Šio teksto tikslas nėra pateikti dar vieną versiją. Norėčiau tiesiog priminti tai, kas, populiariai kalbant apie Rusijos XIX a. antrosios pusės istoriją, vadinama narodnikų (lietuviškas vertinys galėtų būti liaudininkai) judėjimu, beje, anglosaksai priskiria juos populistams. Šiame rašinyje narodnikų fenomenas vertinamas būtent iš anglosaksų pozicijos. Kartu svarstoma, kokią įtaką narodnikai padarė tiek Rusijos vidaus raidai XIX a. pab.–XX a. pr., tiek valdžios sluoksniams, tiek rusų revoliucionierių mąstymui ir tam, kas Rusijoje įvyko 1917-ųjų vasarį, o ypač spalį.
Krymo karas
Rusija, Krymo kare 1856 m. triuškinamai pralaimėjusi britų ir prancūzų (iš dalies osmanų ir Sardinijos karalystės) pajėgoms, jautėsi pažeminta. Po pergalės prieš Napoleoną XIX a. pradžioje ji buvo stipri ir visavertė Europos dalis, o pralaimėjimas Kryme atskleidė carinės imperijos silpnumą ir didžiulį atsilikimą nuo Vakarų.
Paradoksalu, bet šalies viduje šis karinis sukrėtimas savotiškai paskatino socialinę ir intelektualinę fermentaciją. Tai buvo ypač ryškus kontrastas, palyginti su paskutiniais septyneriais caro Nikolajaus I valdymo metais, kai po Europos revoliucijų 1848 m., po Visariono Bielinskio mirties ir Aleksandro Gerceno emigracijos prasidėjo totalus idėjų sąstingis, kurį sukėlė nuožmus bet kokios laisvesnės minties persekiojimas.
Pralaimėtas Krymo karas privertė net valdžią suprasti, kad nedelsiant reikia imtis reformų. O intelektualai šį baisų sukrėtimą laikė ženklu, kad imperijai būtina modernizuotis, pertvarkyti socialinę savo sanklodą.4
Idėjinė narodnikų revoliucija
Mąstymo apie reformas avangarde atsidūrė narodnikai, įtakos ir populiarumo zenitą pasiekę 1860–1870 m. Šie rusų populistai neturėjo nei vieningos partijos, nei bent kiek konceptualesnės politinės doktrinos. Narodnikais vadintas eklektiškas judėjimas, kuriam save priskyrė daugybė grupių, frakcijų, sindikatų. Nors nesutarė nei dėl tikslų, nei dėl taktikos, vis dėlto visus vienijo platus bendros pasaulėžiūros horizontas.
Sociopolitinę imperijos struktūrą narodnikai vadino barbariška, pasenusia, kvaila, šlykščia ir baisia tiek moralės, tiek politikos atžvilgiu.5 Nors Rusija XIX a. viduryje buvo kone mažiausiai industrializuota Europos valstybė, liaudininkai panašiai kaip marksistai kritikavo įsibėgėjančią šalies industrializaciją, besiformuojančias ekonomines klases, piktinosi, kad žmonės paverčiami gamybos priemonėmis.
Vienas iš spalvingesnių narodnikų genezės aspektų yra Vakarų filosofijos įtaka. Rusų populistai rėmėsi Jeano Jacques’o Rousseau moralinėmis doktrinomis. Tikėjo, kad paprasti žmonės yra be išlygų geri, o žiaurius jų tarpusavio konfliktus lemia tai, kad valstybės institucijos yra supuvusios, nepasitiki sveiku protu, intelektu ir pan. Narodnikų judėjimo pagrindas – Marxo ir Rousseau idėjos, į kurias žvelgta specifiškai rusišku žvilgsniu, o ypač remtasi Aleksandro Gerceno mąstymu.
