Iškalbingas, aistringas ir pavargęs 33‑ejų metų vyras paaiškina, kad aktyvizmas – jo šeimos bruožas. Jo tėvas daugelį metų praleido slapstydamasis, o trys dėdės buvo išsiųsti į darbo stovyklas už pasipriešinimą diktatoriui Mathieu Kérékou – vienam iš daugelio aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje Afrikoje valdžiusių autokratų. Jo giminaičiai dalyvavo kovose, padėjusiose užtikrinti, kad Beninas taps viena pirmųjų Afrikos šalių, 1991 m. pradėjusių rengti kelių partijų rinkimus. Benino pavyzdžiu iki dešimtmečio pabaigos pasekė dauguma Afrikos valstybių. „Laikau save demokratijos vaiku“, – teigia C. Sossoukpe.
Kaip ir daugelis demokratijos vaikų, jis nepatenkintas praeities palikimu. Visai neseniai Beninas dar buvo demokratiška šalis. Tačiau 2016 m. į prezidentus išrinkto verslo magnato P. Talono vyriausybė užpildė teismus savo draugužiais, iš rinkimų pašalino opozicines partijas, užblokavo internetą ir suėmė daugybę žurnalistų. Vašingtono demokratijos skatinimo organizacija „Freedom House“ kasmet paskelbia pasaulinį demokratijos įvertinimą, kuriame kiekvienai valstybei suteikia balą 100 balų skalėje. Benino įvertinimas 2019 m. smuko nuo 79 balų iki 66 balų (arba, remiantis ataskaitoje vartojamomis kategorijomis, nuo „laisvos šalies“ iki „dalinai laisvos šalies“). Tai – vienas didžiausių nuosmukių Afrikos valstybėje per visą istoriją. „Dabar, kai netenkame savo laisvių, imame suprasti, ką turėjome“, – teigia C. Sossoukpe.
Viena istorija negali atskleisti visos šalies vilčių, o ką jau kalbėti apie visą žemyno viltis. Tačiau C. Sossoukpe – tikrai ne vienintelis demokratijos siekiantis afrikietis. Visame žemyne demokratijos pasiūla nepatenkina paklausos. Jauni miestuose užaugę gyventojai nori teisės išreikšti save, balsuoti sąžininguose rinkimuose ir priversti valstybės vadovus prisiimti atsakomybę už savo veiksmus – tačiau tuo pačiu metu netobulų demokratijų ydos vis auga. Šis norų ir tikrovės neatitikimas nulems viso žemyno ateitį. „Jauni afrikiečiai nenori grįžti prie vienos partijos arba kariuomenės valdomų valstybių, – tikina kitos JAV demokratijos skatinimo organizacijos „National Democratic Institute“ atstovas Chrisas Fomunyohas. – Jie nori pagerinti jiems suteiktas sąlygas.“
Tačiau prisiminus Afrikos istoriją po kolonializmo, reikia pripažinti, kad šios pradinės sąlygos nebuvo itin geros. Pasitraukdami europiečiai kolonizatoriai ne itin stengėsi po savęs palikti demokratines institucijas. Jiems svarbiausia buvo pasitraukti greitai ir neprarasti verslo bei diplomatijos ryšių. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje tik trys į pietus nuo Sacharos esančios Afrikos valstybės buvo demokratiškos ir turėjo kelias politines partijas (Botsvana, Gambija ir Mauricijus). Daugiau kaip du trečdaliai buvo valdomi kariuomenės. Įvykdyta mažiausiai 40 perversmų.
Kolonizatorių palikimas – viena svarbiausių priežasčių, kodėl beveik kiekviena šalis tapo autoritarine. Afrikoje kalbama maždaug 2 000 kalbų ir galima rasti 6 000–10 000 politinių grupių, tačiau europiečiai sienas nubraižė visiškai neatsižvelgdami į vietos sąlygas. Jie valdė naudodami prievartą ir kooptaciją bei perleisdami galią genčių vadovams, kurių kvalifikacijos kartais būdavo išgalvotos, kaip nutiko su ibų tauta Nigerijoje. Perėmę silpnas ir susiskaldžiusias valstybes, nauji politiniai lyderiai dažnai kartu perimdavo ir represijos bei saviškių protegavimo metodus.
