Prie Kinijos sienos su Kazachstanu naujas Šilko kelio miestas išdygo taip greitai, kad „Google Earth“ vos spėjo fiksuoti dabar virš stepę apgaubusio žiemos rūko stūksančius dangoraižius. Dabar vietovėje, kurią anksčiau vos buvo galima pavadinti skurdžiu miesteliu, gyvena 200 000 žmonių, didžiuliai lauke įrengti ekranai reklamuoja naujojo Šilko kelio pranašumus, o restoranai pardavinėja sašimius ir europietišką vyną. Korgasas tapo Kinijos vartais į Centrinę Aziją, o iš ten – ir į Europą.
Kazachstane taip pat kyla Korgaso dvynys. Pasienyje jau pastatytas bemuitis prekybos centras pigesnio alkoholio, kvepalų ir nukainotų kiniškų prekių ieškantiems kazachams. Tačiau svarbiausia miesto dalis – iškart už sienos stovintys portaliniai kranai, kuriuos labiau įprasta matyti pasaulio uostuose. „Korgaso vartai“ – tai visiškai naujai 2014 m. pastatytas konteinerių terminalas arba „sausumos uostas“. Šis transporto centras turi tapti viena svarbiausių dalių sistemos, Kinijos prezidento Xi Jinpingo pavadintos „Eurazijos žemyniniu tiltu“. Į projektą investavo pasaulinė Kinijos krovininės laivybos milžinė COSCO, o jam vadovauja Dubajaus uostų operatorius „DP World“. Praeitais metais sausumos uostą pasiekė 160 000 TEU (dvidešimties pėdų ekvivalento konteinerių) krovinių. Iš Maroko kilęs uosto vadovas Hichamas Belmaachi tikisi, kad 2025 m. šis skaičius išaugs iki 400 000 TEU.
Korgasas įsikūręs dykvietėje – sunkiausiai pasiekiamoje Eurazijos vietoje, netoli labiausiai nuo bet kurio pasaulio vandenyno nutolusio taško. Tačiau dabar čia klojami Eurazijos „superžemyno“ pamatai. Žadama ne tik tiesti geležinkelius per centrinę Aziją į Europą, bet ir vykdyti kitus milžiniškus planus (kurių kai kurie jau imti įgyvendinti) – tiesti dujotiekius, kelius, greitųjų traukinių bėgius ir optinio pluošto kabelius.
Taip transformuojama didžiausio Žemės sausumos masyvo geografija. Šioje naujoje erdvėje dar neseniai egzistavusios kliūtys (geležinė uždanga, Kinijoje Mao Dzedongo įvesta autarkija ir net fizinės kliūtys – Himalajų kalnai, vidinės Azijos dykumos ir tirpstantys Arkties ledynai) kelia vis mažiau sunkumų. Retai apgyvendintas centrinės Eurazijos platybes siejant nauja infrastruktūra, fizinis ir psichologinis atstumas tarp Europos ir rytų Azijos mažėja – ar bent taip mano Kinijos planuotojai. O istoriniu požiūriu stebina tai, kad šios teritorijos transformuojamos nesekant Vakarų šalių pavyzdžiu ir nesilaikant jų taisyklių. Čia Azija atkeliauja į Europą – ne atvirkščiai.
Šilko kelio atgaivinimas tapo svarbia Kinijos plėtros projekto, pavadinto „Juostos ir kelio iniciatyva“ (BRI), dalimi. BRI – tai Kinijos firminė, viską apimanti užsienio politikos iniciatyva – prezidento Xi Jinpingo žodžiais tariant, „amžiaus projektas“. Bet kas ji? Ar BRI – finansinės paramos, ar prekybos iniciatyva? Ar ji – Kinijos Maršalo planas? Ar ja siekiama konkrečių tikslų, ar ji – tiesiog Kinijos tarptautinės įtakos augimo reklama? Ir kodėl jos dalys sausumoje vadinamos „juosta“, o jūroje – „keliu“?
Komunistų partija naudojasi BRI siekdama kurti jai labiau priimtiną pasaulį
Pasaulio bankas turi sudaręs apibendrintą BRI apibrėžimą: tai – „Kinijos vadovaujama iniciatyva, skirta darant dideles investicijas žemynų mastu gerinti susiekimą ir regionų bendradarbiavimą.“ Toks apibrėžimas visai neblogas, ir negalima ginčytis, kad padėti skurdesnėms šalims – svarbi iniciatyvos dalis. Pasaulyje naujos infrastruktūros poreikis labai didelis. Azijos plėtros banko (ADB) duomenimis, norint palaikyti ekonomikos augimą, sustabdyti skurdą ir apsisaugoti nuo klimato kaitos vien Azijai 2016–2030 m. prireiks investuoti 26 trln. JAV dolerių, t. y., 1,7 trln. JAV dolerių per metus.
