Aš vis dar dūstu, gaudydamas orą.
Ne aš vienas. Garsusis vertėjas Viktoras Golyševas, kurio rusiška „1984“ versija sulaukė didžiausio pasisekimo, prie šios knygos devintojo dešimtmečio pabaigoje išsėdėjo metus. Jis prisimena, jog baigęs ją versti, ištisus metus sirgo lėtinėmis ligomis. „Nieko rimta, nosis nuolat tekėjo, – sakė man V. Golyševas, kuriam dabar 82-ji. – Bet šioje knygoje yra kažkoks užkratas. Tai užnuodyta knyga, galbūt dėl to, kad pats G. Orwellas sirgo ją rašydamas“.
Galbūt priežasčių būta svaresnių. Įdėmiai skaityti „1984“ – kaip rusui, žurnalistui ir kaip žmogui, tikinčiam Rusijos galimybe įveikti putinistinį despotizmą, kaip ji nugalėjo komunistinį kompleksą, yra dvejopa patirtis: kelianti tiek šleikštulį, tiek katarsį, nes akimirksniu atpažįstama daugybė dalykų. Kaip ir mano sovietinių metų kilmės šalis, ir dabartinė Rusija, Winstono Smitho pasaulis yra erdvė, kurioje negalioja teisė ir kartu pilna taisyklių, sunkiai suprantamų žmogiškumo požiūriu, bet tuo pat metu ši erdvė yra tobulai logiška kaip sistema, be atrankos žiauri, o siaurame privačiame rate – jaudinanti ar net herojiška.
Pirmiausia, Winstono Smitho pasaulis yra uždaras, hermetiškas, troškus. Pamenu tokius pačius jausmus patyriau mokykloje, Brežnevo laikais. Niekad nemaniau, kad toks jausmas sugrįš, bent jau ne tokiu smarkumu. Man buvo gaila Winstono, bet kartu supratau, jog gailiuosi savęs.
Tapti atstumtuoju
Romanas pasirodė anglų kalba 1949 metais, bet buvo uždraustas Sovietų Sąjungoje bet kokia kalba iki 1988 metų. Kiek man žinoma, mano rusiškas vertimas bus penktas, oficialiai publikuotas. Iš tiesų, vertimų daug, net atsižvelgus į tai, kad šis literatūrinis kūrinys labai garsus.
Bet šie vertimai labai skirtingi, ne tik dėl to, kad norint perteikti rusiškai G. Orwelo naujakalbę, kaip ir gyvenimo apibūdinimą buvusioje Didžiojoje Britanijoje, dabar vadinamoje „Airstrip One“, Okeanijos zonoje, neišvengiami sunkūs lingvistiniai pasirinkimai. Kiekviena versija atspindi ir jos laikmetį bei tikslą, – du veiksnius, kurie toli gražu nėra trivialūs, kai kalbame apie „1984“ istoriją Rusijoje ir rusų kalba.
Pats G. Orwellas nulėmė savo kūrinio Sovietų Sąjungoje likimą. 1937 metais Maskvos literatūrinio žurnalo redaktorius paprašė jo atsiųsti „The Road to Wigan Pier“ („Kelias į Vigano prieplauką“) egzempliorių susipažinti, – knygą apie sunkią anglų darbininkų klasės būklę. G. Orwellas nusiuntė egzempliorių su mandagiu prierašu, kuriame nurodė savo ryšius su Marksistinės vienybės darbininkų partija (POUM), organizacija. G. Orwellas, profsąjungų organizacijos POUM, kovojančios prieš generolo Francisco Franco armiją, narys, žinojo, kad organizacija konfliktuoja su šalies stalinistiniais komunistais, įtakinga jėga Respublikos vyriausybėje, mėginančioje nuslopinti generolo Francisco Franco fašistinį sukilimą. Todėl manė, kad Maskvos žurnalas nenorės net prisiliesti prie jo darbo. Be abejo, slaptoji policija patarė redaktoriui parašyti G. Orwellui, jog susisiekti su juo buvusi klaida, nes protrockistinė POUM buvo „F. Franco penktosios kolonos dalis už respublikinės Ispanijos ribų“.
