„Gydytojams reikia mokėti daryti tris dalykus: meluoti taip, kad jų nepričiuptų; apsimesti sąžiningais; ir sukelti mirtį be sąžinės graužaties.“ Šiuos žodžius parašė viduramžių metraštininkas Jeanas Froissartas XIV a. kilus buboninio maro epidemijai. Tais laikais melagingos naujienos buvo gandai, kad marą išsigydyti galima sėdint nuotekose, valgant dešimtmečio senumo melasos sirupą arba praryjant arseno.
Apie Covid‑19 sklindančios „melagingos informacijos pandemija“, kurią vasarį paskelbė Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) – ne pirmasis klaidingos informacijos protrūkis. Šį kartą sklinda gandai, kad ligą galima išsigydyti geriant metalnolį (nuo to Irane jau mirė daugiau kaip 700 žmonių), ir kad ją skleidžia 5G siųstuvai (dėl to Jungtinėje Karalystėje padegėjai įvykdė daugiau kaip 90 atakų prie mobiliojo ryšio perdavimo stočių). Virusas puola žmonių plaučius, o pavojingos idėjos – protus.
XIV a. ir 2020 m. informacijos pandemijos skiriasi tuo, kad šiandienos kvailystės interneto padedamos nepaprastai greitai plinta po visą pasaulį. Kovo mėnesį 28 šalyse ir keturiuose žemynuose atlikta „Gallup“ apklausa atskleidė, kad visose tose šalyse mažiausiai 16 proc., o kai kur net iki 58 proc. žmonių mano, kad covid‑19 pandemija skleidžiama tyčia. Gegužės 4 d. pasirodė filmas „Plandemic“, kuriame tvirtinama, kad pandemiją norėdami pasipelnyti pradėjo paslaptingo elito atstovai – per savaitę filmas peržiūrėtas 8 mln. kartų, o jo žvaigždė Judy Mikovits pasiekė „Amazon“ bestselerių sąrašo viršūnę.
Socialiniai tinklai suteikia žmonėms galimybę dalintis tiek teisingomis, tiek melagingomis naujienomis. Tačiau atrodo, kad melagingos naujienos laimi. Žurnale „Nature“ gegužės mėnesį paskelbtas tyrimas atskleidė, kad nors skiepus palaikančių „Facebook“ vartotojų daugiau negu nepalaikančių, skiepams besipriešinančios grupės geriau geba megzti ryšius su kitomis grupėmis, pavyzdžiui, tėvų draugijomis mokyklose, todėl jų narių skaičius auga greičiau. Pasak Harvardo universiteto Kenedžio mokyklos leidžiamame moksliniame žurnale „Misinformation Review“ neseniai pasirodžiusio tyrimo, amerikiečių tarpe naudojimasis socialiniais tinklais padidina tikimybę, kad žmogus manys, jog virusą sukūrė vyriausybė arba kad valstybės pareigūnai perdeda viruso keliamą pavojų.
Daugelyje šalių žinių transliuotojai turi gauti licenciją ir įtikinti reguliuojančiąsias institucijas, kad stengiasi skelbti tik tikslias naujienas. Tačiau internete tokių apribojimų nėra. Balandžio mėnesį Jungtinės Karalystės transliacijų tikrinimo agentūra „Ofcom“ pateikė įspėjimą nedidelei televizijos stočiai „London Live“, nes ši transliavo dalį interviu su Davidu Icke – sąmokslų teorijų šalininku, manančiu, kad pandemija išgalvota. Transliaciją matė tik 80 000 žmonių. Tačiau tuo metu, kai „Ofcom“ priėmė sprendimą duoti įspėjimą, „YouTube“ platformoje, kurios „Ofcom“ jurisdikcija neapima, visas interviu su D. Icke jau buvo peržiūrėtas 6 mln. kartų.
Dabar „YouTube“ šį vaizdo įrašą, kaip ir daugelį kitų, pašalino. JAV komunikacijų padorumo akto 230‑ajame straipsnyje numatoma, kad technologijų įmonės neprivalo prisiimti atsakomybės už įkeliamo turinio faktų patikrinimą. Tačiau prezidentas Donaldas Trumpas tai nori pakeisti. Net jei jo įsakymui kelią užkirs teismai, vis tiek aišku, kad visuomenė nori, jog ši sritis būtų reguliuojama griežčiau. 84 proc. amerikiečių teigia, kad socialinių tinklų žinutės turėtų būti ištrintos, jei įtariama, kad jose skelbiama neteisinga informacija apie covid‑19. Pusė jų mano, kad žinutes pašalinti reikėtų net nepatvirtinus, kad skelbiama informacija iš tiesų neteisinga. Dėl to technologijų įmonės pradėjo dėti įspėjimus, kad skelbiama informacija gali būti neteisinga, bei nuorodas į patikimus šaltinius.
