Turbūt būtų smagiau skaityti tiesiog apie „asmeninį gyvenimą“: studijavo teologiją Albertinoje, vėliau Vitenberge. Paskutiniais studijų metais nuvykęs į Neumiunsterį, susipažino su kunigo Schröderio dukra Maria (regis, išvyka ir buvo tikslinė – „žvalgytuvės“). Iškart abu pajuto esantys vienas kitam skirti, 1914 m. susižadėjo, 1915 m. Maria aplankė sužadėtinį Kionigsberge, tačiau susituokė tik po karo – 1918 m. Su ištikimąja žmona ir talkininke nuėjo petys petin ilgesnį nei 50 metų kelią, susilaukė keturių vaikų. Apie dešimtmetį kunigavęs nedideliuose Rytprūsių miesteliuose, brandžiausius metus atidavė Kionigsbergo Lyvenikės bažnyčiai (Löbenicht / Lyvenikė – viena iš trijų pagrindinių miesto dalių, greta Senamiečio ir Knypavos). Tarnystę (ir gyvenimo kelią) baigė Hamburge.
Jaunystėje Linckas, savanoriu išėjęs į Pirmojo pasaulinio karo frontą, 1915 m. pateko į rusų nelaisvę. Krasnojarske jam, galima sakyti, pasisekė – Raudonajam Kryžiui tarpininkaujant, paskirtas karo kapelionu, laikė pamaldas, teikė sakramentus kitiems belaisviams, tarp kurių buvo nemažai evangelikų, bei ištremtiems rytprūsiečiams (iš šio liuteroniško krašto rusų kareiviai „išsivarė“ nemažai gyventojų, šią sunkią dalią patyrė ir Martynas Jankus su šeima). Jaunasis kunigas lageryje lankė rusų kalbos kursus. Beje, Hugo su likimo broliais buvo ne šiaip paleisti iš nelaisvės – Rusijoje kilus revoliucinei suirutei, raudoniesiems mušantis su baltaisiais, dažnusyk ir Sibiro miestuose, ir lageriuose būdavo neaišku, kas valdžioje. Linckui pavyko ne tik pasprukti iš lagerio, bet ir įsimaišyti tarp civilių – lietuvių, latvių, lenkų ir kitų – tremtinių, kuriems grįžti namo buvo skirti traukiniai…
Dar keletą mėnesių jis priklausė Vokietijos Ypatingajam būriui, kuris Šiaurės Prancūzijoje ir Belgijoje turėjo užtikrinti gatvių, geležinkelių, tiltų saugumą, o gruodžio 18-ąją grįžo į gimtąjį Kionigsbergą. Revoliucinis nusiteikimas reiškėsi ir čia – įsikūrė Darbininkų, Kareivių tarybos. Linckas tęsė karo sutrikdytą kunigystę, jam trūko tik oficialios ordinacijos – ceremonija įvyko gruodžio 28 d. Pirmoji parapija – vargingas Rytprūsių kampelis, apie 1200 gyventojų turintys Pupiai (Puppen) Mozūrijoje.
Jau sklandė JAV prezidento Woodrow Wilsono idėja apie tautų apsisprendimo teisę. 1919-ųjų pradžioje prasidėjo derybos Versalyje. 1920 m. birželį, kai Schröderiai iš Neumiunsterio susiruošė į Pupius aplankyti savo pirmo anūko Gerhardo, tarp „tikrosios“ Vokietijos ir Rytprūsių jau buvo įterptas „Lenkų koridorius“ (žemės, pagal Versalio sutartį priskirtos Lenkijai). 1920 m. liepos 11 d. Mozūrijos gyventojai sprendė, ar jungsis prie Lenkijos. Daugumos valia – likti Vokietijoje.
Pupiuose gimė antras Linckų sūnus Hermannas. 1922 m. šeima persikėlė į Vėluvą (Wehlau) – čia Hugo tapo Šv. Jokūbo bažnyčios antruoju kunigu: „5000 gyventojų turinti Vėluva jau yra tikras miestas“ (p. 56). Nors pokariu siautė infliacija, Vėluvoje praleistu 1922–1930 m. laikotarpiu šeima, pasak knygos autorės, nepatyrė didelių nepriteklių. Čia gimė Ingeborga ir jaunylis Rolandas. Hugo ėmėsi vadovauti evangeliškoms vyrų ir jaunimo draugijoms. Vasaromis šeima mėgaudavosi pajūrio malonumais Palmininkuose (Palmincken, dabar Jantarnoje).
Hugo (ir visos šeimos) svajonė išsipildė, atsiradus galimybei grįžti į gimtąjį Kionigsbergą, – 1930 m. jis priimtas tarnystei į Šv. Barboros bažnyčią Lyvenikėje. Bažnyčia barokinė, atstatyta po gaisro vietoj ankstesnės, pastatytos XVIII a. viduryje.