Narodnikams nebūdingas slavofiliškas tikėjimas unikaliu rusišku charakteriu arba mesianistiniu imperijai skirtu vaidmeniu. Jie matė, kad Rusija – atsilikusi valstybė, dar nepasiekusi socialinio ir ekonominio kitų Europos imperijų lygmens. Tačiau šis atsilikimas, jų manymu, yra lemties dovana, nes šalis dar neįkliuvusi į kapitalizmo spąstus, todėl galėtų išvengti šio baisaus likimo.6
Nusiteikimas prieš bet kokį progresą ir ekonomikos modernizaciją rusų populistus suartino su valstiečiais. Sekdami Gerceno mokymu, narodnikai tikėjo, kad teisingos ir lygios visuomenės pagrindas jau (!) egzistuoja Rusijos valstiečių komunose, kurios vadinamos obščinomis. Žemė čia dirbama bendrai, valstiečiai į komunas susiburia savo noru, sprendimai priimami, šiandienine terminologija tariant, tiesioginės demokratijos būdu. Žvelgdami į stebuklinį paveikslą, kaip išmintingai valstietija valdo pačią save, narodnikai tvirtino, esą tokia sistema kyla iš natūralaus žmonių polinkio į teisingumą ir gėrį, be to, ji atliepia esmines žmogiškąsias reikmes. Jeigu ši sistema būtų įdiegta į visus Rusijos socialinio gyvenimo lygmenis, tai garantuotų visuotinį teisingumą, lygybę ir plačiausias galimybes išsiskleisti žmonių gebėjimams.
Valstiečių moralumo išaukštinimas – gana pribloškianti narodnikų iliuzija. Valstiečiai turėtų apšviesti visus kitus socialinius sluoksnius, išmokydami juos elgtis teisingai, nuoširdžiai, kilniai. Vienintelis dalykas, ko valstiečiams trūksta, – tai valstybės dėmesys. Šiems moralės grynuoliams valstybė privalo užtikrinti fizinį saugumą, kad visi būtų aprengti ir pamaitinti, apsaugoti nuo ligų, išvaduoti iš skurdo.7
Revoliucinė piligrimystė
Bene iliustratyviausias narodnikų žingsnis buvo žengtas 1873–1874 m., kai tūkstančiai studentų ir intelektualų ėmėsi praktinių veiksmų, kad išreikštų rusų kaimo apoteozę. Nusivylę savosiomis politinio veikimo perspektyvomis, narodnikai būriais traukė į kaimus. Šios masinės iškylos tikslas – mokytis valstietiškos išminties, geranoriškai šviesti kaimą, perteikiant savąjį pasaulio pažinimą, kartu atliekant propagandinę misiją ir imantis revoliucijos organizavimo. Daug narodnikų nuoširdžiai tikėjo, kad rusų valstiečiai trokšte trokšta revoliucijos, todėl jų paskatinimas iš šalies sukels galingą grandininę reakciją, Rusijoje iš tikrųjų prasidės fundamentalūs visuomenės pokyčiai.8
Ši iniciatyva buvo kilni, tačiau naivi, net komiška. Koks taurus mužikų gyvenimas, narodnikai žinojo tik iš literatūros, kurios autoriai irgi nelabai gerai buvo susipažinę su kaimo kasdienybe. Vietiniai žmonės sutiko atvykėlius abejingai arba žiūrėjo į juos įtariai, kartais atvirai liejo pagiežą ir neapykantą. Valstiečiai beveik visiškai nesidomėjo, ko nori tie tūkstančiai kaimus užplūdusių intelektualų ir studentų, juos ignoravo arba niekino, net skųsdavo žandarams.
Tačiau bene labiausiai narodnikus sukrėtė mužikų etika ir gyvensena – kaimo žmonės buvo apsileidę, be saiko vartojo alkoholį, šeimos galva santykius reguliavo dažniausiai iš jėgos pozicijų, nebuvo jokios draugiškos bendruomenės, klestėjo aklas religingumas, totalus lojalumas ir meilė carui – narodnikams tai atrodė visų baisiausia.9
Žandarai, kiti valstybės pareigūnai, padedami vietinių mužikų, reagavo greitai ir ryžtingai – tūkstančius aktyvistų areštavo, įkalino arba ištrėmė. Skaudi socialinės piligrimystės nesėkmė narodnikus įtikino, kad revoliucijos užduotis – sunaikinti caro aparatą. Nuo šio momento narodnikai pasuko valstybinio terorizmo keliu.10
Radikaliausiai nusiteikusieji susibūrė į revoliucinę grupuotę Narodnaja volia, kuri 1881 m. nužudė carą Aleksandrą II.11 Po atentato valdžia griebėsi represijų ir gana greitai narodnikus palaužė tiek fiziškai, tiek morališkai.
