„O kas yra privati karinė kompanija „Vagner“? Rusijoje de jure nėra tokios sąvokos kaip „privati karinė kompanija“. Yra privačių apsaugos įmonių, yra firmų, bet privačių karinių kompanijų nėra“, – taip prieš kelerius metus Baltarusijoje sulaikius keliasdešimt „Vagner“ samdinių melavo Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas.
Apsimestiniai gūžčiojimai, paneigimai, nepaisant akivaizdžių sąsajų tarp Kremliaus ir J. Prigožino – visas šis spektaklis ilgai netruko. Vasario mėnesį J. Prigožinas ne be priežasties buvo toks drąsus ir liaupsinamas netgi to paties D. Peskovo, kuris neigė kalbas apie nesutarimus tarp kariuomenės ir samdinių, kuriuos tada pavadino didvyriais.
Būtent „Vagner“ samdiniai šių metų pradžioje galėjo pasigirti bent šiokiomis tokiomis sėkmėmis fronte – užimtas Soldero miestas, supamas Bachmutas. Nepaisant baisių nuostolių, „Vagner“ samdiniai – tarp jų tūkstančiai iš kalėjimų Rusijoje užverbuotų nuteistų nusikaltėlių – per kalnus saviškių lavonų bene vieninteliai iš rusų pajėgų slinko pirmyn. Su proveržiu augo arogancija ir ambicijos.