Vokietijoje 1933-iaisiais į valdžią atėjus Hitleriui, Rytprūsiuose irgi įsigalėjo nacionalsocializmas. Kunigai jau nebegalėjo likti „anapus politikos“. Pradiniu laikotarpiu dar turėta vilties, kad bus galima „sutarti“ su NSDAP gauleiteriu Erichu Kochu. Kebliais atvejais iš tikrųjų būdavo kreipiamasi užtarimo į „Rytprūsių oberprezidentą“, antai kunigas Linckas prašė leidimo sutuokti trečio vaiko besilaukiančią „mišrią“ porą (tėvas čigonas) ir jį gavo.
Vis dėlto visuomenės priešprieša – ir politinė, ir religinė – ryškėjo. Senajam Testamentui kertantis su arijų viršenybės doktrina, „iš aukščiau“ nurodyta jo atsižadėti. Kionigsberge prieš 1933 m. kovo 5 d. reichstago rinkimus apsilankė Hitleris, jo kalboje, per radiją transliuotoje visai Vokietijai, jau buvo koduotas selektyvus požiūris į krikščionišką mokymą: „Mes visi didžiuojamės, kad maloninga Dievo pagalba vėl tapome tikrais vokiečiais!“ (p. 69). Arijiško grynumo kriterijų imta taikyti ir kunigams – ne vienas prarado tarnybą, buvo persekiojamas. Kai 1933 m. spalį įsisteigė Kunigų gelbėjimo sąjunga (Pfarrernotbund), vadovaujama Martino Niemöllerio, Linckas neliko nuošaly. Vienas iš pasipriešinimo nacių diktatui Bažnyčios sferoje iniciatorių, ideologų buvo Dietrichas Bonhöfferis, 1943 m. įkalintas, o 1945 m. balandžio 9 d. pakartas.
Kunigų gelbėjimo sąjunga 1934 m. sausį surengė pirmąjį „Išpažinimo sinodą“. O rugsėjo 13 d., dalyvaujant daugiau kaip 1200 kunigų ir parapijiečių, oficialiai atsiskyrė nuo „Reicho bažnyčios“, buvo įkurta Biblijos mokymu, tradiciniais krikščionybės principais besivadovaujanti Išpažįstančioji bažnyčia (Bekennende Kirche). Šis sinodas į Bažnyčios istoriją įėjo paradoksaliu Kaulų sinodo vardu, mat vyko Kaulų gatvėje (Knochenstrasse).
Linckas tapo aktyviu Išpažįstančiosios bažnyčios nariu, skelbėju. Lyvenikės parapijiečiai 1934-ųjų pabaigoje priėmė rizikingą sprendimą – būti opozicija režimui (bent jau bažnytinėje sferoje). „Nuo dabar iki bažnyčios sugriovimo bombardavimų naktį 1944 m. rugpjūčio 30 d. Lyvenikės Šv. Barboros bažnyčia bus didžiausia Išpažįstančiosios bažnyčios Rytprūsiuose šventovė“ (p. 88). Per Maldos savaitę 1935 m. sausį čia susirinko 1200–1400 tikinčiųjų, o Pilies bažnyčioje – apie šimtą vokiečių krikščionių, – pažymi laiške Maria.
Išpažįstančiajai bažnyčiai priklausė garbingi (ir kilmingi) rytprūsiečiai. Štai grafas Hansas von Lehndorffas, Įsručio (Instenburg) gydytojas, netgi tapo šios bažnyčios žemesnio rango dvasininku (Hilfprediger), o bandomąjį pamokslą sakė Lyvenikės bažnyčioje. Išpažįstančiosios bažnyčios pusėn jis patraukė ir savo pusbrolį Heinrichą Lehndorffą-Steinortą, istorijon įėjusį dėl rengto pasikėsinimo į Hitlerį. Nuteistas kaip „išdavikas“, grafas 1944 m. liepos 20 d. buvo pakartas.
Išpažįstančiosios bažnyčios naciai tarsi ir nedraudė. Tačiau aktyviuosius kunigus budriai stebėjo – štai ir Linckai iš pašalinių garsų suprato, kad jų pokalbių telefonu klausomasi. „Svečiai“ lankydavosi ir pamaldose, per pamokslus kažką žymėdavosi (Linckas neiškentė nepatampęs liūto už ūsų, iš sakyklos tarė: „Šį sakinį pakartosiu darkart, kad visi, norintys užsirašyti, galėtų tiksliai pažodžiui pasižymėti“).