Nikolajaus Černyševskio įtaka
Visuomenės nuotaikoms darė poveikį daug įvairių asmenybių, tačiau pagrindiniu revoliucinės dvasios kurstytoju tradiciškai laikomas Nikolajus Černyševskis (1829–1889). Saratovo popo sūnus turėjo ir pats tapti dvasininku, tačiau, įkvėptas 1848 m. revoliucijų Europoje, ryžosi gyvenimą paskirti apmąstymams, kokių reformų reikia Rusijos valstybei ir visuomenei. Tikėjo, kad į jau industrializuotus Rusijos miestus galima sėkmingai perkelti valstiečių komunos principus.
Černyševskis valstybę laikė dominuojančios klasės instrumentu, taigi jokia visuomenės pertvarka neįmanoma, kol egzistuoja valstybė, nes politinis elitas niekada nepritars jo paties sunaikinimui. Bet kokios valstiečių ar intelektualų pastangos įtikinti carą, kad imtųsi reformų, pasmerktos žlugti. Istorinis materializmas, pagal Černyševskio interpretaciją, neginčytinai rodo, kad politinius pokyčius lemia socialiniai veiksniai, vadinasi, pirmiausia būtina išvaduoti valstiečius iš socialinio ir ekonominio vargo, o tada valstybė suteiks jiems ir politines teises.12
Černyševskio pasaulėžiūra, reformistinės idėjos mobilizavo radikalius revoliucionierių sluoksnius, jo namuose rinkdavosi studentai, kad aptartų galimus konkrečius politinius žingsnius, nukreiptus prieš valdžią. Pasak Andrzejaus Walickio, Černyševskis artimai bendravo ir su Zigmantu Sierakausku, kurį ragino rengti sukilimą Lenkijoje.13
Černyševskis tikėjo, kad sukurs naują, absoliučiai laisvą žmogų, kuris, visiškai atsikratęs religinių prietarų, bus racionalus ir moralus, besąlygiškai atsidės visuomenės reikalams. Savo tikslus Černyševskis išdėstė romane „Ką daryti?“ – tai socialinė utopija, atspindinti kakofonišką narodnikų mąstymą. Apybraiža, parašyta kalėjimo kameroje, pasakoja apie Rachmetovą, be atodairos atsidavusį revoliucijai. Jis, nors ir kenčia, tačiau yra laisvas, moralus būsimos socialistinės visuomenės, gyvensiančios pagal komunos principus, narys. Ant vinių miegantis, didžiuliais kiekiais mėsą valgantis, kad nepritrūktų fizinių jėgų, kai vykdys revoliuciją, Rachmetovas simbolizavo ateities laikų herojaus idealą. Kiti romano veikėjai – Lopuchovas, Kirsanovas, Vera Pavlovna – vaizduojami esantys virš socialinių konvencijų. Jie vadovaujasi ne iracionaliais įsitikinimais, bet pozityviu savanaudiškumu, egoizmu, savo interesus tapatindami su visuomenės interesais ir gerove.
Černyševskio nupiešti personažai savo nuoširdumu ir atkaklumu įkvėpė daugybę būsimųjų revoliucionierių, kurie sekė paskui idealą, fanatiškai atsidavusį revoliucijai. Leninas irgi labai rimtai studijavo Černyševskį, kurio garbei revoliucinį savo pamfletą pakrikštijo tokiu pačiu pavadinimu. Tiesa, be Černyševskio, pasižymėjusio bent jau šiokiu tokiu konstruktyvumu, narodnikams darė poveikį ir mažiau nuosaikūs veikėjai. Antai Piotras Tkačiovas tikrosios revoliucijos labui siūlė likviduoti visus Rusijos gyventojus, kuriems daugiau kaip 25 metai.