Sekti kolonistų pėdsakais naujiems valdovams dažnai būdavo lengviausias kelias. Tačiau keletas Afrikos valstybių vadovų Vakarų šalių stiliaus demokratijos atsisakė sąmoningai. Tanzanijos lyderis Julius Nyerere tvirtino, kad kelių partijų demokratija – tai „neafrikietiškas“ valdymo būdas. Pasak jo, vienos partijos valdomos valstybės geriau atspindi kultūrą, kurioje vertinamas bendras sutarimas.
Tačiau kiti lyderiai nebuvo tokie išsilavinę. XX a. atsirado visa grupė siaubingų diktatorių: despotų ir žudikų, kaip Jean‑Bédelis Bokassa (Centrinės Afrikos Respublika) ir Idi Aminas (Uganda); pretenzingų kleptokratų, kaip Mobutu Sese Seko (Kongas) ir Sani Abacha (Nigerija); charizmatiškų didybės manijos apimtų valdovų, kaip Kwame Nkrumah (Gana); bei paranojikų, kaip Danielis arap Moi (Kenija) ir Hastingsas Banda (Malavis). H. Banda įkūrė septynias skirtingas saugos agentūras ir uždraudė grupės „Simon & Garfunkel“ dainą „Cecilia“, nes ši buvo įžeidi neoficialiai šalies pirmajai poniai Ceciliai Kadzamirai.
Kai žlugo Sovietų Sąjunga, daugelis Afrikos šalių ekonomikų jau buvo pasiekusios bankroto ribą. Dėl to kilus protestams nuversti keli iki tol Maskvos palaikyti tironai, o savimi pasitikinčioms Vakarų valstybėms tapo lengviau iškelti sąlygą, kad norėdamos gauti paramos ar paskolų, Afrikos valstybės privalo rengti demokratiškus rinkimus. Iki 1994 m. rinkimus buvo surengusios tik 35 į pietus nuo Sacharos esančios šalys; 2010 m. rinkimų nesurengusios liko tik dvi šalys (Eritrėja ir Esvatinis (buvęs Svazilandas)). Akademikai šį laikotarpį pavadino po trijų nepriklausomybės dešimtmečių atėjusia „antrąja demokratizacijos banga“.
Autoritarai paprastai naudodavosi protekcionizmo tinklais ir taip pritraukdavo nuolankų elitą, ypač savo etninės grupės žmones. Istorikas Frederickas Cooperis jų valdomas valstybes pavadino „apsauginių valstybėmis“, nes šios kontroliuodavo prieigą prie užsienio valstybių paramos bei pajamų iš eksportuojamų gamtos išteklių ir mokesčių už prekybą. Kadangi šios valstybės pajamas gaudavo iš mineralų ir užsienio šalių, o ne pelno mokesčių, jų vadovai neturėjo paskatos ugdyti viduriniąją miestiečių klasę ir prisiimti atsakomybę savo pačių tautai. Neturtingus kaimo gyventojus jie tramdė pašalpomis ir grasinimais. Ištikimybę jie vertino labiau už kompetenciją.
Balsadėžės užkimštos
Dabar diktatorių ir karinių perversmų mažiau, negu būdavo Šaltojo karo laikotarpiu. Tačiau daugelyje Afrikos šalių galima pastebėti reiškinį, politikos mokslininkų vadinamą „rinkiminiu autoritarizmu“ – t. y., demonstratyviai rinkimais slapstomą tikros demokratijos trūkumą. Rinkimai organizuojami reguliariai, tačiau reguliariai ir klastojami.
Panašu, kad padėtis prastėja. Dabar organizacija „Freedom House“ „laisvų“ šalių kategorijai priskiria tik septynias valstybes – tai mažiausias skaičius nuo 1990 m.