1935 m. Hitleris panaikino Reicho vyskupo pareigybę, bet įsteigė Reicho ministeriją Bažnyčios reikalams. Jam pavyko suskaldyti Išpažįstančiosios bažnyčios vienybę – dalis „atskalūnų“ pripažino ministerijos valdžią. Bet kunigas Linckas vėl tarp opozicionierių – Hitlerį laikydamas Antikristu, atmetė jo pretenzijas reguliuoti bažnytinį gyvenimą.
Gestapas aktyvistus nuolat „pasikviesdavo“, kuriam laikui įkišdavo į kalėjimą. Linckas, daug kartų kviestas pasikalbėti, kalėjime praleisdavo kartais valandas, kartais paras. Šeima skaičiavo tuos iškvietimus, 1937 m. gegužę įvyko 24-asis… O „jubiliejinį“, 25-ąjį, vizitą kunigas iki gyvenimo pabaigos prisimindavo kaip gėdos ženklą – gavęs kario garbės žodį, kad nebus imamasi jokių represijų, jis įvardijo vieną iš savo bendražygių, kunigą Schmidtą, dalyvavusį bažnytinių opozicionierių pasitarime Berlyne. Buvo priverstas net kartu su gestapininkais nuvykti į jo namus. Schmidtą suėmė, įkalino, Lincką paleido namo… Regis, tą vienintelį kartą kunigas kluptelėjo. Bet netrukus jis ir vėl „pakviečiamas“ – šįkart ne tik „kalbinamas“, bet ir uždaromas į kalėjimą trim savaitėms.
1937 m. rudenį prasidėjo suėmimai: „Netrukus ketvirtadalis rytprūsiečių kunigų atsidūrė kalėjime“ (p. 110). Nuo lapkričio pabaigos iki gruodžio 4 d. ir Linckui teko pasėdėti. Po to kartu su juo paleista nemažai kunigų, regis, suveikė vieno generolo nusiųsta telegrama, perspėjanti vermachto vadovybę, kad Rytprūsių gyventojai labai sunerimę dėl 80 kunigų suėmimo.
Daugelis Kionigsbergo žydų jau nuo 1933 m. skubėjo emigruoti, vis dėlto ši bendruomenė buvo dar gana gausi. Linckus (suprantama, ne vien juos) sukrėtė pogromas 1938 m. lapkričio 10-osios naktį. Maria laiške seseriai baisėdamasi rašė apie padegtas sinagogas, apiplėštas parduotuves…
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, į frontą pašaukta nemažai kunigų. Penktą dešimtį baigiantis Linckas tos prievolės išvengė (beje, autorė pažymi, kad kategoriškai neigiamai fiurerį vertinęs Hugo, vermachtu ir jo karininkais pasitikėjo).
Karas, ypač 1941 m., Vokietijai nutraukus „draugystę“ su SSRS, buvo jaučiamas ir užfrontėje – ribojamos maisto normos, mokyklose bei kitur įkurdinamos karo ligoninės. Priverstinai atgabenama „darbo rekrutų“ iš Sovietų Sąjungos, kitų rytinių kraštų. Linckas leido jiems savo pamaldas rengti Lyvenikės bažnyčioje.
Šeima ir šią liepą atostogavo Kuršių nerijoje, išsinuomoję žvejų namelį Preiloje. Įdėta nuotrauka, kurioje matome nejauną porą, arkliu kinkytą vežimą vadelioja vyras. Paaiškinta: Hugo Linckas sutiko žmoną Nidos garlaivių prieplaukoje, dabar abu vyksta į vasarvietę Preiloje. „Nidą su Blodės viešbučiu kaip traukos centru tais metais vasaroti rinkosi režimui oponuojanti inteligentija ne tik iš Kionisgbergo“ (p. 130).
1943-iųjų liepą Maria ir Hugo šventė sidabrines vestuves – nors ir iškilmingai (pradedant šventinėmis pamaldomis), vargu ar labai džiaugsmingai. Jau tvyrojo nuojauta, kad karas pralaimėtas, o visa šeima, ko gero, paskutinįkart yra kartu. Visas šešetas nusifotografuoja – Gerhardas, įgijęs jūrų karininko laipsnį ir paskirtas į povandeninį laivą, leitenantas Hermannas, abu gavę atostogų, jaunėlis Rolandas, išleistas iš darbo prievolės Liepojos kariniame uoste, studentė Ingė, atvykusi iš Tiubingeno, ir abu tėvai.
1944 m. kovą sūnus Gerhardas žuvo, kai jo vadovaujamas povandeninis laivas buvo apgadintas ir nuskendo per pratybas. Hermannas liepos 9 d. oficialiai paskelbtas dingusiu. Ilgą laiką šeima tuo ir guodėsi, ir dėl to kankinosi, kol sužinojo – žuvęs.