Informaciją apie Covid‑19 cenzūruoti gali pasirodyti gana paprasta. Palyginus su politika „lengviau nustatyti taisykles, kurios aiškesnės ir daug griežtesnės“, – kovo mėnesį laikraščiui „New York Times“ teigė „Facebook“ vadovas Markas Zuckerbergas. Tačiau paaiškėjo, kad viskas ne taip lengva. Mokslininkų pareiškimai greitai kinta. Vasario mėnesį JAV sveikatos apsaugos vadovas teigė, kad veido kaukės „visuomenės apsaugoti nuo koronaviruso NEPADEDA“. O dabar pats sako, kad padeda.
Dar blogiau – viltys, kad pandemija bus politiškai neutrali, žlugo. Kovo mėnesį Markas Zuckerbergas teigė, jog „Facebook“ neprieštarauja, kad reikėtų „pašalinti tokias žinutes, kuriose rašoma „išsigydysite, jei gersite baliklį“. Turiu omenyje, tai – visai kita kategorija.“ Tačiau po kelių savaičių leistis dezinfekcines priemones parekomendavo pats D. Trumpas. „Facebook“, „Twitter“ ir „YouTube“ pašalino vaizdo įrašus, kuriuose Brazilijos prezidentas Jairas Bolsonaro teigia, kad ligą sėkmingai gydo hidroksichlorokvinas. Tačiau vaizdo įrašai, kuriame šį vaistą giria (ir net tikina, kad pats jį vartoja) D. Trumpas, vis dar nepašalinti. Įmonės teigia, kad taip yra dėl to, kad D. Trumpas nesakė, jog hidroksichlorokvinas – tai patvirtintas vaistas.
Kairė – dešinė, tiesa – netiesa
Ne nauja ne tik klaidinga informacija, bet ir jos politinis panaudojimas. 1964 m. istorikas Richardas Hofstadteris parašė esė apie „paranojišką“ JAV politikos stilių, kurį jį apibūdino taip: tai – „aistringas hiperbolizavimas, įtarumas ir fantazijos apie sąmokslus“, kurį galima pastebėti nuo XVIII a. protestų prieš „Illuminati“ draugiją iki judėjimo prieš masonus. Tačiau nors R. Hofstadteris teigė, kad paranojiško stiliaus apraiškų vienodai dažnai galima rasti tiek tarp kairiųjų, tiek tarp dešiniųjų (pavyzdžiui, jis citavo abolicionistų paskleistus gandus apie vergvaldžių sąmokslą), panašu, kad šiandieninė klaidingos informacijos pandemija lengviau plinta tarp pasaulio konservatorių, o ne liberalų.
Kovo mėnesį organizacija „Pew Research Centre“ atskleidė, kad net 30 proc. respublikonų tiki, kad virusas sukurtas tyčia – beveik dvigubai daugiau, negu demokratų. Praėjusį mėnesį „YouGov“ atliktoje apklausoje paaiškėjo, kad 44 proc. respublikonų mano, kad Billas Gatesas nori pasinaudoti covid‑19 skiepais, kad galėtų žmonių kūnuose implantuoti mikroschemas. Tam pritaria tik 19 proc. demokratų. Prancūzijoje „Ifop“ atlikta apklausa atskleidė, kad 40 proc. palaikančiųjų Marine Le Pen „Nacionalinio sambūrio“ partiją (buvusią „Nacionalinio fronto“ partiją) mano, kad virusas sukurtas žmonių – dvigubai daugiau, negu kraštutinių kairiųjų pažiūrų „Nepasiduodančios Prancūzijos“ partijos rėmėjų. Nyderlandų kraštutinių dešiniųjų populistinės Laisvės partijos ir „Demokratijos forumo“ partijos (FvD) rėmėjai 40 proc. labiau linkę teigti, kad covid‑19 – tai biologinis ginklas, negu kraštutinių kairiųjų Socialistų partijos rėmėjai.
Net ir nežiūrint į keisčiausias sąmokslo teorijas, konservatoriai labiau negu liberalai linkę nepasitikėti oficialiais skelbiamais duomenimis apie pandemiją. Kovo pabaigoje, kai Jungtinėje Karalystėje buvo ką tik įvestas karantinas, tuo, kad covid‑19 tėra „paprasčiausias gripas“ tikėjo net ketvirtis torių partijos rėmėjų, tačiau tik 15 proc. leiboristų partijos rėmėjų.
