Autorius: Arūnas Spraunius
Kai tokia neteisybė ir konfliktų nemažėja, Kremlius padėtį „taiso“. Gerokai prieš S.Lavrovo griežtą pasisakymą Rusijos ambasadoriaus JT pavaduotojas Vladimiras Safronkovas 2017-ųjų balandį ypač įtikinamai vienaskaitos antru asmeniu kreipėsi į britų kolegą „Žiūrėk į mane, nenukreipk akių, ko suki žvilgsnį į šalį!?“, reikalaudamas neįžeidinėti Rusijos. Dialogas „nutiko“ svarstant JT Saugumo Tarybos rezoliucijos dėl Sirijos projektą po diplomato Matthew Rycrofto žodžių, kad Maskva palaiko ginklų naudojimą Sirijoje ir yra prisidėjusi prie žmogaus teisių pažeidimų šioje šalyje. Rusija vetavo JT rezoliuciją, kuri būtų reikalavusi Damasko vyriausybės bendradarbiauti vykdant tyrimą dėl įtariamos cheminės atakos šalies šiaurės vakaruose.
Jau šių metų liepą JAV atstovė JT Kelly Craft konstatavo, jog Maskva naudojasi kiekviena galimybe remti kruviną Basharo al-Assado režimą po to, kai Maskva ir Pekinas blokavo Vokietijos ir Belgijos pasiūlytą JT rezoliuciją pratęsti humanitarinės pagalbos teikimą Sirijai metams per du praleidimo punktus Turkijoje. Rusų vertinimu, pratęsti užtenka pusei metų ir ne per du, o vieną punktą. Nėr čia ko. Į klausimą, ar/kiek B.Assado režimas kruvinas, atsako statistika – nuo pilietinio karo pradžios (2011 m.) iki šio balandžio aukų skaičius Sirijoje siekia virš 380 tūkstančių žmonių (organizacijos „Syrian Observatory for Human Rights“ duomenys). Maskva atvirai veikia Damasko naudai – vakare ant taikių gyventojų metamos bombos (nutinka, ir cheminės), rytą JT Saugumo Taryboje Rusijos atstovas blokuoja bet kokią tarptautinės bendruomenės reakciją į nusikaltimą.
Maskva pagal veto skaičių apskritai rekordininkė tarp visų ja disponuojančiųjų (JT Saugumo Tarybos nuolatinės narės JAV, Rusija, Kinija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė (JK)). Jei Prancūzija bei JK nuo 1989-ųjų ja nepasinaudojo nė karto, Amerika 8 sykių, rusai JT rezoliucijas blokavo 22 kartus, iš jų šešiolika nuo 2011 metų, „brandaus putinizmo“ epochos pradžios. 12 rezoliucijų lietė Siriją, viena numatė sankcijas Jemenui, viena – dėl genocido Srebrenicoje, dvi – dėl Maskvos agresijos Ukrainoje.
Rusija Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje (ESBO). Žinoma praktika, kai nedemokratiniai režimai siekia veikti diskusijas apie žmogaus teisių padėtį jose per valdžios organizacijas (VONVO). Pernai spalį ESBO surengtame susitikime Varšuvoje Rusija, viena iš 57 ESBO narių, į dienotvarkę VONVO atstovų pasisakymus Kremliaus naudai įtraukė, pavyzdžiui, suteikusi tribūną Liudmilai Radevai, užsiregistravusiai bulgarų diasporos Kryme aktyviste (de facto rusų valstybinėje žiniasklaidoje dirbanti žurnalistė). Ne vienintelis toks precedentas ESBO, pavyzdžiui, 2017-ųjų birželį vykusiame ESBO žiniasklaidos laisvės renginyje JAV delegacija ryšium su tuo pareiškė oficialų skundą.
Liepos 16-ąją Rusijos atstovas protestuodamas paliko ESBO saugumui skirto forumo posėdį po nepavykusių mėginimų menkinti hibridines grėsmes ir konkrečią hibridinę agresiją (žinia, kieno) prieš Ukrainą, kai pranešimą skaitė Kijevo strateginių tyrimų instituto direktorius Aleksandras Litvinenka. Rusų diplomatai naudojasi ir „gerąja praktika“ JT – Ukrainos atstovas tarptautinėse organizacijose Romanas Cimbaliukas gegužę paliudijo, jog Maskvos atstovai per ESBO nuolatinės tarybos posėdį oponentų atžvilgiu pasisakė maždaug taip: matome, kad niekas nieko nesupranta, įspūdis toks, kad koronavirusas paveikė ne tik sveikatą, bet ir su mumis diskutuojančių diplomatų smegenis. Įprasta yra Rusijos atstovų retorika apie su jais nesutinkančiųjų skaldymo, priešinimo kėslus, atsainus Maskvos požiūris į ESBO misijas, pavyzdžiui, kariaujančių pusių karinės technikos nuo fronto linijos atitraukimą rytų Ukrainoje stebėti pašauktos ESBO specialios monitoringo grupės Rusijos remiami separatistai nuo metų pradžios į stebėjimo zoną banaliai neįleido virš 90 kartų.