Baigiantis 1944 m. rugpjūčiui, Kionigsbergas tapo taikiniu – miestą bombardavo britų karo lėktuvai. Lyvenikė liepsnoja, bažnyčia apgriauta, Linckų namai irgi virtę griuvėsiais. Iš degančio miesto gyvieji bėga, kiek nugriebę mantos, minių minios plūsta Priegliaus link – prie upės lengviau kvėpuoti, orą persmelkus gaisrų dūmams…
Linckai įsikuria Lypo parapijos namuose – tai šeimos prieglobstis ir kunigo tarnystės vieta. „Ir dabar – jau sekmadienis, rugsėjo 3-iosios vakaras, – mes čia, kunigo namuose, tarp beveik 150 000 benamių geriausioj padėty, kadangi gražiuose jaukiuose namuose, galima sakyti, kaip ponai gyvename, o aš turiu darbą“ (p. 149). Beje, Lype buvo slapstomas ir žydas išgalvota pavarde Pohlis.
Vasaros pabaigoje, rusų frontui nenumaldomai artėjant, Parapijos namus užtvindė pabėgėliai iš Tilžės ir Klaipėdos krašto. „1944 m. spalio 21 d. šiauriau Romintės girios Raudonoji armija pralaužia frontą jau ir Rytprūsių žemėje“ (p. 152). Apie sadistišką raudonarmiečių siautėjimą Nemirsetoje (Nemmersdorf) esame nemažai girdėję, nekeista, kad rytprūsiečiai nebepuoselėjo vilčių apie „civilizuotą“ rusų kareivių elgesį su civiliais. Ir iš Kionigsbergo, ir iš kitų krašto vietų žmonės skubėjo trauktis – kol kas dar „nelegaliai“, negavę įsakymo evakuotis. Bet Linckai bėgti neketino – Maria, gavusi leidimą, lapkričio pradžioje aplankė artimuosius Plione, bet lapkričio viduryje, aprūpinta šiokiomis tokiomis rūbų ir maisto atsargomis, grįžo į Kionigsbergą. Beje, jo gyventojams ilgą laiką neleista evakuotis – 1945 m. sausio 21 d. miestas paskelbtas „tvirtove“, kurią privaloma ginti. Bet Reicho pralaimėjimas, kariuomenei traukiantis iš visų rytinių „tvirtovių“, jau tapo akivaizdus, žmonės įvairiais keliais (žinome, kokia tragiška laivo Wihelm Gustloff baigtis) traukėsi į Vokietijos gilumą.
Rytprūsius rusų armija blokavo jau 1945 m. pradžioje. Vis dėlto sausio 20 d. dar buvo galima išvykti iš Kionigsbergo traukiniais. Bet Linckai nesiveržė palikti pasmerkto miesto. Maria tik perdavė daiktų ir laišką, matyt, atsisveikino su vaikais ir kitais artimaisiais. Kunigas jautėsi įpareigotas neapleisti savo parapijiečių, nes nemaža jų dalis nutarė laukti nugalėtojų, vildamiesi, kad su civiliais nekariaujama.
Kionigsberge suirutė didėjo – pabėgėliai veržėsi į traukinius, nugabensiančius iki Piliavos (Pillau), iš kur vis dar plaukia laivai, nors jau yra apšaudomi. „Iki 1945 m. balandžio šimtai tūkstančių rytprūsiečių išsigelbėjo per Baltijos jūrą. Nuskendus keliems pabėgėlių laivams ir sužeistųjų transportui, žuvo daugiau kaip 20 000 žmonių“ (p. 163). O kai kuriuos traukinius rusų konvojus sustabdė Dancige ir privertė grįžti atgal… Pašto susisiekimas irgi strigo, kol visiškai nutrūko. Balandžio 2 d. Linckams atėjo paskutinis laiškas.
Balandžio 4 d. kionigsbergiškiai paskutinįkart per „savo“ radiją klausėsi vermachto, jau priversto pripažinti pralaimėjimą, pranešimų… Tądien Hugo parašė laišką savo sūnui ir dukrai, prisakydamas rūpintis vienas kitu ir siųsdamas Dievo palaiminimą.
Balandžio 8-osios vakarą mieste jau sklandė žinia – rusas „prie vartų“. Žmonės namų languose iškabino baltas vėliavas (rankšluosčius). O 9-osios vakarą generolas Laschas kapituliavo, perleisdamas Kionigsbergą Raudonajai armijai.
Prasidėjo „kaliningradietiškas“ gyvenimas. Dalis Rytprūsių, kaip suplanuota jau 1944 m. liepą, atiteko Lenkijai. Autorė cituoja Lincko liudijimą, kaip nugalėtojai įsitvirtino Kionigsberge: „Civiliai iš savo butų išvaryti – kai nėra gyventojų, plėšti patogiau […] suvarytos didžiulės jų kolonos privalėjo daryti ilgus, neretai savaitėmis trunkančius žygius per karo sugriautas apylinkes“ (p. 170). Ir į Lypo kleboniją prisistatė kareiviai, reikalavo, kad kunigas atiduotų ne tik savo laikrodį, bet ir „bažnyčios auksą“. Linckas sidabrinius altoriaus indus atidavė, bet vertingiausius daiktus jau buvo paslėpęs.