Paprastai pietinės ir vakarinės Afrikos valstybės laisvesnės už rytines ir centrines. O per pastaruosius dvejus metus buvo ir laisvesnėmis tapusių šalių. Etiopijoje pradėjus valdyti ministrui pirmininkui Abiy Ahmedui, įvesta nemažai reformų, paleisti politiniai kaliniai. Praeitais metais Sudane nuverstas genocidą vykdęs diktatorius Omaras al‑Bashiras. Sušvelnėjo naujos vyriausybės Angoloje ir Mauritanijoje. Vis dėlto bendra tendencija kelią nusivylimą.
Labiausiai liūdina valstybės, kurios kažkada laikytos pavyzdingomis – pavyzdžiui, Beninas ir Zambija: tai buvo pirmosios dvi Afrikos valstybės (išskyrus Mauricijų), kurių prezidentai iš posto pasitraukė po viešų rinkimų (abiejose valstybėse rinkimai įvyko 1991 m.). Tačiau dabar Benino vadovas P. Talonas atsisako to, ką jo komunikacijų ministras Alainas Orounla vadina dešimtojo dešimtmečio „Nescafé demokratija“ – t. y. greitai paruošiama ir karčia valdymo sistema. Zambijoje prezidentas Edwardas Lungu pasinaudojęs teismų sistema įteisino galimybę 2021 m. į prezidentus kandidatuoti trečią kartą. 2015 m. Tanzanijoje pradėjus valdyti prezidentui Johnui Magufuli, suimti opozicijos parlamento nariai ir žurnalistai, uždarytos žiniasklaidos įmonės ir įvesti priešininkus nutildyti skirti įstatymai. Vyriausybė skatina žmones pranešti apie homoseksualus, kad šie būtų nubausti. Nėščios mergaitės išmetamos iš mokyklos.
Kad viešoji erdvė traukiasi, matyti ir iš kitų šaltinių. Afrikos tyrimų organizacijos „Afrobarometer“ atliktų apklausų duomenimis, afrikiečių, teigiančių, kad gali laisvai reikšti savo nuomonę, sumažėjo nuo 79 proc. 2008 m. iki 70 proc. 2018 m. Per laikotarpį nuo 2004 m. iki 2018 m. net 12 Afrikos šalių įvedė įstatymus, apsunkinančius nevyriausybinių organizacijų darbą. Tokius įstatymus įvesti planuoja dar šešios valstybės. Organizacija „Reporteriai be sienų“ teigia, kad iš 48 į pietus nuo Sacharos esančių Afrikos šalių, 22 laikomos „blogomis“ arba „labai blogomis“ šalimis žurnalistams: pastaruoju metu būta nužudytų (Somalyje), teisės dirbti netekusių (Burundyje ir Konge) bei suimtų (Kamerūne, Liberijoje, Tanzanijoje ir kitose šalyse) žurnalistų.
O technologijos padeda kurti „Didįjį Brolį“ primenančią sistemą. Teigiama, kad „Huawei“ padėjo Ugandos ir Zambijos vyriausybėms šnipinėti politinius priešininkus, o Ruandos režimas slapčiomis skaitė įtariamų priešininkų žinutes. Iš 21 praeitais metais prieigą prie interneto blokavusių šalių, 12 buvo Afrikoje.
Tarptautinė aplinka taip pat palengvina sąlygas autoritariniams režimams. Demokratija silpsta ne tik Afrikoje. Organizacijos „Freedom House“ vidutinis pasaulinis balas žemėja jau 14 metų iš eilės. O demokratijai priešiškos jėgos varžosi dėl Afrikos vadovų dėmesio.
Didžiausią įtaką turi Kinija. Kinija į pietus nuo Sacharos esančioms Afrikos šalims skolina daugiau pinigų ir parduoda daugiau ginklų negu bet kuri kita šalis. Be to, Kinijos komunistų partija visame žemyne (pavyzdžiui, Pietų Afrikoje, Angoloje, Namibijoje, Tanzanijoje ir Etiopijoje) rengia kursus valdančiosioms partijoms.