Tačiau čia pateiksiu argumentą, kad labiausiai Kinijos komunistų partija BRI vykdyti nori tam, kad galėtų susikurti labiau jai priimtiną pasaulį. Daugiausiai dėmesio iniciatyvoje skiriama ekonominiam įtraukimui ir gudriai diplomatijai. Lyderiai Pekine BRI projektus su kitomis valstybėmis vykdyti renkasi dėl strateginių ar politinių priežasčių. Kartais šias priežastis užgožia BRI sukelta komercinė anarchija (jei kam nors kyla klausimas, ar BRI yra valstybės iš viršaus į apačią įvesta iniciatyva, ar iš apačios į viršų ateinantis entuziazmas, galima atsakyti, kad ir tas, ir tas.) Tačiau Kinijos lyderiams BRI – tai geopolitinio bloko prototipas, formuojamas laikotarpiu, kai taisyklėmis paremtą tvarką JAV palaiko nekaip.
Drąsiai išsakyta mintis apie naują tvarką galėtų gąsdinti. Todėl galima pateikti patrauklesnę idėją, suteikiančią BRI istorinį kontekstą – iniciatyvą palyginti su Kinijos imperine prekybinių ryšių sistema. Kinija siekia tapti pasaulio centru ir naudotis savo turtu ir galia (pirmiausia artimose valstybėse) tam, kad pripratintų žmones prie idėjos, jog ji – tai geraširdiška galinga jėga ir Vakarams alternatyvą suteikiantis pasaulio centras. Tie, kas šią idėją priima, sulaukia Pekino dosnumo. Tie, kas jos nepriima, – ne. Iniciatyva skirta fiziškai sujungti žemynus geresne infrastruktūra ir privilioti šalis apibendrinta fraze, dėl kurios Kinijos veiksmai neatrodo grėsmingi. O visų svarbiausia, iniciatyva sugalvota paties Xi Jinpingo – taigi projektas ne tik ekonominis, bet ir skirtas pagerinti imperatoriaus įvaizdį.
Žemės ir jūros diplomatija
Iniciatyvą Xi Jinpingas pradėjo 2013 m. pasakęs dvi kalbas. Pirmojoje, pasakytoje Kazachstano sostinėje Astanoje (dabar pervadintoje Nur Sultanu), pristatyta sausumoje ketinama vykdyti iniciatyvos dalis – „Šilko kelio ekonominė juosta“. Ji turi sieti Kiniją su centrine, pietryčių ir pietų Azija bei Europa. Neįprastas žodis „juosta“ sugalvotas norint pasakyti, kad vystomi bus ne tik transporto, energijos ar kiti mazgai; infrastruktūros tinklas turėtų išaugti į platesnę „juostą“ – pramonines zonas ir ekonominius koridorius, apimančius gamybą, logistiką, statybas ir dar daugiau sričių.
Netrukus po to Indonezijos sostinėje Džakartoje prezidentas pristatė plano dalis, ketinamas vykdyti jūroje. „XXI a. Jūrų šilko kelias“ – t. y., uostų tinklas Pietų Kinijos jūroje, Indijos vandenyne ir Viduržemio jūroje – artimiau susietų Kiniją su tais regionais jūrų keliais. Xi Jinpingas taip pat atskleidė, ką ketinama statyti toliau – „Poliarinį šilko kelią“, skirtą vystyti Arkties laivybos kelius; „Skaitmeninį šilko kelią“, sudarytą iš jūroje klojamų kabelių, 5G tinklo telekomunikacijų infrastruktūros ir debesijos kompiuterijos; ir net „Kosmoso informacijos koridorių“, skirtą tobulinti palydovų ir raketų leidimo į kosmosą galimybes.
Diskusijos dėl BRI prasidėjo iškart. Galima sakyti, kad iš dalies taip Kinija tik praplėtė jau anksčiau vykdytus projektus, stengdamasi labiau suartėti su svarbiausiais savo tiekėjais visame pasaulyje bei Europos rinkose. Tačiau iš dalies BRI yra ir atsakas į 2007–2009 m. finansinę krizę, dėl kurios kinų prekių paklausa smarkiai smuko. Iš to Kinija išmoko pamoką, kad savo rinkas užsienyje turi susikurti pati. Be to, iš dalies iniciatyva atskleidė, kad Kinijos pramoninė politika taps tarptautine. Turėdama didžiulius pajėgumus plieno, cemento ir kitų medžiagų gamybos srityje, vienos partijos valdoma valstybė, kurios tvirtybė paremta gebėjimu kurti darbo vietas bei traukti investicijas, negali pajėgumų paprasčiausiai sumažinti, kaip pasielgtų Vakarų šalys. Dėl to pagaminamas medžiagas būtina eksportuoti. Ir, galiausiai, matant, kad tiek ekonominio augimo, tiek pasaulinės lyderystės srityje Vakarų valstybės atsilieka, Kinija suvokė, kad istorija gali netrukus pasikeisti. Viskas atrodė įmanoma, tad atėjus palankiai akimirkai, Kinija ja pasinaudojo – jos poelgis labiau priminė Lenino oportunizmą, o ne Markso determinizmą.