„Lypiečiams pasisekė – jų kolona aplink miestą varyta tik vieną dieną“ (p. 170). Žmonės jokio maisto negaudavo, gėrė balų vandenį, miegodavo geriausiu atveju daržinėse, dažniau – ant įšalusios žemės. Išsekusius ir nepaeinančius nušaudavo. Naktimis rusų sargybiniai prievartaudavo moteris ne tik nusivedę nuošaliau, bet ir kitų akivaizdoje… Linckas savo žmoną nuo to siaubo išgelbėjo, rusiškai slebizuodamas: „Moi matka bolnoi“ – juk negali žinoti, gal serga kokia baisiai užkrečiama liga…
Lypiečių kolonos vyrai netrukus buvo atskirti nuo moterų – joms leista grįžti į namus, o vyrai internuoti. Linckas atsidūrė Rothenšteino, Kionigsbergo priemiesčio, lageryje. Į buvusių kareivinių baraką sugrūdo daugiau kaip tūkstantį vyrų. Alkio ir troškulio kamuojami, miegodavo ant šaltų betoninių grindų, naktimis būdavo tardomi – siekta išsiaiškinti, kas priklausė nacionalsocialistų partijai. Nors „kulto apeigos“ griežtai uždraustos, Linckas stengėsi internuotųjų dvasią sustiprinti ryto ir vakaro maldomis… Lypo klebonijoje Maria Linck ir dar keletas moterų (seserys diakonės ir kt.) gyveno nuolatinės užpuolimų, prievartavimų grėsmės sąlygomis. Nebuvo elektros, vandens, dujų…
Kunigas iš lagerio paleistas gegužės pradžioje. Atšilus orams, situacija Kionigsberge dar pablogėjo – mirštama masiškai, nepalaidotų irgi nemažai, tvyro lavonų tvaikas, šmirinėja nusipenėjusios žiurkės… Maria savo noru lankė sergančias, išprievartautas, sugniuždytas moteris. Pagaliau naujoji valdžia įteisino tą savanorystę kaip darbą – reikėjo chloruoti lavonus ir apie juos pranešti. Nuo 1945 m. gegužės 19 d. Mariai paskirta ir išganingoji duonos kortelė, kasdieninė 400 g porcija.
Iš lagerio grįžęs kunigas sukvietė išblaškytą bendruomenę į pamaldas Lypo klebonijoje. Būdamas vokiškos (ir liuteroniškos) tvarkos žmogus, Linckas prisistatė naujosios valdžios įgaliotiniams į 3-iojo rajono, kuriam priklausė Lypas, komendantūrą. Vyr. leitenento Lukjanovo prašė oficialaus leidimo laikyti pamaldas, atlikti kitas kunigo pareigas. Leidimą gavo, bet duonos kortelė jam paskirta kaip… duobkasiui (Lype – ir gatvėse, ir namuose – nepalaidotų lavonų netrūksta). Linckas subūrė nedidelę laidojimo komandą. Duoną, kurią užsidirbdavo, įstengė valgyti tik pakaitintą ant krosnies – ji buvo vandeninga, su mašininės alyvos prieskoniu.
Baigiantis 1945 m. dirbantiems asmenims imta mokėti ir šiokį tokį atlyginimą, už kurį juodojoje rinkoje buvo galima nusipirkti maisto produktų. Bet atsirado kitų bėdų – Maria susirgo šiltine, Hugo dėl distrofijos užpuolė votys (karbunkulai). Ligoninėje, nuo seno turinčioje „Gailestingumo“ vardą, jį operavo grafas Hansas Lehndorfas, senas pažįstamas iš „Bažnyčios kovos“ laikų, sutiktas ir Rothenšteino lageryje. Beje, Lehndorfas, išgirdęs, kad yra „išaiškintas“ kaip šnipas, tad jo laukia kalėjimas ir Sibiras, pabėgo į pietinę Rytprūsių dalį, priskirtą Lenkijai (savo žygį aprašė „Rytprūsiškame dienoraštyje“ (Ostpreussischen Tagebuch).
Lincko suburtoji laidojimo komanda 1945 m. gruodžio pradžioje smarkiai karščiuojantį kunigą laidotuvių ratukais vėl nugabeno į ligoninę. Bet jis atsistojo ant kojų ir per Kalėdas lankė palatas, meldėsi su ligoniais. Sausio pabaigoje vėl grįžo į „tarnybą“. Laidojimo komanda buvo paleista 1946 m. vasarį.