„Protrockistinis“ etiketė prilipo prie G. Orwello, ir šio jo romano Stalino metais Sovietų Sąjungoje buvo kratomasi. 1945 metais G. Orwellas dar labiau pablogino situaciją, parašydamas „Gyvulių ūkį“ („Animal Farm“), antiutopinę pasakaitę, pašiepiančių Rusijos revoliuciją, o kiek vėliau, po dvejų metų, pratarmę prie ukrainiečių vertimo. Igorio Ševčenkos vertimas, pavadintas „Kolgosp Tvaryn”, arba „Gyvulių kolektyviniu ūkiu“, greit pasklido tarp ukrainiečių perkeltųjų asmenų stovyklose okupuotoje Vokietijoje. Savo pratarmėje G. Orwellas rašė:
„Niekad nesu lankęsis Rusijoje, ir žinau tik tiek, ką galima sužinoti iš knygų ir laikraščių. Net jeigu turėčiau tokią galią, aš nenorėčiau kištis į sovietų vidaus reikalus: nesmerkčiau Stalino ir jo bẽndrų tik dėl jų barbariškų ir nedemokratinių metodų. Visiškai įmanoma, kad, net turėdami geriausių ketinimų, jie nebūtų galėję pasielgti kitaip tuo metu vyraujančiomis sąlygomis. Bet kita vertus, man buvo nepaprastai svarbu, kad Vakarų Europos žmonės išvystų sovietinį režimą, tokį, koks iš tikrųjų buvo. Nuo 1930 metų beveik nemačiau ženklų, jog Sovietų Sąjunga juda link tokios santvarkos, kurią iš tiesų būtų galima vadinti socializmu. Priešingai, mane labai nustebino aiškūs ženklai, jog ji virsta hierarchine visuomene.”
Sovietinė okupacinė valdžia reikalavo, kad „Kolgosp Tvaryna“ būtų konfiskuotas. Remiantis istorikų Jurio Feštinskio ir Georgijaus Černiavskio 2014 metais parašyta G. Orwello biografija, Jungtinių Valstijų valdžia surinko 1500 egzempliorių iš perkeltų ukrainiečių ir perdavė juos sovietams, bet kai kurios knygos liko apyvartoje. Vienas egzempliorius yra laikomas Kongreso bibliotekoje.
G. Orwellas tapo atstumtuoju Sovietų Sąjungoje. Buvo pavojinga minėti jo pavardę spaudoje, netgi – kritikuoti, kaip 1947 metais tuo įsitikino literatūros kritikė ir vertėja Eleonora Galperina (literatūriniu slapyvardžiu Nora Gal), po to, kai jos kūrinį, pavadinimu „Nepadori literatūra“, – kuriame G. Orwellas apibūdinamas kaip „dezorientuotas ir nepatikimas teoretikas“, – Sovietų rašytojų sąjungos funkcionieriai paskelbė „rimta politine klaida“.
Žinoma, tai reiškė, kad „1984“ vertimas negalėjo būti publikuojamas Sovietų Sąjungoje. 1958 metais, pasak istorikės Arlen Blum, Rusijos cenzūros ekspertės, sovietų komunistinės partijos Centrinio komiteto Ideologijos departamentas iš tiesų užsakė išversti ir atspausdinti kelių šimtų sunumeruotų egzempliorių tiražą (vertėjo pavardė nebuvo minima), išimtinai aukšto rango partijos pareigūnams, kurie turėjo pažinti priešą geriau nei mases – Vidinei partijai, kaip būtų pasakęs G. Orwellas.
Kad ir kaip būtų, knyga pateko į Sovietų Sąjungą. Buvo du keliai ją perskaityti: anglų kalba, jeigu kam pavyktų prasibrauti pro apsaugos pareigūnų skydą ir nugvelbti egzempliorių (V. Goliševas pirmą kartą perskaitė aptriušusią minkštais viršeliais „1984“ knygą maždaug dvidešimčia metų anksčiau nei ėmėsi jos vertimo), ir rusų kalba, kaip pirmąjį vertimą, išleistą užsienyje. Pirmosios romano ištraukos buvo atspausdintos emigrantų žurnale „Grani“ šeštojo dešimtmečio viduryje, o 1957 metais Frankfurte pasirodė pirmoji knyga, dėka „Possev-Verlag“ leidyklos, kuriai vadovavo Liaudies darbo sąjunga, antisovietinė emigrantų organizacija. Grupė turėjo teises ir net subsidiją iš G. Orwello našlės, Sonios.