Rusija kur kas mažiau įtakinga, bet gerokai įžūlesnė. Ji daugiausia dėmesio skiria nestabilioms, bet daug gamtinių išteklių turinčioms šalims. Nuo 2018 m. Rusijos kariuomenės patarėjai padėjo prezidentui Faustinui‑Archange Touadéra gausius deimantų išteklius turinčioje ir siaubingai korumpuotoje Centrinės Afrikos Respublikoje.
Kinijos ir Rusijos veiklos pasekmes aštrina Vakarų šalių neveiklumas. 2018 m. gruodį sakydamas kalbą, kurioje išdėstė administracijos strategiją Afrikai, prezidentas D. Trumpas, priešingai negu kiti prezidentai, nė karto nepaminėjo žodžio „demokratija“. Nors kai kurios represinius režimus turinčios Afrikos šalys, pavyzdžiui, Zimbabvė, sulaukė JAV sankcijų, svarbiausias D. Trumpo tikslas – atitolinti Afrikos valstybes nuo Rusijos ir Kinijos įtakos. Dėl to Konge nenoriai Europos palaikoma JAV pasveikino naujai išrinktą prezidentą Félixą Tshisekedi, nors buvo daugybė įrodymų, kad kitas kandidatas jį gerokai pralenkė.
Tarptautinės institucijos tokios pat silpnos. Pasaulio bankas nesiryžta nustoti teikti paramą žiauriems režimams net tada, kai to prašo vietiniai aktyvistai, kaip nutiko Tanzanijoje. Pietų Afrikos vystymosi bendrija nesugeba kritikuoti suklastotų rinkimų. Panaši organizacija vakarų Afrikoje, ECOWAS, kelis kartus paprieštaravo perversmams ir pasisakė už demokratiją, tačiau nuo tada, kai 2015 m. Nigerijos prezidentu išrinktas Muhammadu Buhari, autokratinius režimus kritikuoja daug mažiau.
Galbūt pašaliniams Afrikos demokratija nerūpi. Tačiau pačiame žemyne tokios apatijos nėra. 2019 m. išspausdinta organizacijos „Afrobarometer“ 34 šalyse atlikta apklausa atskleidžia, kad 68 proc. afrikiečių mano, jog demokratija – geriausia valdymo forma. Per praėjusį dešimtmetį šis procentas beveik nekito. Jis dar didesnis tada, kai apklaustiesiems pateikiamos konkrečios alternatyvos – pavyzdžiui, 78 proc. teigė, kad nenorėtų kelių partijų valdžios pakeisti vieno autoritaro valdžia. Gali būti, kad autoritarinė valdžia labiau traukia ne afrikiečius, o amerikiečius. Tyrimo „World Values Survey“ duomenimis, 24 proc. amerikiečių (ir 32 proc. aukštojo mokslo diplomo neturinčių amerikiečių) teigia, kad turėti „stiprų lyderį“, kuriam nereikia jaudintis dėl rinkimų ir Kongreso – tai „gana gera“ arba „ labai gera“ mintis (prieš D. Trumpui tampant prezidentu šis procentas buvo dar didesnis).
Nors teoriškai afrikiečiai į demokratiją žvelgia palankiai, tikrovėje auga nepasitenkinimas. Kembridžo universiteto Demokratijos ateities centro (Centre for the Future of Democracy) duomenimis, dešimtojo dešimtmečio pabaigoje „nepasitenkinimą“ demokratija išreiškė 14 Afrikos šalių gyventojai. Iki 2010 m. šis skaičius išaugo iki beveik pusės Afrikos šalių.