Į Kionigsbergą atvykdavo vis daugiau žmonių iš plačiosios Sovietų Sąjungos. „1946 m. gegužės pabaigoje, prieš pat civilinei valdžiai pakeičiant karinę, Kionigsberge buvo 45 120 vokiečių ir 41 029 sovietinių piliečių“ (p. 175). Vietiniai gyventojai daugiausia glaudėsi griuvėsiuose, rūsiuose. Linckai vis dar privilegijuoti – nors iš klebonijos turėjo išsikelti, nes čia numatyta steigti vaikų darželį, bet gavo kambarį Parapijos namuose. Šalia buvo nemažas daržas, kur augino bulves, kitas daržoves.
Bet mirčių iš bado nemažėjo. Šunys, katės, varnos tapo maistu… Pasitaikė kanibalizmo atvejų. Sklandė gandai, kad susibūrusi gauja, kuri užmušinėja žmones, o mėsą pardavinėja juodojoje rinkoje…
Iš dvylikos liuteronų kunigų 1946 m. vasarį septyni jau buvo mirę iš bado, du dingę be žinios… Linckas, šiaip taip patekęs pas NKVD šefą Rudakovą, reikalavo ieškoti dingusių kolegų. Dvi dienas kartu su karininkais važinėjo po galimas pražuvėlių buvimo vietas, bet veltui. Apiplėšimai su nužudymais nebuvo retenybė, kūnus pradanginti irgi nesunku…
Kunigai bendruomenės vadovu išsirinko Lincką, jau užmezgusį kontaktus su rusų vadovybe, įgijusį šiokį tokį jos pasitikėjimą. Hugo pastangomis miesto komendantas bažnyčios tarnautojams skyrė duonos korteles, vėliau jos taps bendresnėmis maisto kortelėmis. Lincko užduotis – kas mėnesį jas parūpinti ir išdalyti saviškiams. „Kad gautų įvairių tarnautojų antspaudą, jis per dieną turėdavo suvaikščioti iki 35 kilometrų“ (p. 184). Kaliningrado sričiai jau buvo paskirtas SSRS Religijos reikalų ministerijos įgaliotinis, kurio biuras įsikūrė buvusiame banke.
1946 m. balandį atsinaujino pašto ryšys su Vokietija. Maria skubėjo rašyti laiškelį dukrai, sveikindama su gimtadieniu. Gegužės 26 d. Linckai pradeda laišką džiugiais kreipiniais: „Vaikai! Geroji Mama! Jūs, visi mylimieji!“ Atskirtuosius guodė bent jau laiškai, gana reguliariai kursuojantys tarp Holšteino ir Kionigsbergo (nuo 1946 m. liepos 4 d. – Kaliningrado). Abu vaikai gyveno pas giminaičius Plione. Atsakymo į laiškus tekdavo laukti šešias aštuonias savaites, mat cenzoriai, kaipgi be jų, sėdėjo Maskvoje. Užsimezgė bent šiokie tokie ryšiai ir su Vokietijos Liuteronų bažnyčia.
Nuo 1946 m. vasaros Linckas lankė ir tolimesnes Sembos parapijas, pavyzdžiui, buvusią Cimerbūdą (Zimmerbude), – beje, senuosius pavadinimus jau pakeitė rusiški. Tolimą kelią, kokius 32 km, dažnai įveikdavo pėsčiomis, džiaugėsi, jei pavėžėdavo koks sunkvežimis. Įprastu jo „misionierystės“ tikslu tapo už 80 km esanti Gilija (Gilge), kaimas prie Kuršių marių, pagrindinė jo „gatvė“ – Gilijos upė. Lincką laišku pasikvietė, matyt, raštingas ir dievobaimingas žvejas Buskys (Buskies), vietiniam kunigui mirus, pats ėmęs rengti konfirmantus. Linckas, tai pavėžėtas, tai pėsčiomis, įveikdavo tolimą kelią, ne tik varginantį, bet ir pavojingą, nes kunigas kartą buvo užpultas, apiplėštas. Dėkingi gilijiškiai išlydėdavo jį ne tuščiomis – išbadėjusius namiškius Hugo nudžiugindavo žuvimi, daržovėmis.