Lobis sandėliuke
Pirmą kartą sužinojau apie romaną „1984“, kai buvau vienuolikos ar dvylikos. Rausdamasis sandėliuke mūsų šeimos bute Maskvoje, atsitiktinai radau ryšulį pageltusių „Possev“ leidyklos žurnalų, kuriuose buvo daugybė istorijų apie narsius disidentus ir komunistinę priespaudą. Mano mama, užtikusi mane ant grindų, įsigilinusį į uždraustą literatūrą, čia pat atėmė iš manęs žurnalus, kad tik, šiukštu, neimčiau jais girtis mokykloje. Bet aš jau buvau pamatęs sąrašą knygų, kurias pardavinėjo leidykla – „1984“ buvo tame sąraše, - ir įsiminiau pavadinimus, kad galėčiau paklausinėti ir pasiieškoti neoficialių , slapta pardavinėjamų egzempliorių, žinomų kaip „samizdat“.
Vertėjai, sprendžiant iš viršelio, buvo „V. Andrejev“ ir „N. Vitov“. Abu pseudonimai –baltarusių profesoriaus emigranto ir buvusio nacių kolaboranto. Jų vertimą šiandien nelengva skaityti, neatsižvelgiant į tai, ar esate perskaitę originalą ar ne. Nepanašu, kad vertėjai buvo gerai įvaldę tiek anglų idiomas, tiek tinkamą literatūrinę rusų kalbą. Stilius buvo nenatūralus, išpūstas. „Didysis Brolis jus stebi“ buvo suprastas kaip „staršyj brat ochraniajet tebia“, arba “didysis brolis tave saugo“. Žodis „telescreen“ buvo tiesiog transliteruotas. Lingvistinio priedo su naujakalbės paaiškinimais knygos pabaigoje, – kuris faktiškai yra viso romano grūdas, nes juo mėginama pasakyti, jog totalitarinis Okeanijos režimas tam tikru momentu žlugo, – tiesiog nėra. Ir nieko keista; ši knygos vieta sunkiausiai išverčiama.
Tačiau V. Andrejevo ir N. Vitovo vertimas savo misiją atliko. Kaip ir įvairios mėgėjiškos versijos, taip pat ir antrasis profesionalus vertimas, publikuotas kaip knyga Romoje, 1966 metais. Išverstas sovietų rašytojo ir žurnalisto Sergejaus Tolstojaus iš prancūziško „1984“ leidimo – ir dėl to apgailėtinai netikslus, – jis mįslingai nutekėjo į Vakarus, o iš ten į Sovietų Sąjungą.
Nedaugeliui iš tų, kurie gaudavo sunkiai įskaitomą rankraštį ar foto kopiją vienai nakčiai, rūpėjo stilius. Kaip 2009 metais rašė velionė disidentė Valerija Novodvorskaja: „G. Orwellas buvo „samizdat“ lobis. Aš gerai pamenu, kai pirmą kartą į mano rankas pateko „1984“, aštuntojo dešimtmečio pradžioje; tai buvo griozdiška, aptriušusi didelio formato knyga, apiplyšusiu kietu viršeliu, plonais lapais. Vertimai buvo prasti, aiškiausiai atlikti neprofesionalų. Vieni vertė „teleekran“, kiti „telekran”, treti netgi „teleskryn”. Bet buvo aišku, kad kalbama apie TV kamerą, akį, kuri niekada nemiega, budi ir stebi. „Panašūs ir vieniši“, mes supratome“. Ji prisiminė, kad kai kuriose vertimo versijose Didysis Brolis buvo išverčiamas „Staršij brat“, o tai pažodžiui reiškia „vyresnįjį brolį“; kitose versijose – kaip „Bolšoj brat“, labiau akcentuojant „dydį“. Bet ji pabrėžė, kad „buvo aišku, jog kalbama apie Staliną“ arba apie kokią bauginančią figūrą, pavyzdžiui, Jurijų Andropovą, KGB vadą, kuris trumpai vadovavo šaliai po Leonido Brežnevo mirties 1980 metais.