Konservatorių polinkis netikėti oficialiomis žiniomis apie covid‑19 gali būti susijęs platesniu jų polinkiu nepasitikėti tradiciniais informacijos šaltiniais. JAV galima pastebėti didelį skirtumą tarp abiejų partijų rėmėjų polinkio pasitikėti. Labiausiai šis skirtumas išaiškėja kalbant apie žurnalistus, o antroje vietoje – akademikus. Šios profesijos konservatorių taikiniais tapo jau seniai. JAV pokalbių laidos vedėjas Rushas Limbaugh dažnai mini „keturis apgaulės kampus“ – žiniasklaidą, mokslininkus, akademinį pasaulį ir vyriausybę.
Tokią retoriką kartoja ir Europos dešinieji populistai. FvD lyderis Thierry Baudet praeitais metais pareiškė, kad „mus naikina tie žmonės, kurie turėtų mus ginti, mus žlugdo mūsų universitetai ir mūsų žurnalistai“. Jis sukūrė „karštąją liniją“, skirtą pranešti apie kairiųjų pažiūrų akademikus ir niekinamai kartoja, kad Nyderlandų žiniasklaida „klusniai lankstosi valdančiosioms jėgoms“. Prancūzijoje M. Le Pen tikina, kad „nuo pat pandemijos krizės pradžios daugiausiai melagingų naujienų paskelbė vyriausybė“. Jungtinėje Karalystėje „Brexit“ šalininkai abejojo žurnalistų, akademikų ir valstybės tarnautojų nešališkumu – jų nuomonę geriausiai išreiškė tuometinis teisingumo sekretorius Michaelas Gove, pareiškęs, kad žmonėms „jau gana ekspertų iš organizacijų su akronimais vietoje pavadinimų, aiškinančių, kad jie žino, kaip elgtis bus geriau, ir nuolat klystančių.“ Britų konservatoriai labiau negu kiti nepasitiki didžiąją dalimi žiniasklaidos bei tarptautinėmis institucijomis. Balandžio mėnesį „Opinium“ atlikta apklausa atskleidė, kad konservatoriai dvigubai dažniau negu leiboristų šalininkai nepasitiki PSO vadovu Tedrosu Adhanomu Ghebreyesusu.
Elito atstovus juodina ne tik konservatoriai. Kairiųjų pažiūrų populistas Meksikos prezidentas Andrés Manuelis Lópezas Obradoras nuolat puola žiniasklaidą. Taip elgėsi ir buvęs Jungtinės Karalystės leiboristų partijos vadovas Jeremy Corbynas, kuris niūriai kalbėjo apie „įsitvirtinusias jėgas“, nuolat mįslingai užkertančias kelią jam laimėti rinkimus. Demokratai dažniau negu respublikonai tiki, kad rugsėjo 11‑oji buvo suorganizuota pačios JAV vyriausybės. Be to, kairieji lengviau patiki teorijomis apie įmonių sąmokslus, pavyzdžiui, mitu, kad AIDS sukūrė didžiosios farmacijos įmonės ir CŽV. Pasak internete skelbiamų žinių tikslumą tikrinančio tinklalapio „NewsGuard“, vienas iš rimčiausių covid‑19 mitų skleidėjų – tai paskyra „@OrganicLife“, kurioje keliami tiek veganiški riešutų pieno receptai, tiek paranojiškos žinutės apie 5G ryšio siuntimo stotis.
Pasak Kento universiteto sąmokslo teorijų ekspertės Karen Douglas, sąmokslo teorijos siejamos su bet kokia ekstremalia ideologija. Tačiau, pasak jos, egzistuoja „asimetrija“. Dešiniųjų pažiūrų žmonės sąmokslo teorijomis tiki dažniau ir pačių gandų skleidžia daugiau, ypač apie ką nors rezgančią kitą „pusę“ – kairiuosius, užsieniečius ar kitas grupes.
Kodėl konservatyvūs rinkėjai labiau linkę pasiduoti klaidingos informacijos pandemijai ir kodėl konservatyvūs lyderiai turi daugiau priežasčių raginti netikėti oficialiais informacijos šaltiniais (ir dažniau taip daro), gali paaiškinti struktūriniai pokyčiai. Pirmiausia, konservatorių nusiskundimai, kad elito atstovai jų nepalaiko, tapo įtikimesni. Daugelyje šalių egzistavęs pasiskirstymas į kairiuosius ir dešiniuosius pagal ekonomines pažiūras tapo pasiskirstymu į liberalus ir konservatorius pagal kultūrines pažiūras. Dėl to dabar dažniausiai skirstomasi į aukštąjį mokslą baigusius liberalus ir vidurinę mokyklą baigusius konservatorius. O elitą (žiniasklaidoje, valstybės tarnybose, mokslo srityje ar akademiniame pasaulyje) dažniausiai sudaro universitetus baigę žmonės. Tai nereiškia, kad jie visada būna šališki. Tačiau kai „Brexit“ šalininkai skundžiasi, kad valstybės tarnyboje pilna palaikiusiųjų idėją likti Europos Sąjungoje, o respublikonai niurzga, kad JAV universitetuose pilna liberalų, jie neklysta.