Įdomu, kad kai kada Linckai ir mažoji Lypo bendruomenė šventes švęsdavo bent jau su sąlygine prabanga. Štai kunigui 1946 m. gruodžio pabaigoje vėl iškeliavus į Giliją, Naujųjų metų vakarą Maria praleido su seserimi (diakone) Berta – jos „geria kavą, valgo aguonų tortuką, kurį nusipirko juodojoje rinkoje, galiausiai net atsidaro šampano butelį“ (p. 203). Deja, ši Hugo kelionė vos nesibaigė mirtimi – sušalęs, belaukdamas žadėto, bet vėluojančio sunkvežimio, įšalusiu keltu persikelti negalėjo (mūsų literatūroje jis vadinamas „Pričgrabe“ (Friedrichsgraben) – tai laivuojamas perkasas palei Kuršių neriją). Pernakvojęs keltininko namelyje, kitądien 15 km iki Gilijos nuėjo pėsčias, sekmadienį laikė pamaldas, popiet su mokytoju Pugeliu (Pugellies) dar užšalusia Gilijos upe pasiekė Kuršių marias. Smarkiai karščiuodamas, atgulė į lovą. Padiktavo laišką žmonai, bet ši gavo jį tik po trijų savaičių. Visą tą laiką kankino nežinia – juk laukė grįžtančio sausio 3 d. „Kai Maria sausio 22 d. pasirodė prie ligonio, Hugo pasakė, kad tai viena gražiausių jų santuokos dienų“ (p. 205). Maria liko vyrą slaugyti, kaimo žmonės irgi stengėsi pagelbėti kaip įmanydami. Atsigavo tik po penkių savaičių, į Kionigsbergą grįžo kovo 8 d. Bažnyčios tarnautojai jo laukė ne tik iš simpatijos – tas savaites jie kentė badą be maisto kortelių. Paskutinįkart į Giliją Linckas nuvyko 1948 m. vasarį.
Kionigsbergiečiai vis dar vylėsi išvykti Vokietijon. Netrukus ši galimybė buvo patvirtinta aukščiausiu lygiu. 1947 m. kovo 20 d., kaip tik per savo gimtadienį, Linckas iškviečiamas pas įgaliotinį Religijos reikalams, kur pasitaikė proga išsamiai pasikalbėti su atvykėliu iš Maskvos Vratšovu. Hugo laiške svainiui pranešė: „Tada į mano klausimą Vratšovas atsakė – tai Stalino valia, kad kiekvienas norintis galėtų išvykti“ (p. 208). Deja, tas pokalbis Linckui atsirūgo – lig tol draugiškus santykius su juo palaikiusi vietinė valdžia ir NKVD staiga pakeitė toną.
Pirmiems laimingiesiems išvykus, Linckai irgi nebedvejoja, pateikia prašymą, nusifotografuoja leidimams. Kionigsbergiečiams, karštligiškai skubantiems palikti savą-svetimą miestą, rūpi konkretūs klausimai: ką leidžiama pasiimti į kelionę? Ar Biblijas ir giesmynus galima? Tuo klausimu Linckas kreipėsi į saugumo šefą Rudakovą, kuris staiga ėmė tyčiotis: „Fašistas!“ Linckas priminė, kad visiems norintiems leido išvykti pats Stalinas, bet enkavėdistas atšovė, kad tai netiesa, jis žino, nes Kremliuje nekart lankėsi. Galiausiai pagrasino, kad Linckas iš čia išvyks pats paskutinis. „Per šiuos trejetą metų žmona dar nebuvo mačiusi manęs tokio prislėgto, koks bejėgiškumas apėmė po šio pokalbio“ (p. 210). Vis dėlto jie rengėsi kelionei – Maria juodojoje rinkoje pardavė dar išlikusius daiktelius.
Lypo parapijos namuose NKVD ir milicija surengė kratą – kuitėsi po visus kambarius, pirmiausia ieškodami užrašų, kurių kunigas turėjo nemažai. Viską sunumeravę, pasiėmė, pažadėję, kad grąžins. Šįkart suėmė seserį Bertą, mat rado dainą „Namo į Reichą“ (Heim ins Reich). Po dviejų savaičių, 1947 m. liepos 11 d., į NKVD iškviestas kunigas buvo uždarytas „salėje“, kur sugrūsta gal 50 „įtariamųjų“. Pasisekė, kad įkalintas trumpam.
1947-ųjų vasarą nutrūkęs vokiečių „išgabenimas“ iš Kaliningrado rudeniop vėl atsinaujino – pirmas naujos bangos traukinys išvyko spalio 22 d. Linckas keletą kartų lankėsi pas savo „viršininką“, Religijos reikalų įgaliotinį, įrodinėdamas, kad jo parapijiečiai išvyksta, todėl abu su žmona norėtų vykti kartu. Lapkričio 28 d. vakare Linckai pagaliau sulaukė nurodymo prisistatyti į išvykstančiųjų surinkimo vietą – ligoninę, mat kitądien važiuos būtent „bažnytininkų“ traukinys. „Ir štai nakties tyloje kartu su žmona traukėme gatve, atsisveikindami su tėviške“ (p. 222).