V. Novodvorskaja toliau rašė; „G. Orwellas buvo vertas aukso ar kraujo. Ne už kiekvieną „samizdat“ leidinį galėdavai sėsti į kalėjimą pagal 70-ąjį baudžiamojo kodekso straipsnį, už G. Orwello kūrybą – lengvai. Jo kūryba buvo vertingesnė už gyvybę. Mes tikėjome, kad kai žmonės perskaitys „1984“, totalitarizmas žlugs“.
G. Orwello romanas sovietinių laikų skaitytojams turėjo ypatingos reikšmės. Jame buvo aprašyta juos supanti tikrovė kaip kažkoks nenormalus reiškinys, ir dėl to jis tapo pakenčiamu. Jie nekalti, jog matė visa aplinkui kaip nusikalstamą ir kartu siurrealistišką reiškinį. Jie nebebuvo to blogio dalimi. 1977 metais rašytojas Anatolijus Kuznecovas, tuometinis emigrantas, taip aiškino radijui “Svoboda“.
„Tai neįvyko“, taip jie kalba apie kažką, kas įvyko. Anksčiau, kai su tuo susidurdavau, aš išties susijaudindavau. Bet perskaitęs George Orwello „1984“, aš kažkaip nusiraminau. Tai buvo savotiška filosofinė ramybė, galbūt ne išmintis, veikiau savigyna, antraip mano nervai būtų visai pakrikę“.
Tuo tarpu sovietinis režimas, vis dar labai „orveliškas“, atsižvelgiant į informacijos tvarkymo metodus, pamažu tapo labiau „šventeiviškas“, arba galbūt tiesiog mažiau kraugeriškas. 1982 metais oficialiajame sovietiniame enciklopediniame žodyne buvo net G. Orwello aprašas; parašytas savotiška naujakalbe su jai būdingais sutrumpinimais, – jis greičiausiai sukeltų liūdną šypseną G. Orwello veide:
„Anglų rašytojas ir eseistas. Nuo smulkios burž. radikalizmo perėjo prie burž. liber. reformizmo ir antikomunizmo. Antirev. satyra „Gyvulių ūkis“ (1945). Antiutopinis romanas „1984“ (1949) vaizduoja visuomenę po kapitalizmo kaip totalitarinę hierarch. sistemą. Smulkiosios burž. radikalai G. Orwelllą vadina „naujosios kairės pranašu“.
Apie 1984 metus minėti G. Orwellą spaudoje buvo visiškai priimtina ir Meloras Sturua, garsus sovietinių laikų užsienio korespondentas ir propagandos guru, parašė pompastišką straipsnį vyriausybiniame laikraštyje „Izvestija“, kuriame aiškino, jog, nors G. Orwellas savo romanu „nupiešęs mūsų sistemos karikatūrą“, jis vis dėlto išpranašavo moralinį Vakarų žlugimą.
„Ne, tai ne socializmo idealas, veikiau kasdieninė kapitalizmo rutina, – rašė M. Sturua. – Jo tikslas – gyvuliškas proletarų egzistavimas“. Būtent pūvančiuose Vakaruose turtuoliai seka ir engia vargšus, Pentagonas propaguoja, esą „karas yra taika“, Augustas Pinocheto sužvėrėjo Čilėje, o apartheidinė Pietų Afrikos vyriausybė ištrynė „tiesą“ ir išnaikino tiesos ieškotojus.”
Išvilkdami G. Orwellą į dienos šviesą iš nustumtųjų gretų, vėlyvieji sovietiniai ideologai, - kurie vis dar jį vadino antisovietiniu propagandistu, – palaipsniui atvėrė duris neišvengiamam oficialiam „1984“ išleidimui. Ir tai buvo vienas iš įrodymų, jog sovietinė sistema krinka.