Revoliucijos paveldas
Belieka aptarti, kokią įtaką šis rusų intelektualų ir studentų nuotykis (ėjimas į „liaudį“) galėjo padaryti ar padarė tolesnei Rusijos raidai ir tam, kas įvyko 1917 m. Viena vertus, natūralu, kad narodnikų mąstymas, grindžiamas Marxo idėjomis (nors ir labai originaliai interpretuotomis), revoliucinis veikimas, galų gale net žlugimas smarkiai paveikė bręstančius rusų marksistus, vėliau – bolševikus ir leninistus.14 1901 m. įkurta socialistų revoliucionierių partija idėjiškai kildino save būtent iš narodnikų judėjimo. Vadinamieji eserai politinėje Rusijos arenoje buvo aktyvi partija iki pat 1918 m. Poperversminės asamblėjos pirmininku tapo socialistų revoliucionierių partijos lyderis Viktoras Černovas. Po bolševikų coup d’état dalis eserų aktyvo užėmė ministrų postus, tiesa, labai greitai bolševikai pradėjo juos medžioti dėl antirevoliucinės veiklos.
Leninas, panašiai kaip Černyševskis, Marxo idėjas tempė ant rusiško kurpalio, atmesdamas komunistams būdingą kosmopolitizmą ir pasinerdamas į bolševizmą, kurio šerdis buvo be išlygų nacionalistinė kaip ir narodnikų.15 Tačiau paradoksaliausia, kad rusų populistai, kurių branduolį sudarė intelektualai ir studentai, netrukus patys tapo vienu iš žiauraus teroro, įsisiautėjusio iškart po 1917 m. revoliucijos, taikinių.16
Narodnikų judėjimo mastas, pobūdis, rezultatai puikiai įsiterpia į revoliucinę Rusijos tradiciją. 1917-ųjų įvykiai klostėsi ne tuščioje vietoje – jų ištakos slypi XIX a. antrojoje pusėje. Spalio perversmo, įgavusio beprecedentinį mastą su siaubingais padariniais, revoliucinius kontūrus galima įžvelgti jau narodnikų komunitarinėje utopijoje.
1 Sheila Fitzpatrick. The Russian Revolution. New York: Oxford University Press. 2017, p. 25–26.
2 Dviejų stovyklų polemika aptariama: Robert V. Daniels. Intellectuals and the Russian Revolution. Association for Slavic, East European and Eurasian Studies. 1961, p. 100–102.
3 Naujausia Rusijos revoliucijos istoriografijos apžvalga: Sheila Fitzpatrick. What’s Left? London: Review of Books. 2017.
4 Andrzej Walicki. The History of Russian Thought: From The Enlightment to Marxism. Stanford: Stanford University Press. 1978, p. 183–184.
5 Franco Venturi. A History of the Populist and Socialist Movements in Nineteenth Century Russia. New York: Alfred A. Knopf. 1960, p. 8.
6 Ten pat, p. 10–11.
7 Isaiah Berlin. Russian Thinkers. London: Penguin Books. 2013 (1978), p. 240–241.
8 Frederick C. Coplestone. Philosophy in Russia: From Herzen to Lenin and Berdyaev. Notre Dame: Univeristy of Notre Dame Press. 1986, p. 120–121.
9 Richard Pipes. Russia Under the Old Regime. London: Penguin Books. 1974, p. 274–275.
10 Coplestone, p. 121–122.
11 Simon Sebaq Montefiore. The Romanovs: 1613–1918. London: Orion Books. 2017, p. 424.
12 Černyševskio idėjų analizė: Pipes, p. 270–274; Berlin, p. 256–264, Coplestone, p. 102–111; Montefiore, p. 401–403; p. 407–410.
13 Walicki, p. 190–191.
14 Fitzpatrick, p. 24–32.
15 Sean McMeekin. The Russian Revolution: A New History. London: Profile Books. 2017, p. 23.
16 Daniels, p. 277.