Nepasitenkinimą atskleidžia vis dažnesni protestai. Pasak nevyriausybinės organizacijos „Armed Conflict Location & Event Data Project“, 2019 m. Afrikoje surengtos 10 793 demonstracijos, nors 2009 m. jų buvo tik 819. Be to, nors daugelis demonstracijų paprastai tęsdavosi tik kelias dienas ar savaites, neseniai Malavyje, Sudane, Toge ir Gvinėjoje surengtos demonstracijos tęsėsi net kelis mėnesius.
Dėl tol, kad jaunų afrikiečių demokratijos troškimas neatitinka tikrovės, kinta žemyno politinė dinamika. „Taisyklės pasikeitė“, – teigia Vašingtono ekspertų organizacijos „Centre for Strategic and International Studies“ atstovas Juddas Devermontas. Politikoje vis auga konkurencija, o prognozuoti rezultatus vis sunkiau. Kaip teigiama 2018 m. JAV Nacionalinės žvalgybos tarybos ataskaitoje: „Ši kova tarp lyderių ir jų valdomų visuomenių taps dar intensyvesnė“.
Kas nugalės, priklauso nuo kiekvienoje šalyje vyraujančios jėgų pusiausvyros. Viena iš šių jėgų – tai „išrinkti“ autoritarai, valdantys jiems palankioje tarptautinėje aplinkoje. O kita – jų valdymą apsunkinsiančios tendencijos.
Viena iš šių tendencijų – demografija. Afrikiečiai jauni. Dauguma jų gimė XXI a. (tuo tarpu dauguma ES gyventojų gimė prieš 1978 m.). Be to, jie sparčiai keliasi į miestus: 21 iš 30 greičiausiai augančių pasaulio miestų yra Afrikoje. Abu šie veiksniai gali pakenkti tradicinėms partijoms, kurioms vadovauja nuo kaimo gyventojų balsų priklausomi seni vyrai. Kaip ir visų jaunuolių, jaunų afrikiečių ryšiai su tokiomis partijomis silpnesni. Afrikos miestiečiai esamiems vadovams priešinasi dažniau negu kaimo gyventojai, kurie mažiau išsilavinę, turi mažiau informacijos šaltinių ir lengviau leidžiasi įbauginami.
Jaunos Afrikos visuomenės skatina jaudinančias kalbas apie „demografinius dividendus“. Tačiau dėl to, kad gimstamumas didelis, dirbančių žmonių dalis Afrikos šalyse mažesnė negu buvo Azijoje XX a. O Afrikos ekonomika jaunuoliams nesuteikia pakankamai galimybių – šis veiksnys dar labiau trukdo stabilumui. Pasak Londono konsultacijų įmonės „Capital Economics“, ekonomikos augimas į pietus nuo Sacharos esančiose Afrikos šalyse per kitus penkerius metus sieks 3,4 proc. – t. y., beveik nelenks populiacijos augimo.
Tai – blogos naujienos kiekvieną mėnesį į darbo rinką įžengiantiems 1 mln. afrikiečių. Vašingtono ekspertų organizacijos „Brookings Institution“ programos „Africa Growth Initiative“ skaičiavimais, oficialų darbą gaus mažiau nei vienas iš keturių. Likusiųjų laukia neužtikrinta ateitis neformaliajame sektoriuje – o būtent tokius darbus dirbantys gyventojai protestuose dalyvauja dažniausiai. Pasaulio banko duomenimis, socialinis mobilumas Afrikoje žemesnis negu bet kurioje kitoje pasaulio dalyje.
Kad protestai kyla lūšnynuose – ne sutapimas. Kai kurie politikai nepatenkintais jaunais rinkėjais naudojasi jau dabar. Kitais metais Ugandoje vyksiančiuose prezidento rinkimuose su Yoweri Museveni susirungs su „geto prezidentu“ save vadinančiu Bobi Wine. Tačiau tai – tik vienas, labiausiai į akis krentantis pavyzdys.
Politikos mokslų specialistė Lisa Mueller teigia, kad demonstracijas dažnai įkvepia viduriniosios klasės (dažniausiai vyresnių) rinkėjų reikalavimai suteikti politinių laisvių bei skurdesnių (dažniausiai jaunesnių) gyventojų nepasitenkinimas ekonomika. Šis mišinys buvo aiškiai matomas Sudane – protestus sukėlė augančios duonos kainos ir pasipriešinimas diktatūrai.