Rusija Europos Taryboje (ET). Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją (ETPA) rusai paliko patys 2014 metais po Krymo aneksiją bei agresiją prieš Ukrainą smerkiančios rezoliucijos. 2019-ųjų birželio pabaigoje ETPA nutarė leisti Rusijos parlamento delegacijai grįžti ir dėl to, kad Maskva 2017-ųjų birželį nustojo mokėti nario mokestį į ET iždą – 33 mln. eurų kasmet (apie 7 proc. ET biudžeto, dideli pinigai).
Grąžinimą lydėjo nesmagios diskusijos, viena vertus, argumentuojant, jog geriau turėti Rusiją organizacijos viduje, taip esą bus daugiau naudos lenkiant Maskvą prie taisyklių bei įsipareigojimų laikymosi. Septynios ETPA šalys narės (Baltijos valstybės, Lenkija, Švedija etc.) laikėsi nuostatos, jog jei jau grąžinti, bent su simbolioniai ribojimais, argumentuodamos, kad santykiuose su Maskva jokios pažangios jokioje srityje nėra tiesiog chroniškai. Situaciją gerai atspindėjo ETPA tyrimo komisijai dėl rusų opozicinio politiko Boriso Nemcovo nužudymo faktiškai Kremliaus pašonėje vadovavusio lietuvių politiko Emanuelio Zingerio pastebėjimas, jog per penkis rusų nebuvimo ETPA metus Maskva nereagavo nė į vieną iš organizacijos priimtų rezoliuciją – dėl nelaisvėje laikomų 75 Ukrainos politinių kalinių paleidimo, rusų politinių kalinių iš žmogaus teisių organizacijos „Memorial“ sudaryto sąrašo, situacijos su žmogaus teisėmis Čečėnijoje, Maskvos priimto „užsienio agentų“ įstatymo etc. etc. Kremlius visiems pranešėjams rezoliucijų temomis uždrausdavo įvažiuoti į Rusiją, ir pats E.Zingeris tapo „neįvažiuojamu“.
ETPA dauguma balsavo kitaip, ir – ką? Rusai per daug nesismulkino, konstruktyviai pasiraitojo rankoves ir... pradėjo nuo žeminimio, kad Europa 2014-aisiais išdrįso daryti žodines pastabas apie rusų kariškių žudomus ukrainiečius (aukų skaičius rytų Ukrainoje – virš 13 tūkstančių), grobiamas svetimas žemes. Kaip pastebėjo vienas diplomatas, susidarė įspūdis, jog Rusijos politikai vyko ne į ETPA, o karą. Rusijos dūmos tarptautinių santykių reikalų komiteto pitrmininkas Leonidas Sluckis dar jo šalies delegacijos grąžinimo išvakarėse pareiškė, jog šis žingsnis patvirtina, kad visi susitaikė su Krymo aneksija ir pripažįsta – viskas, pusiasalis mūsų. Po to buvo „ramiausiai“ pasiūlytas į ETPA prezidento pavaduotojus. Tiesa, skandalas įsiplieskė ne dėl to: lyčių atstovavimo paritetui jautrūs Europos politikai sužinojo apie L.Sluckio seksualinius „ieškojimus“ tėvynėje, ir jo tarptautinė karjera „tam kartui“ sustojo.
Toks „kiek kitoks“ elgesio algoritmas nei tas, apie kurį kalba rusų politologas Sergejus Cypliajevas, įėjęs į dar Sovietų Sąjungos (jau šios saulėlydyje) delegacijos sudėtį ETPA. Jo teigimu, tada jie vyko mokytis suprasti žmogaus teises bei laisves kaip valstybės pagrindus, todėl siekė visavertės narystės organizacijoje.
Rusija „Didžiajame aštuonete“ (G8). Labiausiai ekonomiškai išsivysčiusių planetos demokratijų klube Rusija dirbo nuo 1997-ųjų, narystė suteikta kaip tuo metu vilčių teikusiai demokratijai. 2014 metų birželį dėl žinomų įvykių ji sustabdyta, į tada Sočyje planuotą susitikimą „aštuoneto“ šalių lyderiai neatvyko, G8 vėl virto G7. 2018-ųjų birželį Vladimiras Putinas paragino G7 šalių lyderius baigti pliaukšti niekus po to, kai „septynetas“susitikime Kanadoje baigiamajame dokumente pasisakė už taprtautinių sankcijų Rusijai išlaikymą, ragino Maskvą neberemti B. al-Assado režimo, baigti kėsintis į demokratiją kitose šalyse, sutiko su JK išvadomis, kad Rusija prisidėjo prie Sergejaus bei Julijos Skripalių nuodijimo britų Solsberyje. Tiesa, apie reikalą grąžinti Maskvą į G8 nuolat kalbantis JAV prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė savo atstovams nurodęs dokumento nepasirašyti. V.Putinas į šias kalbas „kilniai‘ reaguoja, jog mielai priims jos lyderius Maskvoje.