Konservatoriai atsakydami dėmesį sutelkė į savo žiniasklaidos šaltinius, kurie suprato, kad garsinant jų baimes galima užsidirbti pinigų. Paranojiškus JAV radijo laidų pokalbius nuolat pertraukia abejotinų sveikatos produktų reklamos (Teksase gyvenančiam radijo laidų vedėjui Alexui Jonesui neseniai įsakyta nustoti pardavinėti dantų pastą, kuri, pasak jo, „vienu šūviu užmuša visą SARS‑COVID virusų šeimą“). Tokie televizijos kanalai ir tinklalapiai kaip „Fox News“ ir „Breitbart“ pritraukia publiką kraštutines sąmokslo teorijas paversdami įprastos žiniasklaidos dalimi. Pastaruoju metu socialinių tinklų algoritmai padeda žmonėms lengviau rasti prieštaringo turinio žinučių, kurios lengviau sukelia „įsitraukimą“ ir suteikia galimybių rodyti reklamas. 2018 m. vidinėje „Facebook“ ataskaitoje perspėta, kad vartotojai skatinami žiūrėti prieštaringai vertinamo turinio žinutes. Tačiau, pasak laikraščio „Wall Street Journal“, planuoto projekto daugiau dėmesio skirti ne tokioms prieštaringoms žinutėms (pavadinto „Pirma suvalgyk daržoves“ (angl. Eat Your Veggies)) atsisakyta – iš dalies dėl to, kad nerimauta, jog pokyčiai labiau atsilieps konservatoriams. Maždaug 16 proc. amerikiečių naujienų apie covid‑19 gauna tiesiai iš Baltųjų rūmų; trys ketvirčiai iš jų mano, kad žiniasklaida perdeda pandemijos pavojų.
Dar viena priežastis, kodėl konservatoriams trūksta pasitikėjimo oficialiais duomenimis – kad kai kuriose šalyse rinkimų sistema suteikia konservatoriams iniciatyvą skatinti priešiškumą. Liberalai dažniau gyvena miestuose, o konservatoriai išplitę po visą šalį. Tokiose sistemose, kuriose nugalėtojui atitenka visų rinkėjų balsai, liberalų partijoms sunkiau, nes jos didžiule persvara laimi miestuose, o konservatorių partijos kur kas mažesne persvara laimi kitur. JAV tokia sistema sudaro sąlygas, leidžiančias respublikonams laimėti pergalę rinkikų koledže net ir gavus mažiau balsų negu demokratai (taip nutiko 2000 m. ir 2016 m.). Jungtinėje Karalystėje „Brexit“ šalininkai sudaro daugumą beveik dviejuose trečdaliuose rinkimų apylinkių, tačiau juos remia tik maždaug pusė rinkėjų. Kaip naujoje savo knygoje apie JAV „Why We’re Polarized“ („Kodėl mes susipriešinę“) teigia Ezra Kleinas, dėl to didesnis susipriešinimas palankesnis konservatoriams. Liberalai turi dėl balsų varžytis su nuosaikiosios politikos šalininkais, o konservatoriai gali laimėti tik paragindami pagrindinius savo rinkėjus balsuoti. Kai politika tampa priešiška, įaudrinti savo rėmėjus lengviau, o prisivilioti nuosaikiuosius – sunkiau.
Istorijos pamokos nedžiugina. R. Hofstadteris manė, kad paranoja „gali būti ilgai išliekantis psichinis reiškinys, mažą populiacijos dalį veikiantis beveik visą laiką“. Tačiau, įspėjo jis, „tam tikros istorinės katastrofos ir susikaupęs pyktis gali sudaryti palankias sąlygas išleisti tokią psichinę energiją ir sukelti situacijas, kuriose ją lengviau paversti masiniais judėjimais ir politinėmis partijomis“. Gali paaiškėti, kad pandemija, kaip ir Irako karas bei pasaulinė finansinė krizė, taip pat yra būtent tokia katastrofa.