BRI skirtas pasiekti visus šiuos ir dar daugiau tikslų. Xi Jinpingas BRI vadina dešimtmečių ilgumo projektu, o kai kuriais skaičiavimais jau užbaigti ir dar tik planuojami darbai turėtų kainuoti 6 trln. JAV dolerių. Tačiau peržvelgus jau pasirašytus ar užbaigtus projektus pastebėtumėte, kad iniciatyva kur kas mažesnė, negu teigiama kai kuriuose išpūstuose skaičiavimuose. Vis dėlto ji tokia plati ir beformė, kad sakyti, jog jai pritariate ar nepritariate – beprasmiška. BRI gali būti (ir būna) priskiriama bet kokia Kinijos užsienio investicija.
Netgi pačioje Kinijoje, kurioje partija užtikrina, kad iniciatyva sulauks dosnių pagyrų, apie ją kalbama stulbinančiai nekonkrečiai. Neskelbiama jokių oficialių ataskaitų, kiek į ją investuota. Galima spėti, kad finansavimui jau išleista arba netrukus bus išleista 400 mlrd. JAV dolerių suma, skirta paramai ir ypač paskoloms 160‑yje šalių, kuriose gyvena trys penktadaliai pasaulio populiacijos. Realia verte ši iniciatyva gerokai didesnė už JAV sugalvotą karo nusiaubtas Europos ekonomikas atgaivinti skirtą Maršalo planą (jam šių laikų verte skirta 130 mlrd. dolerių).
Tačiau ekonominiai iniciatyvos pranašumai dažnai mažesni, negu skelbiama. Dėl didžiulio iš apačios kylančio entuziazmo reklamuoti BRI ir girti Xi Jinpingo sumanymą atsirado neapgalvotų ir besikartojančių projektų. Daugelis provincijų įmonių, pirmą kartą „išėjo į pasaulį“, neturėdamos jokios darbo užsienyje patirties. Pirmajame 2017 m. Pekine vykusiame BRI forume, skirtame stulbinti ir žavėti Kinijos dosnumu, vyravo didžiulė netvarka. Tačiau prieš balandžio mėnesį vykusį antrąjį forumą paskelbtos aiškesnės nuorodos apie skolinimą, aplinkosaugą ir kitas sritis.
Ekonominė projektų vertė nedidelė gali būti ir dėl kitos priežasties: didžiausia jų reikšmė strateginė – visų pirma norima gauti prieigą prie svarbiausių natūralių išteklių, kad būtų galima skatinti ekonomikos augimą namuose. Pavyzdžiui, dabar Šanchajus visas gamtines dujas gauna iš Turkmėnistano. Tokie dujotiekiai padeda išvengti vadinamosios „Malakos sąsiaurio dilemos“ – šiuo sąsiauriu jūra gabenama nafta ir dujos karo metu gali būti lengvai sustabdomos.
Strateginių pranašumų taip pat galima įgyti vystant uostus ir įtvirtinant savo galybę pasaulinėje laivybos pramonėje. Gali būti, kad tai suteiks Kinijai galimybę kada nors demonstruoti jūrinius pajėgumus toli nuo namų – o tai turėtų rimtų pasekmių Japonijai, Pietryčių Azijos šalims, Indijai ir kitoms valstybėms, priklausomoms nuo judriausių pasaulio laivybos kelių. Kurdama infrastruktūrą Eurazijos sausumos masyve, Kinija tampa nepakeičiama jėga besivystančiame „superžemyne“. Labai svarbu ir tai, kad milžiniškoms įmonėms investuoti liepia vyriausybė, o finansinių pajėgumų suteikia valstybinės bankų institucijos.
Komunistų partijos požiūriu, mezgant politinius santykius ir partijos vadinamuosius „žmonių ryšius su žmonėmis“, pasaulis pamažu lenkiamas į Kinijos pusę. Kaip knygoje „The Dawn of Eurasia“ pareiškia buvęs Portugalijos užsienio reikalų ministras Bruno Maçães, infrastruktūros, prekybos ir finansų projektų perėjimas į kultūros ir saugumo sritį – tai „ne klaida“, o svarbiausias iniciatyvos tikslas.