Panašaus masto protestai kilo Malavyje, kur gyventojai 2019 m. gegužę priešinosi įtartinam 79‑erių prezidento Peterio Mutharika perrinkimui (rezultatai buvo ištaisyti tepamu korektoriumi). Kilus demonstracijoms, vasario mėnesį Konstitucinis teismas liepė rinkimus surengti iš naujo – taip Afrikos istorijoje nutiko tik antrą kartą (pirmasis buvo Kenijoje 2017 m.).
Puiki diena laisvei
Daugelis šį sprendimą laikė laisvės pergale. „Galbūt jau galime sakyti, kad po 26‑erių metų [H. Bandos diktatūros] prasidėjo mūsų demokratija“, – teigė Malavio teisininkas Danwoodas Chirwa. Tačiau jauniems rinkėjams rūpėjo materialesni dalykai. „Tikiuosi, kad vyriausybė pasikeis ir turėsiu galimybę įkurti smulkų verslą, nes valdant dabartinei vyriausybei galimybių buvo labai mažai“, – teigė darbo neturintis 23‑ejų Pikilana Maliza iš sostinės Lilongvės.
Drąsūs Malavio teisėjai atskleidžia, kokios svarbios demokratiškos institucijos. Stipri teisinė sistema, parlamentas ir kitos panašios institucijos padeda sutramdyti kaip panorėjus naudojamą jėgą. Ir nors daugeliui šių institucijų daro įtaką politikai, kai kurios iš jų padeda didesnės demokratijos reikalaujantiems aktyvistams.
Pažvelkime į Afrikos teisines sistemas. Dažnai jos laikomos bejėgėmis, kitų sprendimus tik patvirtinančiomis institucijomis. Tačiau jos padėjo užtikrinti, kad nuo 1990 m. 47 į pietus nuo Sacharos esančios valstybėse ne simbolines pareigas atliekančių vadovų kadencijos bus apribotos. O šių apribojimų beveik dvigubai dažniau laikomasi, negu nesilaikoma.
Ryžtingą autokratą demokratinėms institucijoms sutramdyti pavyksta ne visada, tačiau jos gali padidinti kainą, kurią jam reikia sumokėti už bandymus taikyti priespaudą ir išsilaikyti valdžioje. Iš dalies dėl jų padaugėjo taikiai (nors ir ne visada demokratiškai) pasikeitusių vyriausybių. 2010 m. dešimtmečio pradžioje valdžia taikiai perimta tik devynis kartus, o nuo 2015 m. – 29 kartus. Iš 49 į pietus nuo Sacharos esančias valstybes 2015 m. valdžiusių politikų šiandien tebevaldo tik 22. Žinoma, daug kur lyderiai pasikeičia tik dėl elito susitarimų, kaip buvo, pavyzdžiui, Etiopijoje, kai valdžią perėmė Abiy Ahmedas. Tačiau tokie pokyčiai atskleidžia, kad politinės sistemos reaguoja į spaudimą.
Demokratijai palankios ir priešiškos jėgos Afrikos šalis formuos skirtingais būdais. Birmingamo universiteto akademikas Nicas Cheesemanas spėja, kad žemyne „augs demokratinis susiskaldymas“, nes tokiose šalyse kaip Botsvana, Gana, Namibija ir Pietų Afrika politinė konkurencija augs, o autoritarinės šalys taps dar griežtesnės.
Kokia ateitis laukia trapių demokratijų, pavyzdžiui, Benino – neaišku. Tačiau C. Sossoukpe pasiryžęs užtikrinti, kad P. Talono vykdoma represija – laikina. Jis kartoja nuversti M. Kérékou padėjusio tėvo žodžius: „Manau, kad nenustodamas kovoti atlieku pareigą savo vaikams.“