5 valandos 30 minučių ryto. Penktadienis. Suskamba žadintuvas, ir nors akys dar užmerktos, pasąmonė jau veikia visu pajėgumu: ar viską pasiėmiau, ar pasas su pinigine vietoje, ar nieko nepamiršau ir daugelis kitų minčių jau kuris laikas sukasi galvoje. „O, kad taip lengvai kelčiausi darbo dienomis“, – pagalvoju sau mintyse ir susikrovęs mantą iškeliauju į lauką, kur sėsiu į taksi ir sulaukus pietų meto jau žengsiu pirmuosius žingsnius šventojoje žemėje...
Supratote teisingai. Kadangi skrydžius vykdanti bendrovė „Ryanair“ į Jordanijos sostinę Amaną skrydžius vykdo 8:25 val. penktadieniais, jau po keturių valandų skrydžio galite planuotis savo likusį pusdienį Jordanijoje. Tai ypač patogu, jei kelionę esate suplanavę iki pirmadienio, nes pirmadieniais skrydžiai vykdomi 20 val., todėl galima pilnai išnaudoti ir paskutinę kelionės dieną.
Lėktuvui nusileidus Amane, pro langus iš karto pasitinka plyni laukai, kalvos ir horizonte matomas rūkas, tik pastarojo pagrindas iš smėlio. Prasivėrus lėktuvo durims į veidą plūsteli gaivi šiluma, kuri, atrodytų, visai nebaisi, tačiau, kaip vėliau supratome, savo tikrąją jėgą iš tikrųjų vis dar slepianti mūsų tolesnei kelionei.
„Laba diena, ar su savimi turite Jordanijos pasą?“ – vos priartėjus prie oro uoste esančių kontrolės punktų paklausia vietos darbuotojas. Atsakius teigiamai mus nukreipia prie jau dokumentą turinčių žmonių eilės, kurioje pakvietus pasienietis nuskenuoja asmens pasą, įsigytą Jordanijos pasą ir nufotografuoja akis. Viskas. Pagaliau praėjus rimtąją dalį prasideda nuotykiai! Taip, tiesa, Jordanijos pasą galima įsigyti internetu. Populiariausias variantas imtis „expert“ paketą už 113 dolerių, tačiau dažniausiai pakanka ir paprasto – „wanderer“ paketo, kurio kaina siekia 99 dolerius. Visų trijų paketų skirtumas yra paprastas – dienų kiekis Petroje. Tačiau, jei nežinote, kiek tiksliai laiko norėsite skirti istorijos kupinam miestui, patarčiau imti brangiausią variantą. Ypač, kai tėra tik 14 dolerių skirtumas.
Taigi, praėjus pro gana nemažą Amano oro uosto patalpą, atsispyrę gausybei be mokesčių esančių prekių vilionių, jau pastebėję išėjimą, dar neskubame grožėtis Jordanijos gamta. Akimis sekdami oro uostą ir lauką skiriančias duris, sukame į dešinę ir keliaujame tiesiai prie „Arab bank“, kuriame geriausiu kursu išsikeičiame eurus į Jordanijos dinarus. Iš čia patraukiame tiesiai prie vietinių telefonų operatorių, prekiaujančių SIM kortelėmis.
10 dinarų mokestis ir ryšio operatoriaus „Umniah“ kortelė jau telefone. Beliko paskutinis dalykas – susirasti atsakingą už automobilio nuomą asmenį, kuris nuvežtų mus tiesiai į „Discover car hire“ esantį biurą. Laikydamas informacinę lentelę mus pasitinka rimto veido vietinis automobilių nuomos darbuotojas, kuris vos už keliasdešimt minučių palydi mus į būsimą kelionės transporto priemonę. Nuvykę į nuomos punktą, pasirašome visus reikiamus dokumentus ir nusprendę sumokėti papildomus 85 dinarus, kurie garantuoja, kad automobilį galime grąžinti nors ir visai sugadintą, išvykstame į Jordanijos pietus, kur mūsų laukia pirmoji nakvynė... Wadi Rum dykumoje!
„O ar žinojote, kad Wadi Rum, išvertus į lietuvių kalbą, yra „smėlio slėnis“? Dėl šios priežasties kelyje daug kur ant ženklų galime pamatyti užrašytą žodį Wadi“, – klausiamuoju tonu kalba vienas iš draugų, pakeliui į galutinę paskirties vietą informaciją jau patikrinęs Google paieškoje. Smėlio sūkuriai, kelio nelygumai ir tušti laukai aplinkui. Tokie pirmieji įspūdžiai mus seka iki pat slėnio, kurį ketiname pasiekti. Vis dėlto kiek nuvargusios akys atsiveria tarsi sugėrusios energetinio gėrimo skardinę – priešais spindi besileidžianti saulė, tobulai apšviečianti vertikaliai kyšančias uolas.