Veikti atsargiai
1982 metais Viačeslavas Nedošivinas, garsus žurnalsitas iš pagrindinio Komunistų jaunimo lygos laikraščio „Komsomolskaja pravda“, buvo priimtas į komunistų partijos Socialinių mokslų akademijos doktorantūros programą (joje kasmet atsirasdavo viena vietelė įtakingo laikraščio darbuotojams). V. Nedošivinas „1984“ „samizdat“ vertimą buvo perskaitęs dar aštuntajame dešimtmetyje ir susidomėjo antiutopine literatūra. Galiausiai nusprendė rašyti disertaciją apie šį žanrą – tai, savaime suprantama. reiškė, kad bus nagrinėjamas ne tik G. Orwellas, bet ir Aldous Huxley ir Jevgenijus Zamiatinas.
„Jeigu ir buvo bent kokia sritis, kur galėčiau gvildenti šią temą, ji buvo ten, ideologijos epicentre“, – elektroniniame laiške rašė man V. Nedošivinas, kai susisiekiau su juo dėl šio straipsnio. Akademijos Kultūros teorijos ir istorijos departamentas pasirodė liberalų priebėga. V. Nedošivino darbas pavadinimu „Šiuolaikinio buržuazinio antiutopinio romano ideologinės koncepcijų kritika“ – tobulai atitinkančiu tų laikų ideologinį dogmatizmą – buvo, bent jau kiek žinoma, pirmasis rimtas akademinis darbas Rusijoje, kuriame buvo analizuojamas G. Orwellas. Kaip teigia J. Felštinskis ir G. Černiavskis, kurie nostalgiškai ilgisi sovietinės eros, jame pateikiama „objektyvių ir gana tikslių G. Orwello romano įvertinimų“. Būdamas 74-erių, V. Nedošivinas, vis dar su aistra kalba apie G. Orwellą, o pernai išleido populiariąją rašytojo biografiją.
V. Nedošivinas įgijo daktaro laipsnį 1985 metais, tais metais, kai prie valdžios vairo stojo Michailas Gorbačiovas, ir cenzūra ėmė silpti taip sparčiai, jog rusų literatų pasaulis stačiai negalėjo tuo patikėti. Tam tikra prasme M. Gorbačiovo „perestroikos“ laikais buvo daugiau laisvės publikuoti literatūrą nei bet kada kitu metu per visą Rusijos istoriją. Be to, autorių teisių įstatymas faktiškai negaliojo.
Žinoma, reikėjo būti atsargiems. 1987 ar 1988 metais vienos leidyklos agentas paprašė V. Golyševo išversti jam „1984“ – be jokios oficialios sutarties. Vertėjas paniro į Winstono Smitho pasaulį be jokių garantijų, kad jam bus sumokėta už darbą. Jis taip yra daręs ir anksčiau, bet šį kartą turėjo rimtesnių abejonių. „Man atrodė, kad tokia laisvė gali trukti metus“, – pasakojo jis man.
Leidėjas nepriėmė jo darbo, tad V. Golyševas įteikė savo užbaigtą vertimą kitai leidyklai, kuri 1989 metais išleido jį itin mažu tiražu – iki 1500 egzempliorių. Tada pirmasis leidėjas persigalvojo ir taip pat išleido tą knygą, – tokie buvo laikai. Bet vėliau V. Golyševas išgirdo gandus, esą jį pralenkė „kažkoks vyrukas iš Rygos, kuris išleido jo vertimą Moldavijoje, nes Rygoje tie žmonės nenorėję rizikuoti“.
Tai nebuvo „kažkoks vyrukas iš Rygos“. Tai buvo V. Nedošivinas. Po trisdešimties metų apie tai V. Golyševas sužinojo iš manęs. Vos iškeptas mokslų daktaras pats atliko vertimą, padedamas anglų kalbos mokytojo, nieko nesakančiu literatūriniu slapyvardžiu Dmitrijus Ivanovas. „Man prireikė devynių mėnesių, lyg kūdikį išnešioti“, – prisipažino man V. Nedošivinas. Kaip pasirodė V. Golyševui, kaip ir man kiek vėliau, jis rėmėsi intuityvia patirtimi.
