Kone turtingiausių to meto lietuvių – brolių Vailokaičių – gyvenimas: ne tik įsteigė pirmąjį lietuvišką banką, bet ir narsiai stojo už lietuvybę

Verslas yra valstybės ekonomikos kūnas ir kraujas. Visi politiniai eksperimentai bandę įrodyti kitaip, savo dienas baigė, arba neišvengiamai pabaigs istorijos šiukšlyne, nes siekis turėti, kurti ir turėjimą gausinti yra žmogaus sudėtinė dalis. Visgi galimybė turėti žmogui sukuria atsakomybes – ne tik rūpestį turinčiais mažiau, tačiau ir poreikį mąstyti apie aplinką, kurioje gyvenama, augama kartu su minėtu verslu. Kalbant paprastai – sėkmingas ir atsakingas verslas – savo valstybe besirūpinantis verslas. Savo ruožtu, nesaugi valstybė – verslo kelias į pražūtį.

Ganėtinai nesudėtingi teiginiai ir loginės išvados gali būti sunkiai įkandamos atskiriems verslo atstovams. Dar 2014-aisiais, likus dviems dienoms iki „referendumo“ Kryme, LRT televizijoje, vienas iš verslininkų, komentuodamas nutraukiamus santykius su Rusija, skambiai pareiškė, kad „dabar galėsime pabūklus sviestu tepti“. Prieš tai sekęs verslo savininko sakinys buvo: „Turime viena sukrypusį tanką…“. Laimė, daugybė Lietuvos verslo įmonių mąsto diametraliai priešingai ir perka sąlyginius „tankus“ – po 2014-ųjų Krymo aneksijos tiek verslas, tiek fiziniai asmenys Lietuvoje, mūsų šalies kariuomenei skyrė nemažai lėšų, o daugiau kaip metus trunkanti parama Ukrainai yra beprecendentė Lietuvos istorijoje pagalbos „akcija“.