Tas nepakartojamas jausmas, kai viduje nesupranti, kaip tai gali atrodyti kartu ir didingai, ir taip mirtinai ramiai. Tačiau, kiek apsipratęs su pasakišku vaizdu, telefone atsidarau „WhatsApp“ programėlę, kurioje mūsų būsimam dykumų gidui Ali rašau žinutę apie už kelių minučių mūsų būsimą atvykimą. „Labas vakaras“, – lietuviškai prabyla su balta tunika prie automobilio priėjęs vyriškis. Taip Ali pasitinka mus lietuviškai, nes vos prieš savaitę turėjo dešimties žmonių iš Lietuvos grupę, iš kurių, beje, ir gavau šiuos kontaktus.
Susirinkę visus parai reikalingus daiktus jau ropščiamės į „Toyota Hillux“ bagažinę ant specialiai įrengtų sėdynių ir pavažiavę keliasdešimt metrų asfaltu įvažiuojame į bekelę, kuri akimirksniu mus mintyse transportuoja tarsi į Marso kanjonus...
Smėlis, uolos, šiluma, ausyse spengianti tyla, telefone esančios mobiliojo ryšio padalos, krentančios žemyn it nudžiūvę lapai ir vos girdimas visureigio variklio ūžimas, primenantis apie realybę. Tokiomis nuotaikomis pasiekiame savo palapinių kaimelį. Ali trumpai aprodo vietą ir nukreipia mus į palapines, kuriose praleisime ko gero vieną iš įspūdingiausių naktų. Sutariame, kad 20 val. susitinkame pavakarieniauti ir po to viskas – vakaras mūsų, o anksti ryte – safaris su visureigiu.
Susidėjus daiktus, persirengus ir trumpai patyrinėjus vietines apylinkes ateina ir metas vakarienei. Maistas ruošiamas vietoje. Gabalėliai mėsos, virtos bulvės ir kitos įvairios daržovės – tokiu vakarienės meniu pasitinka mus Ali su kolegomis, tačiau, kad ir koks maistas bebūtų, tai tikrai nebėra tiek svarbu, kai akimis vis dar ryji vaizdą aplink save. Šioje vietoje, verta paminėti, po valgio gausite ir juodos arbatos su gana nemažai cukraus. „Arbatą mes geriame dėl vidinės kūno temperatūros balanso su išorėje esančiu karščiu“, – savo arbatos gėrimo tradicijas pasakoja Ali. Išdalijęs vandens davinius, gidas palieka mus laisvam laikui. Laukia ankstyvas rytas ir kelionė po dykumą.
7 valanda ryto. Suskambus keliems žadintuvo signalams ir nesinchroniškai pramerkę akis jau stojamės ir nevalingai keliaujame praustis ir pusryčiauti. „Na, vyručiai, judėsime už 5 minučių. Pasiruoškite“, – į mus kreipiasi žvaliai nusiteikęs Ali. Lyg kariuomenėje, nenorėdami uždelsti, sutartu laiku jau sėdame į mūsų gido automobilio bagažinę ir pajudame po neatrastas dykumas. Nors, atrodytų, jau metas apsiprasti su esančiu vaizdu, tačiau tai padaryti neapsakomai sunku, nes vis dar jautiesi tarsi pirmasis žmogus, įžengęs į paslaptingąją Marso žemę.
Po dykumas keliavome maždaug keturias valandas. Važiuojant Ali mums parodė beduinų kelią, pasakojo, kaip pastarieji žymėdavo jį kitiems keliautojams ir netgi atvežė pas vieną iš beduinų. Pastarasis mums pagrojo su savo paties gamintu instrumentu, kurio stygos iš arklio uodegos, bei padainavo vietinę dainelę. Paklausus, apie ką ši daina, Ali teatsakė: „Tai daina apie beduinų gyvenimą dykumose. Apie tai, ką jie išgyvena ir jaučia.“
Pasijutome tarsi peršokę į kitą laiko kilpą filme „Keršytojai“, nes 4 valandos praėjo tiesiog nepastebimai. Atsisveikinę su Ali ir sumokėję po 35 dinarus už visą viešnagę sėdome į savo visureigį ir suvedę duomenis į Google Maps programėlę išvykome į vienintelį miestą Jordanijoje, neturintį mokesčių bei turistus kviečiantį paplaukioti Raudonojoje jūroje ir pasigrožėti joje esančiais koralais – Akabą.
Atvykus į ko gero vienintelį europietiškiausią miestą Jordanijoje mus pasitiko net 47 laipsnių karštis. Negalėjome patikėti tuo, ką matome automobilio skydelyje. Pasistatę savo transporto priemonę ir pravėrę duris supratome – tai ne borto kompiuterio sutrikimas. Svilinantis karštis ir apatija viskam užklupo vos išlipus, tad iš karto suskubome pavalgyti. O kur geriausia pavalgyti jau privalgius vietinio maisto ir nesant tikram, ar nesustreikuos skrandžiai? McDonald‘s! Nebuvome tikri savo sprendimu, tačiau esant tokiam karščiui, kurio metu pats pradedi virti savo sultyse, per daug negalvojome ir nusprendėme eiti į jau pažįstamo prekinio ženklo vietą. Pavalgę greitai ir gana nebrangiai, sėdome į vos ne iki raudonumo įkaitusį visureigį ir įsijungę maksimalią šaldymo galią patraukėme tiesiai prie Raudonosios jūros, kuri atrodė tarsi išganymas įkaitusiems kūnams.