V. Nedošivinas atspausdino savo darbą „Kodry“, literatūriniame sovietinės Moldavijos – dabar Moldovos – žurnale 1988 metais. Būtų palaukęs dar metus, būtų supratęs, kaip suprato ir V. Golyševas, kad dabar tam pasiruošusi ir Maskva.
V. Golyševo ir V. Nedošivino vertimai šiandien yra geriausiai žinomi. Priešingai nei ankstesnės „samizdat“ ir emigrantų versijos, abu darbai atlikti profesionaliai. V. Golyševo vertimas labiau nugludintas, literatūrinis. V. Nedošivino vertime labiau susitelkta ties tikslumu nei žodžių srautu. Turbūt svarbiausia, jog tiek V. Golyševas, tiek V. Nedošivinas sugebėjo G. Orwello sukurtus žodžius perteikti įtikinama rusų kalba. Tokius žodžius kaip „novojaz“ („newspeak“ - naujakalbė, tiek V. Golyševo, tiek V. Nedošivino vertimuose), „mysleprestuplenije“ (thoughtcrime“ – „mintinis nusikaltimas“ V. Golyšino vertime), „telekran“ („telescreen“ Golyševo versijoje), „proli“ (abiejose versijose „proles“, „proletarai“) ir „Bolšoj Brat“ („Big Brother“, arba „Didysis Brolis“, V. Nedošivino vertime) šiandien yra įprasta girdėti iš rusų lūpų.
„Kreiva“ mąstysena
Tuo metu, kai ėmiausi „1984“ aš nebuvau sklaidęs nei vieno iš vertimų. Buvau perskaitęs knygą tris kartus, tik anglų kalba. Kai man buvo devyniolika, pačioje žurnalistinio kelio pradžioje, šią knygą vertinau kaip skiepus nuo propagandos, – bet dabar man atrodo, kad tada aš tiesiog nemokėjau skaityti pakankamai lėtai. Būdamas trisdešimties, jau turėjau ganėtinai patirties, kad įvertinčiau kitus knygos sluoksnius. Tąsyk skaitydamas, ypač įsijautęs į Winstono Smitho sunkius išbandymus paskutinėje knygos dalyje, susidūriau su savo baime patirti fizinį skausmą. Jau keturiasdešimties, asmeninės bei profesinės krizės laikais, mano akims staiga atsivėrė meilės linija – Winstono pasmerktas romanas su Julija.
Man per daug nerūpėjo politika. Visus tris kartus aš nekantriai praversdavau geopolitinę ir socialinę analizę, kurią G. Orwellas įpindavo į knygos, neva parašytos Emmanuelio Goldsteino, Okeanijos tautos priešo Nr. 1 – kaip Trockio, ištraukas.
Tada sulaukiau žinutės iš leidyklos. Šiandieninė Rusija rengia autorių teisių įstatymus. G. Orwellas mirė 1950 metais, ir teisės į jo kūrinius taps visuotinai prieinamos nuo 2021 metų sausio 1 dienos. Atsirado proga atlikti pirmą vertimą nuo sovietinių laikų.
Darbas buvo atliktas per porą mėnesių. Bet tik dabar, jau peržiūrėjęs V. Golyševo ir V. Nedošivino vertimus, esu nebe pagrindo įsitikinęs, kad naujas vertimas nėra visiškai beprasmis.
Viena iš tokio mano įsitikinimo priežasčių yra ta, kad aš, man regis, pažvelgiau į G. Orwello tekstą kitu kampu. V. Golyševas yra man sakęs, kad lingvistinį priedą rengė paskiausiai. Aš pradėjau būtent nuo jo, mėgindamas pirmiausia įsivaizduoti Okeanijos sistemą per kalbos reformavimo metodą. Tokia seka man suteikė tam tikrą mokslinę perspektyvą – o žvelgiant retrospektyviai – palengvino įsijausti į Winstono „asmenybės-ištrynimo atvejį“. Pradėjau nuo idėjos, jog visa tai, kaip bet kuri tironija, nėra amžiams, kad švytuoklė gali itin smarkiai įsisiūbuoti, bet ji visada grįžta į pradinį tašką.
