, kad žmogus paskiepytas nuo choleros, geltonosios karštligės, šiltinės ir raupų. Daugelyje šalių norintiesiems atvykti vis dar reikalaujama parodyti skiepų nuo geltonosios karštinės sertifikatą.
Jungtinės Karalystės sveikatos apsaugos sekretorius teigė, kad idėja sukurti skiepų pasus jo nevilioja, o Graikijos ministras pirmininkas Kyriakos Mitsotakis nori, kad kelionėms būtų naudojami visos ES mastu pripažįstami sertifikatai. Gali būti, kad jo susidomėjimą idėja paskatino šalies priklausomybė nuo turizmo. JAV prezidentas Joe Bidenas paprašė, kad skiepų pasų idėja būtų apsvarstyta. Visame pasaulyje privačios organizacijos jau kuria skaitmenines tokių pasų versijas.
Iš dalies į skiepus atsargiai žvelgti reikėtų dėl to, kad iki šiol neaišku, ar jie gali apsaugoti nuo ligos platinimo. Jie tikrai išgelbės daug gyvybių ir užkirs kelią sunkiai ligos formai, tačiau gali būti, kad net ir pasiskiepiję žmonės vis tiek galės užsikrėsti ir užkrėsti kitus. Vis dėlto skiepai greičiausiai smarkiai pristabdys ligą, o kai atsiras daugiau įrodymų, kad taip iš tiesų nutiko, didės spaudimas leisti pasiskiepijusiems žmonėms grįžti į normalų gyvenimą, taip pat ir keliauti.
Net ir darant prielaidą, kad skiepai padės tik iš dalies, kai kas mano, kad skiepų pasai bus neišvengiami. Niujorko universiteto Grossmano medicinos mokyklos bioetikos profesorius Arthuras Caplanas teigia, kad jie netgi pageidautini. Jis pabrėžia, kad slaugos namuose ir ligoninėse dirbantys sveikatos apsaugos darbuotojai privalės pasiskiepyti nuo Covid-19 ir turėti įrodymą. Daugelyje vietovių ligoninių darbuotojai jau dabar turi būti skiepijami nuo gripo ir hepatito B, kad būtų apsaugoti pažeidžiami pacientai, kurie pasiskiepyti negali – pavyzdžiui, žmonės, kurių imunitetas sutrikęs, sergantieji vėžiu arba naujagimiai.
Be to, dalis įmonių, pavyzdžiui, kruizinių kelionių įmonės, oro linijos ir restoranai be skiepų pasų patirtų dar didesnių sunkumų. Daugelis darbdavių jau domisi galimybe stebėti, kurie jų darbuotojai buvo paskiepyti. Australijos oro linijos „Qantas“ nuo praeitų metų kalba, kad reikėtų įvesti reikalavimą į lėktuvus lipantiems keleiviams įrodyti, kad jie paskiepyti nuo Covid-19.
Greičiausiai vyriausybės nesiryš visiškai uždrausti į šalį įvažiuoti imunitetą įrodančio sertifikato neturintiems žmonėms, tačiau įves papildomų taisyklių, pavyzdžiui, atvykstantiesiems reikės pateikti neigiamą diagnozės testo rezultatą ar netgi kuri laiką praleisti izoliuotiems viešbučiuose. Kitos oro linijos, pavyzdžiui, „United“, „Etihad“ ir „Emirates“ taip pat svarsto įvesti sveikatos pasus, kuriuose būtų fiksuojami testų rezultatai ir skiepai.
Tačiau privačios įmonės, pavyzdžiui, oro linijos, turi kur kas daugiau laisvės įvesti apribojimus klientams arba darbuotojams, jei tik jomis nediskriminuojama. Vyriausybėms tai padaryti sunkiau. Nuspręsti, kam skiepus teikti pirmiausia, užtikrinti, kad visi turės gana lygią prieigą prie skiepų ir paskatinti pasiskiepyti skiepais nepasitikinčius žmones – sudėtinga politinė užduotis, ypač jei skiepai suteiks privalumų, kurių negaus kiti, pavyzdžiui, laisvę judėti arba galimybę gauti stabilesnį darbą. Taip pat tada kyla klausimas, ką daryti su žmonėmis, kurie imunitetą įgavo persirgę Covid-19. Be to, kadangi niekas nežino, kiek laiko išsilaiko imunitetas virusui, skiepų pasų galiojimas gali baigtis.
Pasai greičiausiai sudarytų atotrūkį tarp kartų. Daugumoje šalių pirmiausia skiepijami vyriausi gyventojai. Daugelis jaunesnių žmonių per praėjusius metus turėjo daug ko atsisakyti, labiausiai tam, kad apsaugotų vyresniuosius. Todėl gali pasirodyti ypač nesąžininga, jei senoliai vasarą galės vykti į Ibizą, o jaunuoliai turės sėdėti namuose arba karantine. Tie, kas dėl sveikatos arba imuniteto sutrikimų pasiskiepyti negali, taip pat gali jausti pasipiktinimą dėl to, kad neturi laisvės judėti. O jei pasai bus imami naudoti plačiau, dalis žmonių jausis verčiami pasiskiepyti ir laikys tai teisės rinktis pažeidimu.
Ir vis dėlto neseniai atlikto tyrimo duomenimis, daugiau kaip du trečdaliai Jungtinės Karalystės gyventojų skiepų pasus priimtų. Tai – stulbinančiai didelė visuomenės dalis. Gali būti, kad jų pavyzdžiu nepaisydami filosofinių dvejonių pasektų ir kitų šalių gyventojai. To priežastis gali būti labai paprasta. Griežtą karantiną sunku ištverti, be to, jis ekonomiškai skausmingas, todėl net truputėlį pravertos durys suteikia vilties.