Klystų manantys, jog panašios kilmės pavyzdžių nėra, tarkime, Pasaulinėje antidopingo agentūrojoje ar Pasaulinėje prekybos organizacijoje. Lipšniai besišypsanti Maskva pasirengusi dalyvauti visur – su savo „suvereniu“ elgesiu.
Svarbiausias vis tiek algoritmas. Rusijos bijoma kaip prastai valdomos, neprognozuojamos valstybės, bet kada pasirengusios agresijai kaip Sirijoje, Gruzijoje, Ukrainoje. Demokratijos kariauti nemėgsta, nori susitarti. Vakarai stengiasi nekreipti dėmesio į retoriką ir nori racionalių santykių su Rusija. Primena Izraelio požiūrį į Egiptą – nekreipti dėmesio į žodžius, siekti abipusės naudos. Tarkime, Europa nenori pabėgėlių iš Sirijos antplūdžio kaip prieš trejus metus, supranta, kad vienas antplūdžio faktorių yra Rusijos kariniai veiksmai, vadinasi, jos interesų ignoruoti negalima, net jei taikių žmonių nelaimingoje šalyje rusai užmušė daugiau nei „Islamo valstybė“.
Panašūs reikalai su tarptautinėmis organizacijomis. Rusijos valdančioji klasė deklaruoja siekį dalyvauti būtinai lygiateisiškumo pagrindais, nenori izoliacijos, šneka apie partnerystę, galimybę prekiauti. Norai legalūs. Tik elgesys vis tiek tarpuvartės lygio: davėme pinigų ETPA, ko lendate, kokios dar žmogaus teisės, agresija prieš kaimynes!? Iki Krymo aneksijos 2013-aisiais Valdajaus forume (rusų mėginimas rengti savo Davosą) V.Putinas pozicionavo save kaip konservatyvių Vakarų lyderis, tų vertybių saugotojas, buvo net inicijuotas konservatorių internacionalas. Po Krymo aneksijos šio geopolitinio „figos lapelio“ neliko.
Rusijos dūmos pirmininkas Viačeslavas Volodinas apie priimtą įstatymą dėl baudžiamosios atsakomybės už „teritorijų atplėšimą“ liepos 14-ąją: apie mūsų šalį svajojantiems amerikiečių politikams irgi numatyta atsakomybė, atvykimo atveju gali būti suimti, be to, galima reikalauti jų ekstradicijos. Rusijos saugumo tarybos sekretorius Nikolajus Patruševas birželio 17 dieną: skirtingai nuo Vakarų, Rusija siūlo naują civilizacinį pasirinkimą lygybės, teisingumo, nesikišimo į kitų vidaus reikalus pagrindu, be išankstinių sąlygų siekiant abipusiai naudingo bendradarbiavimo. Rusijos dūmos komisijos, tiriančios užsienio kišimąsi į jos vidaus reikalus, pirmininkas Vasilijus Piskariovas gegužės 28-ąją: užsienio spaudoje ir nevyriausybinėse organizacijose, kurių veikla Rusijoje uždrausta, mūsų piliečiai ne tik mokomi jaunuomenę pratinti prie narkotikų, bet ir rengti aktyvistus „spalvotosioms revoliucijoms“ bei pogromams. Vykstantys į Rusijoje uždraustas užsienio organizacijas turi būti patraukti atsakomybėn.
Trijų aukštų pareigūnų (turinčių realios įtakos ir Maskvos laikysenai tarptautinės politikos lauke) viešai skelbtos deklaracijos per nepilnus du mėnesius.
Tai ir nesivaržoma – iki liepos 20 dienos Maskva draudė 22 užsienio organizacijas, tokias kaip Amerikos demokratijos paramos fondas, fondas „Atvira Visuomenė“, Vokietijos „Marshallo fondas“, „Atlanto taryba“, čekų žmogaus teisių organizacija „Žmogus nelaimėje“, Pasaulinis ukrainiečių kongresas. Liepos 20-ąją prokuratūra uždraudė dar septynias – šešias JAV ir vieną britų.
S.Cypliajevas dabartinius reikalus vertina kaip po revoliucijos (tikriausiai turima galvoje Sovietų Sąjungą palaidojusi „perestroika“ praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio pabaigoje) stojusią restauraciją, kurią nežinia kiek laiko teks pergyventi. Kol kas toks jis, tas restauracijos veidas. Ar fizionomija?