Jis suprato, kad mažiau užsienio šalių kritikos sulauks tyliai gąsdindamas oponentus ir klastodamas, o ne uždrausdamas rinkimus. Todėl taip elgėsi jau daug metų ir dėdamasis stabilumo sargu neramiame regione palaikė gerus santykius su Vakarų šalimis. Prancūzijoje, Izraelyje ir JAV apmokyti ir apginkluoti jo kariai kaunasi su „Boko Haram“ bei „Islamo valstybės“ džihadistais prie Čado ežero, be to, neretai užsimauna žydruosius šalmus ir palaiko taiką tokiose valstybėse kaip Centrinės Afrikos Respublika. Tačiau dabar P. Biya nebesugeba palaikyti taikos namuose.
Kažkada saugumą užtikrinusioje valstybėje kilo chaosas. Anglakalbiuose šalies regionuose kovojama už atsiskyrimą, o vyriausybės pajėgos degina kaimus, šaudo vyrus ir prievartauja moteris. Konflikte nužudyti tūkstančiai žmonių, o daugiau kaip 500 tūkst. buvo priversti palikti namus.
Bėdos prasidėjo nuo taikių protestų serijos 2016 m. Anglakalbiai gyventojai daugiausiai prancūziškai kalbančioje šalyje jautėsi menkinami, tačiau Kamerūno valdymas pernelyg griežtai centralizuotas, kad būtų galima patenkinti mažumas – vietos valdymo įstaigos kontroliuoja tik 1 proc. valstybės išlaidų (tuo tarpu kaimyninėje Nigerijoje – net 50 proc.). Streikai ir demonstracijos dėl nykstančio angliškojo teisės modelio vaidmens ir prancūzakalbių valdininkų dominavimo virto pilietinį karą primenančiais susirėmimais. Chaosas plinta, ginkluoti separatistai žudo žmones, o kareiviai žiauriai puola civilius gyventojus, todėl panašu, kad padėtis gali tik blogėti.
Tačiau kitos valstybės vykstančios tragedijos beveik nepastebėjo. Prašant suteikti pagalbos nelaimės ištiktiems regionams surinkta mažiau kaip penktadalis prašomos sumos. Dviejų plastiko gabalų ir virvės (JT pastogės rinkinio) negavo nei pusė namus praradusių žmonių. O Kamerūno sąjungininkai atsuko nugaras tikėdamiesi, kad P. Biya vyriausybė greit numalšins sukilimą ir vėl ims kovoti su džihadistais Sachelyje. Užuot bandę atskirti kovojančias grupuotes, Afrikos Sąjunga ir JT Saugumo Taryba pasitraukė į šalį pareiškusios, kad „sveikina“ ir „giria“ P. Biya mezgamą „nacionalinį dialogą“ – parodomąjį susitikimą, į kurį net nepakviesti svarbiausi separatistų lyderiai.
Tokie veiksmai gėdingi. Nors konfliktas ir kruvinas, jis nėra neišsprendžiamas. Dauguma dviejų Kamerūno anglakalbių regionų gyventojų greičiausiai nepalaiko ekstremistinių pažiūrų ir būtų patenkinti gavę daugiau autonomijos ir sulaukę susirėmimų pabaigos. Jie galėtų rasti kompromisų su vyriausybės atstovais, neprieštaraujančiais prašymams suteikti regionams daugiau galių.
Kuo ilgiau tęsis kova, tuo sunkiau bus ją išspręsti. Kariuomenė ir separatistai mūšio lauke atsidūrė aklavietėje, tad taiką galima pasiekti tik derybomis. Kad taip nutiktų, abi pusės turi imti viena kita pasitikėti. Pirmiausia separatistams reikėtų nutraukti destruktyvų draudimą vaikams jų valdomose teritorijose eiti į vyriausybės mokyklas, kuriuo rizikuojama sukurti visą kartą beraščių. Sukilėlių vadovai turėtų sušvelninti audringas kalbas apie atsiskyrimą, o vyriausybė – paleisti politinius kalinius bei nubausti už nusikaltimus atsakingus kareivius.
Tuo tarpu kitos šalys turėtų daryti didesnį spaudimą P. Biya grąžinti taiką. Prezidentas Donaldas Trumpas priėmė teisingą sprendimą dėl kariuomenės žiaurumo sumažinti karinės pagalbos mastą bei pašalinti Kamerūną iš programos, suteikiančios žmogaus teises gerbiančioms Afrikos šalims prieigą prie rinkos netaikant muitų. Prisidėti turėtų ir Europos valstybės, ypač artimiausia P. Biya sąjungininkė Prancūzija. Senstantis autoritaras kažkada teigė, kad Kamerūną suvaldyti gali tik vienos partijos valdžia. Tačiau iš tiesų centralizuota autokratija sukėlė įtampą, kuri gali sugriauti valstybę. Ją išgelbės tik dialogas ir decentralizacija.