Religinių organizacijų vardu narių mokesčius administruoja dešimtys Europos šalių. Dviejose iš jų, Ispanijoje ir Portugalijoje, tikintieji savo pasirinktai religijai gali skirti dalį pajamų mokesčio. Šešiose kitose valstybėse registruotiems tam tikrų krikščionių bažnyčių (o kartais ir kitų religinių grupių) nariams mokėti mokestį privaloma. Daugumoje šių šalių vienintelis būdas mokesčių nemokėti – tai atsisakyti religijos.
O kai kuriose Vokietijos žemėse atsiskirti nuo religijos gana sudėtinga – reikia ne tik pasitraukti iš bažnyčios, bet ir sumokėjus mokestį gauti iš vietos savivaldybės notaro patvirtintą pažymą, kad bažnyčiai nebepriklausote.
Italijoje ir Islandijoje bažnyčios gauna dalį pajamų mokesčio, todėl mokesčių mokėtojams bažnyčios mokesčio atsisakyto sunkiau. Tačiau tai nėra neįmanoma. Italai gali paprašyti, kad jų pajamos mokesčio dalis būtų atiduodama valstybei ir skiriama humanitarinei pagalbai. O islandai rado gudrų būdą pinigus susigrąžinti.
Jų dešimtinės paskirstomos kiekvienai religinei grupei pagal narių skaičių, todėl stulbinančiai didelis skaičius gyventojų užsiregistravo į Islandijos Zuistų bažnyčią – anksčiau mažai žinomą religinę grupę, praktikuojančią senovės Šumerų tikėjimą. Zuistų bažnyčia savo nariams mokesčius grąžina, tad islandų tarpe tapo labai populiari.
Tačiau kai kurie gyventojai mokesčius mielai moka ir toliau. Balandį publikuotoje ataskaitoje teigiama, kad šešiose Europos valstybėse, suteikiančiose galimybę bažnyčių mokesčio atsisakyti, 68–80 proc. žmonių tikino mokestį mokantys. Ne visi iš jų tikintys – Švedijoje 32 proc. gyventojų teigė mokantys bažnyčios mokestį nepaisant to, kad neišpažįsta jokios religijos.
Tad kodėl bedieviai renkasi finansuoti religiją? Daugelis tiki (ir dažnai neklysta), kad bažnyčios padeda vargšams. Kitus nuo mokesčio atsisakymo tikriausiai atgraso erzinančios biurokratinės procedūros. O dar kitiems emociškai sunku formaliai pareikšti, kad atsisako tikėjimo, kurio buvo mokomi vaikystėje.
„Nors apie bažnyčią turiu susidaręs skeptišką nuomonę, kažkodėl negaliu prisiversti oficialiai iš jos pasitraukti, – teigia Vokietijos pilietis Jonas, iš savo mėnesinio atlyginimo katalikų bažnyčiai kas mėnesį atiduodantis apie 50 eurų. – Žinau, kad tai neracionalu, bet kažkas mane stabdo.“
Vis dėlto daugelis pasauliečių svarsto, ar vyriausybei teisinga rinkti religinių grupių narių mokesčius – juk jokios kitos pilietinės asociacijos tokių privilegijų neturi. Ironiška, tačiau bažnyčios mokestis pirmą kartą pasiūlytas tada, kai norėta atskirti valstybę ir religiją bei užtikrinti, kad vyriausybės tiesiogiai nerems bažnyčių.