Pasirinkau kelis kitokius lingvistinius sprendimus nei kiti garsūs vertėjai. „Mysleprestuplenije („thoughtcrime“) man pasirodė pernelyg griozdiškas atskleisti G. Orwello trumpų, kapotų hibridinių žodžių paradigmą, ir aš atradau trumpesnį – „krivodum“ (pažodžiui, „kreiva mąstysena“). Aš atsisakiau į̨prastinio „novojaz“ „newspeak“ perteikti ir pasirinkau „novoreč“ žodį, kaip Possevo vertime, nes G. Orwello žodis reiškia naują kalbėjimą, ne kalbą (šiuo klausimu V. Golyševas su manimi nesutiko).
Galbūt kontroversiškausias mano sprendimas buvo susijęs su „ingsoc“, Okeanijos ideologijos pavadinimo, perteikimu. Visi rusų vertėjai iki manęs rinkosi „angsoc“, išsaugodami pirmuosius „Anglijos“ ir „socializmo“ skiemenis, kaip sudedamąsias dalis. Aš apsistojau ties „anglizm“ – ne tik dėl aiškesnės paralelės su „animalizmu“ „Gyvulių ūkyje“, bet ir visuotinio eklektiško požiūrio, atsiejančio tekstą nuo asociacijų su konkrečia leftistine totalitarianizmo atmaina. „Anglizm“ skamba labiau kaip šovinistinė nei perskirstomoji sistema; man šis terminas tinka Okeanijai su jos niekad nesibaigiančia karo karštine – labiau nei ligšiolinis terminas, kuris pabrėžia veikiau socializmą nei nacionalizmą.
Galvojau apie V. Putino režimą, kuris atmeta socializmą ir susitelkia ties patriotizmu ir karinėmis pergalėmis, kaip nacionalinės ideologijos pamatu. Galvojau apie „Brexit“ ir apie tai, kaip jo šalininkai naudojasi Britanijos pasaulinio karo pergalėmis. Galvojau apie šiandieninius Jungtinių valstijų ir Vokietijos nacionalistus. Viso šio fono nebuvo tame devintajame dešimtmetyje, bet mano vertimas yra jo persmelktas.
Devintojo dešimtmečio pabaigoje V. Golyševas, patyręs profesionalas, sąmoningai vengė sovietinio žargono ir specifinių sovietinių „newspeak“ žodžių, žinomų Sovietų Sąjungos žmonėms. „Žinojau, kad šis žargonas greitai išnyks ir bus pamirštas, – sakė jis man. – Kurių galų juos naudoti ir taip sutrumpinti knygos gyvenimą?“
Vis dėlto, kaip ir visi tuo metu, V. Golyševas perskaitė „1984“ kaip knygą apie sovietinę patirtį. Kaip galėjo būti kitaip? Kaip kad jis ir pasakoja:
„Patirtys buvo labai asmeniškos. Pavyzdžiui, toji valgykla – aš lankydavausi tokiose valgyklose, valgydavau mėsos patiekalus, kurie visiškai nepriminė mėsos, nei išvaizda nei skoniu; išėjus iš jos mano švarkas dar ilgai atsiduodavo pridegusiu aliejumi. O kad ir skustuvų peiliukų stygius. Pamenu, kaip vienas vyrukas siūlė man iškeisti žuvį į peiliuką“.
Atgal į Sovietų Sąjungą
Kad ir kaip V. Golyševas stengėsi, jo vertimas grąžina mane į šalį, kurioje užaugau, Sovietų Sąjungą. Aš nebenoriu ten grįžti. Po trisdešimties metų yra lengviau išlaikyti tam tikrą atstumą tarp „1984“ ir sovietinio gyvenimo.
Bet vien to nepakanka pagrįsti, jog būtinas naujas vertimas. Romaną, perteikiamą kita kalba, formuoja ne vien vertėjo profesiniai interesai ir meistriškumas. Jis neišvengiamai perteikia tarpininko pasaulėžiūrą.
