Estijos mieste Paidėje apgriuvusios pilies kieme vyksta festivalis. Lauke lynoja, bet pro palapines, barus bei maisto prekystalius vaikštinėja minios žmonių. Tačiau žvilgtelėjus į programą paaiškėja, kad čia greičiau sutiksite ne žymių muzikantų, o ministrų. Tai – „demokratijos festivalis“, kuriame sakomos kalbos, rengiamos diskusijos ir vedami seminarai visuomeniniam gyvenimui aktualiomis temomis.
Keletas šių metų festivalyje aptariamų temų – NATO kariniai planai, jaunų žmonių vaidmuo Europos reikaluose, genetinius duomenis renkanti vyriausybė ir pasiūlymai, kaip miestus paversti labiau ekologiškais. Tokie festivaliai – įprastas reiškinys Šiaurės Europos ir Baltijos šalyse. Dabar, skatinami daugiau demos demokratijoje norinčių matyti žmonių, jie ėmė plisti ir kitose šalyse.
Dvasinė šio judėjimo gimtinė – Almedaleno parkas Švedijos Gotlando saloje. 1968 m. Švedijos socialdemokratų partijos vadovu kandidatuojantis tapti švietimo ministras Olof Palme saloje neplanuotai pasakė kalbą stovėdamas ant sunkvežimio platformos (jam pavyko taip partijos vadovu, o 1969 m. ir 1982 m. – ir ministru pirmininku, kol buvo nužudytas 1986 m.). O. Palme, kuris atostogaudavo netoli Almedaleno parko, kalbą pasakyti grįždavo kasmet. 1982 m. Socialdemokratų partija pavertė renginį oficialiu seminaru. Netrukus prisijungė ir kitos partijos.
Dabar renginys tapo „Almedalsveckan“ (Almedaleno savaite) – kasmetiniu aštuonių dienų trukmės pasilinksminimu. Kiekvienai Švedijos parlamente Riksdage atstovaujamai partijai patikima suplanuoti vieną festivalio dieną. Tačiau festivalyje dabar galima pamatyti gerokai daugiau negu ant kelmų atsistojusių partijų vadovų kalbas. 2018 m. 45 tūkst. festivalio lankytojų dalyvavo daugiau kaip 4 tūkst. oficialių (ir dar apie 3 tūkst. neoficialių) renginių, apimančių politiką, verslą, socialinius klausimus ir kitas sritis. Diskusijose buvo galima išgirsti, ko apie miesto ateitį galima pasimokti iš Indijos, kaip tramdyti miško gaisrus naudojant dirbtinį intelektą ir netgi ką daryti, kad vasarnamis visiškai neterštų gamtos.
„Almedalsveckan“ galima laikyti demokratijos festivalių Vudstoku, tad kitos Šiaurės šalys bandė jį pamėgdžioti. Norvegijoje rengiamas „Arendalsuka“, Danijoje – „Folkemødet“, Suomijoje – „Suomiareena“, o Islandijoje – „Lysa“. Kitoje Baltijos jūros pusėje panašūs festivaliai vyksta Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Iš viso juose kasmet dalyvauja apie 600 tūkst. žmonių, o savo atstovus atsiunčia maždaug 90 proc. parlamentinių partijų. Neseniai festivalių organizatoriai įkūrė „Demokratijos festivalių asociaciją“, paremsiančią panašius renginius norinčias organizuoti grupes kitose šalyse.
Pasak Demokratijos festivalių asociacijos pirmininkės Zakia Elvang, šių renginių populiarumo priežastis slypi šalių politinėje kultūroje, nes čia „mažesnis atotrūkis tarp paprastų piliečių ir visuomenės elito“, negu kitose šalyse. Organizatoriai ragina lankytojus laikyti save neatsiejama politinės sistemos dalimi. Įėjimas visada nemokamas. Sukuriant svetingą atmosferą, kur galima „mūvėti sportbačius ir išgerti alaus“, bandoma prisivilioti kaip įmanoma skirtingesnių žmonių.
Z. Elvang paaiškina, kad programos keičiasi norint daugiau dėmesio skirti ne politiniams pranešimams, o lankytojų įsitraukimui. „Galbūt pamatėte, kad vyksta vaikų futbolo rungtynės, todėl į festivalį atsivedėte vaikus – bet tada nusprendėte pasilikti, – aiškina ji. – Išgirdote pokalbį apie aplinkosaugos politiką ir sugalvojote pasiklausyti. Taip ši erdvė atveriama žmonėms, dar nepripratusiems lankytis demokratijos bažnyčioje.“ Čia galite net sutikti prie kepsninės stoviniuojantį prezidentą – Painėje tarp kioskų sukiojosi ir Estijos prezidentė Kersti Kaljulaid.
Kartais ši politinio įsitraukimo idilė susiduria su nepatogia tikrove. Tiek 2017 m., tiek 2018 m. Švedijos „Almedalsveckan“ festivalį sudrumstė Šiaurės šalių pasipriešinimo judėjimas – neonacių organizacija. Ir vis dėlto mintis, kad piliečiai gali iškyloje draugiškai dalytis skirtingomis politinėmis pažiūromis, populiarėja ir kitose šalyse. Demokratijos festivalių asociacija bendradarbiauja su savo renginius norinčiomis pradėti Ukraina ir Pietų Korėja. Renginiu domisi ir grupės iš Moldovos, Lenkijos, Turkijos, Kenijos ir Somalio.
Taip pat ima rastis ir festivaliai sans frontières. Rugsėjo 6–7 d. Briuselyje surengtas „Jubel Festival“ – pirmasis oficialus Europos demokratijos festivalis, surengtas po vienos dienos bandomojo renginio praeitais metais. Programa parengta remiantis iš 150 visoje Europoje surengtų interviu, kuriuose žmonių paklausta, kokie klausimai jiems rūpi labiausiai, gautais duomenimis. „Jubel Festival“ valdybos prezidentas Alain Deneef teigė norėjęs, kad renginys atspindėtų „žmonių kasdienį gyvenimą, jų dabartį, rūpesčius, problemas ir siekius.“
A. Deneef nenusimindamas pripažįsta, kad pasiekti kilnų tikslą sunkiau dėl to, kad lankytojai atvykti turi norėti patys. Skandinavijos festivaliuose dalyvauja daugybė skirtingų politinių pažiūrų žmonių, tačiau į Briuselį „dažniau atvyksta įprastai tokiuose renginiuose dalyvaujančios grupės, – teigia jis. – Socialistai, liberalai, krikščionys demokratai, žalieji ir kairiųjų pažiūrų žmonės.“
Nepaisant to, augantis šių renginių populiarumas atskleidžia, kad paprasti žmonės labai nusiteikę dalyvauti viešose diskusijose ir įsitraukti į pilietinę veiklą. Amžiuje, kai demokratijai reikia atsilaikyti prieš internetinių diskusijų skatinamą atskirtį ir viešąsias institucijas niekinančius populistus, tokie festivaliai tikrai verti aplodismentų.