Ligoninėje pernakvoję, rytą Linckai laukė sunkvežimio, kuris nuveš į stotį, bet netrukus sužinojo, atseit „neužteko išvykimo leidimų“. Prislėgti grįžo į Lypą... Maria puolė į neviltį, Hugo pasinėrė į darbus.
Knygoje yra ir liudijimų apie badaujančių kionigsbergiečių „reidus“ į Lietuvą. Štai per paskutines Kalėdas gimtajame mieste kunigas sulaukė buvusio savo konfirmanto dovanų – jis įteikė pakiukius, matyt, nedidelius, žirnių ir miltų. Mat su tėvu lankėsi Lietuvoje, parsigabeno maisto... Kunigas būdavo ir pietų kviečiamas pas parapijiečius, išgalinčius pasidalyti tuo, ką parsivežė iš Lietuvos, jau irgi sovietinės.
1948 m. kovo 2 d. Hugo parašė vaikams paskutinį laišką iš Kaliningrado. Kovo 17 d. vakare milicininkas įteikė Linckams išvykimo dokumentus. Susipakuoti ne tik asmeninius daiktus jie turėjo per vieną dieną. Kunigas iš slėptuvės ištraukė kadaise nuo plėšikautojų paslėptas bažnyčios vertybes – 1633 m. knygą Repetitio Corporis Doctrinare su odiniais viršeliais, tos knygos vėlesnio leidimo sidabrinius apkaustus, bažnytinę sidabro dėžutę. Nors rizikavo, ryžosi tas vertybes išgabenti, kad išsaugotų savai Bažnyčiai. 19 d. rytą Linckai jau stovėjo ilgoje eilėje prie bagažo kontrolės. Kunigui pasisekė – pareigūnas iškratė jį paviršutiniškai, bet praėjusiems kontrolę Linckams staiga liepė palaukti. Pasirodo, traukinys vis dar stovi dėl komiškai paradoksalios priežasties – iki numatytų 2000 išvykstančiųjų trūksta 200 žmonių... Trūkumas skubiai užpildytas, iš „Gailestingumo“ ligoninės paėmus sveikesnius pacientus ir seseris diakones. Po kurio laiko iš visų 50 vagonų keleiviai buvo išlaipinti, milicija, pasišviesdama žibintuvėliais, šniukštinėjo, ar nėra pasislėpusių bėglių rusų... Jau vidurnaktį visus vėl sulaipino, vagonų durys užsisklendė, traukinys pajudėjo. „Iš visos Kionigsbergo srities nuo 1947 m. rudens iki 1948 m. lapkričio išvežta 100 000 rytprūsiečių“ (p. 235).
Po poros dienų paskutinio vagono keleiviai tamsoje išgirdo balsą: „Šiandien sekmadienis, aš esu kunigas Linckas, norėčiau su jumis pasimelsti“ (p. 232).
Kovo 26-ąją, po septynių kelionės dienų, pirmas sustojimas Vokietijoje, Vakarų Pomeranijos Pasevalko mieste. Leidžiama išlipti iš vagonų, nors ir saugo, kad atvykėliai neišsibėgiotų. Galima net nueiti į tualetą, šiek tiek apsiprausti. Raudonojo Kryžiaus seserys pavaišina kava. Traukinys darda Tiuringijos link. Meiningene keleiviai paskirstomi po įvairius karantino lagerius. „Dipukams“ (Displaced Persons) paskirti ir buvę šaulių namai; jų salėje Linckai įkurdinami su dar 18 bendrakeleivių. Maria jau gali parašyti mamai, kitiems artimiesiems laišką su džiugia žinia: „Na pagaliau esame Vokietijoje!“ (p. 236).
Niekam neleidžiama atvykėlių lankyti. Numatytas karantino terminas pratęsiamas – ištrūkti iš „zonos“ pavyko tik gegužės 3-iąją: „Anapus anglų šlagbaumo galiausiai žmones, trejetą metų gyvenusius baimėje ir skurde, užliejo saugumo jausmas, per pamaldas visi dėkojo Dievui už malonę“ (p. 242).
Traukinys Linckus nugabeno į Hamburgą – dar kai gyveno Kaliningrade, laiškuose tvirtinta, kad kunigas čia laukiamas, tačiau nerimavo, ar nebus paliktas sovietų zonoje. Gegužės 4 d. vakare Hamburgo stotyje po trejų su puse nesimatymo metų juos pasitiko dukra Ingeborga ir sūnus Rolandas.
Paskutinį skyrių (prieš Epilogą) autorė įvardija „Antrasis gyvenimas“. Tačiau tai jau kita istorija... Beje, išsaugotu Lyvenikės „lobiu“ – senosiomis knygomis, sidabro indais – galima, pasak knygos autorės, pasigrožėti Liuneburgo Rytprūsių krašto muziejuje.