Visų svarbiausia, BRI – tai didžiausias pasaulio reklaminė kampanija. Užsienio valstybė ar jos lyderis papratai įtraukiamas pasirašius miglotą memorandumą, giriantį „abipusiai naudingą bendradarbiavimą“. O po to būti neištikimiems tampa labai sunku. Girkite planą ir būsite apdovanoti, kritikuokite – ir įžeisite ne tik Kiniją, bet ir visą visatą, ar bent „Šilko kelio dvasią“, kurioje vertinama „taika ir bendradarbiavimas, atvirumas ir integracija, abipusis mokymasis ir abipusė nauda“. Tokia reklaminė kampanija (kartu su sankcijomis) – labai galinga ir veiksminga. O užsienio valstybių ištikimybė taip pat įtvirtina BRI reputaciją ir namuose – tik pažvelkite, tarsi sakoma ja, kokia taiki, atvira ir į ateitį žvelgianti yra Kinija, visada pasiruošusi imtis abipusiai naudingų projektų.
Tačiau tuo tiki ne visi. Aršiausios kritikos sulaukiama iš dabartinės supervalstybės, kurios pasauliniam dominavimui priešinamasi. JAV Nacionalinio saugumo strategijoje teigiama, kad BRI – tai „grobuoniška ekonomika“, o skolindamosi pinigų iš Kinijos valstybės patenka į gerai apgalvotus spąstus. Gruodžio mėnesį JAV Tarptautinės plėtros finansų korporacijos vadovas Adamas Boehleris laikraščiui „Financial Times“ teigė, kad Kinijos investicijos užsienyje yra „šimtu procentų“ panašios į kortų namelį ir įvardijo didelių skolų, prastos infrastruktūros, korupcijos ir skaidrumo trūkumo keliamas problemas.
Tačiau toks pareiškimas pernelyg griežtas. Žinoma, Kinija taiko ne tokius aukštus skolinimo standartus kaip Paryžiaus klubui priklausančios didžiosios skolintojos. Tačiau jokio didžiulio genialaus plano nėra. Iš dalies dėl to ir kyla problemų. Beveik kiekvienas didelis projektas patiria sunkumų, o sandoriai slapčia perdaromi suteikiant mažesnes palūkanų normas ir ilgesnius atidėjimo laikotarpius bei geresnes grąžinimo sąlygas.
Kinija žino, kad lankstumas jos įvaizdžiui pasitarnauja labiausiai. Ji siūlo lėšų vystymuisi ir diplomatinės paramos, kurios negali suteikti kiti. Jei JAV ketina priešintis, ji taip pat turi stengtis pritraukti kitas valstybes siūlydama geresnes sąlygas negu Kinija. Tokie ryšiai turi būti naudingi jos klientėms.
Nešiojamieji kompiuteriai per centrinę Aziją
2017 m. sausį Londono pakraštyje į šalutinę atšaką tyliai pasuko traukinys. Jo konteineriai iš rytų Kinijos iškeliavo vos prieš 12 dienų – ir per Korgasą Londoną pasiekė daugiau kaip dvigubai greičiau, negu keliaujant jūra, bei daugiau kaip dvigubai pigiau, negu keliaujat lėktuvu. Šis metodas sparčiai populiarėja. JAV kompiuterių gamybos milžinė HP savo gamyklas perkėlė į prieigos prie jūros neturintį Kinijos miestą Čongčingą, tikėdamasi prekes į Nyderlandus gabenti geležinkeliu per Korgasą.
Iš dalies dėl HP sprendimo traukinių iš Kinijos į Europą padaugėjo nuo trijų per savaitę 2013m. iki 25 per savaitę dabar. Gavus 600 mln. JAV dolerių investiciją iš 3 700 km į rytus plytinčios Dziangsu provincijos savivaldybės, Korgase kuriama pramoninė zona ir platinimo centras. Taip tikimasi pritraukti verslų, vykdančių aptarnavimo veiklą (pavyzdžiui, teikiančių pakavimo ir etikečių lipinimo mažmeninės prekybos prekėms paslaugas) ir lengvosios gamybos įmonių, traukiančių iš brangesnes paslaugas teikiančios Kinijos. Iš kitos pusės į Kiniją keliskart per savaitę vyksta BMW prekės (Kinija – didžiausia įmonės rinka). Tačiau nors ryšių daugėja, daug kas gali nepavykti – o dažnai ir nepavyksta.