Tiek V. Golyševas, tiek V. Nedošivinas tvirtina vertinantys „1984“ kaip pranašišką romaną, nors kiekvienas skirtingai. V. Golyševui labiausiai sukrečiantis dalykas buvo sekimas. „Bet kuris žmogus, turintis kamerą, tave stebi“, – sako jis. Bet jis nemato Okeanijos sistemos slogumo, kuris aktualus iki pat šių dienų. „Šiais laikais, kai vos tik kokį žmogų valstybė ima šiek tiek varžyti ar spausti, mums jau atrodo vos ne pasaulio pabaiga, – pasakojo jis. – Bet tai visiškai kiti dalykai, nei penktajame dešimtmetyje. Aš ten buvau, prisimenu“.
V. Nedošivinas, savo ruožtu, net atsiuntė man sąrašą, jo manymu, išsipildžiusių G. Orwello pranašysčių: pagrindinių laisvių silpnėjimas viso pasaulio mastu, istorijos perrašymas, dvigubi užsienio politikos standartai, kalbos bei kultūros erozija, net „palaipsnis šeimos, lyčių skirtumų eliminavimas“. Kaip kad jis rašė apie tai viename elektroniniame laiške:
„Mano nuomone, interneto dėka pasaulis tampa vienodesnis, nepaisant sienų ir skirtingų socialinių sistemų. Gyvenimo būdai, valdymo metodai, visur jaučiamas globalizmas, nerašyti „auksinio milijardo“ įstatymai. Aš neturiu nei iliuzijų, nei vilčių tiek dėl Vakarų, tiek dėl Rytų, kurie vieni su kitais vis labiau ir labiau panašėja – kaip žmonės su kiaulėmis „Gyvulių ūkyje“.
Viena iš priežasčių, dėl kurių esu dabar visiškai įsitikinęs, kad naujas vertimas reikalingas, yra ta, kad aš nesutinku nei su V. Golyševu, nei su V. Nedošivinu. 48-erių metų perskaitęs ketvirtą kartą „1984“ romaną – ir pirmą kartą į jį įsigyvenęs, tokį potyrį retas kuris gali sau leisti ar apskritai jo nori, – aš pajutau, kad esama vis dar neišsipildžiusių pranašysčių.
Režimai, įskaitant dabartinį rusiškąjį, mėgina įvairiausius Okeanijos recepto variantus. Jie ieško išorinių priešų, reikalauja aklo lojalumo, pasitelkia vis įmantresnę propagandą, sekimo ir slopinimo metodus. Galima prieiti ir prie itin liūdnų scenarijų – atskirais atvejais, net baisesnių nei penktajame dešimtmetyje.
Bet šių dienų „O‘Brienai“, despotiško režimo agentai, ir toliau nuolat sulaukia trukdymų ir pasipriešinimo iš tų asmenų, kurie atsisako mąstyti taip, kaip liepiami. Romane „1984“ Winstonas Smithas galiausiai piešiamas kaip nevykėlis. Bet „newsspeak“ priedo dėka, mes sužinome, kad sistema galų gale pralaimėjo. Tam tikra prasme, Winstono maištas nebuvo visiškai beprasmis.
„Mes apsiskaičiavome“, – rašė V. Novodvorskaja 2009 metais. – G. Orwello knygos puikuojasi knygynų lentynose, dabar – 2009-ieji, bet taikai vėl priešpastatomas karas... Rusija ir vėl nori „būti batu, kuris trypia žmonijos veidą“, ir „Didysis Brolis” V.V. Putinas šypso trykštančia iš pasitenkinimo šypsena iš plakatų ir portretų“.
Aš nesutinku. Niekas dar nesibaigė. „1984“ versija, kurią pabandžiau pateikti, yra būtent ta, kur švytuoklė nesiūbuoja tiesiog viena kryptimi, tiek Rusijoje, tiek kitur. Bet yra problema: aš vis dar negaliu atsikratyti jausmo, kad aš ir Winstonas esme vienas ir tas pats asmuo. V. Golyševas yra man sakęs, kad, baigęs savo darbą, niekada nėra pakartotinai perskaitęs savo vertimo ar originalo. Man rodos, aš suprantu kodėl. Nusikratyti šios knygos yra daug sunkiau nei deklaruoti optimizmą.