Ką nepagarbus Kinijos elgesys su Lietuva pasako apie Europą?

Kai prie Europos Sąjungos dar tik prisijungti svajojusios Rytų Europos valstybės 2003 metais palankiai kalbėjo apie Jungtinių Valstijų invaziją į Iraką, tuometinis Prancūzijos prezidentas Jacquesas Chiracas taikliai pastebėjo, kad jos paprasčiausiai „praleido labai gerą progą patylėti“. Tuometinė audringa reakcija į šį komentarą bylojo, kad ir jos apie Prancūzijos vadovą galvoja mažų mažiausiai tą patį.

Europai labai patinka akcentuoti kolektyvinę jėgą, generuojamą tvirčiausiai nei bet kada anksčiau susivienijusios sąjungos, kurią geriausiai apibūdina vieningos užsienio politikos ambicijos ir svajonės apie bendras visos Europos Sąjungos karines pajėgas. Tik kažkodėl visos iki vienos valstybės narės svajoja ir apie galimybę siekti savų diplomatinių tikslų. Nors kartais jie iš esmės sutampa (pavyzdžiui, dėl liūdnai pagarsėjusios, kaip vėliau paaiškėjo, invazijos Artimuosiuose Rytuose), dažniausiai visgi tampa vidinių nesutarimų priežastimi, tad apie kažkokią vienybę galima pamiršti. Jeigu Europos Sąjunga nenori prarasti geopolitinės svarbos, neturėtų leisti kiekvienai valstybei narei savivaliauti.