Atvykę prie paplūdimio daug žmonių nesutikome, tad nieko nelaukę persirengėme ir šokome į skaidrų tarsi krištolas Raudonosios jūros vandenį. „Geriau užsidėkite šlepetes, nes ant smėlio, toks įspūdis, kad galėtum kepti kiaušinienę“, – vandenį basomis pasiekęs prabyla vienas iš bendrakeleivių. Įdomiausia, ko gero, ne tik tai, kad stovi vandenyje, kur tarp kojų gausybė koralų ir įvairiaspalvių žuvyčių, bet ir tai, kad visai netoli priešais save matai Izraelio kalnus ir paplūdimį, o kairėje pusėje šviečiasi ir Egipto lopinėlis. „Pasaka!“ – pagalvoju mintyse. Vis dėlto kiekviena pasaka turi pabaigą, tad ir šiai neskyrę daug laiko persirengiame ir sėdame į mūsų talpųjį „karžygį“ Kia ir pajudame jau į antrąją nakvynės vietą Wadi Musa miestelyje.
„Taip, kaip ir nuotraukose booking.com interneto svetainėje!“ – iš karto pagalvojau vos tik pamatęs vaizdą stovėdamas „Rocky mountains“ viešbučio balkone. „Pas mus čia žiemos kitokios nei didžiojoje dalyje Jordanijos. Šiame mieste žiemomis atvėsta iki minuso ir netgi prisninga. Išties keistas reginys, kai matai tolumoje visiškai sausus dykumų plotus“, – apie neįprastą klimatą pasakoja prisistatęs viešbučio administratorius.
Vis dėlto neįprastas čia ne tik klimatas, bet ir pats miestelis. Čia mus pasitiko ne tik 30 laipsnių temperatūrų skirtumas nuo buvusios Akaboje, bet ir gausybė žiburėlių, šviečiančių iš namelių, kurie it paveikslėlis išsidėstę ant čia esančių kalvų. Pasigrožėti vaizdu šiame mieste gali nors ir visą naktį, tačiau besimerkiančios akys išduoda, kad organizmo baterijos sparčiai senka ir jau metas miegui.
Laukti ryto ilgai netruko, nes negailestingi žadintuvo dūžiai pažadino 6 valandą ryto. Tokiu laiku kėlėmės specialiai, nes už maždaug valandos jau būsime šalia vieno iš pasaulio stebuklų – Petros. Pavalgę pusryčius susimokėjome už nakvynę viešbutyje. Tai ko gero viena pigiausių vietų su jaukiu ir šauniu vaizdu į miestą, nes asmeniui kainavo vos 16 dinarų. Taip pat čia prieš vakarą užsisakėme ir pietų paketus, kurie kainavo 4 dinarus. „Pietų paketus? Kam šie?“ – paklaustumėte, tačiau atsakymas paprastas: kadangi Petroje esantys restoranai neproporcingai brangiai siūlo savo maisto pasirinkimą, maisto paketai tampa tarsi išsigelbėjimas ilgoje ir varginančioje kelionėje po Petrą!
Kelionė iki stebuklais apipinto miesto buvo katastrofiškai ilga... Juokauju, žinoma. Važiuoti nuo viešbučio iki Petros truko apie 10 minučių. Vos pastačius automobilį, prie mūsų prisistatė vietinis vyriškis, kuris pasiūlė mus nugabenti iki galutinio taško – šventyklos, kurią pasiekia nedaugelis, nes tai tiesiog per tolimas taškas nueiti pirmyn ir atgal.
„Greičiausiai tai vienas geriausių sprendimų šioje kelionėje“, – sutartinai vienas kitam tariam dėl pasirinkimo sumokėti 42 dinarus už mūsų kompanijos nuvežimą iki galutinio taško. Truputis nepatogaus važiavimo bagažinėje, „Toyota“ visureigio išbandymas kalnų nelygumais ir štai mes jau čia, vos už kelių žingsnių kalnų keliukais prie galutinio maršruto Petroje taško – šventyklos. Be abejo, reikia nepamiršti ir patikros, atrodytų, visiškai negyvenamoje kalnų dalyje. Čia su šypsena pasitinka vietinis darbuotojas, kuris, patikrinęs ir pažymėjęs kiekvieno Jordanijos paso kopijas, palinki geros kelionės ir paleidžia mus kalnų takais.
Nors laikrodyje rodyklės apsistojusios dar tik ties 9 valanda, tačiau saulės spinduliai jau tarsi žaisdami pradeda dilgčioti odą savo šilumos blyksniais. Žingsnis po žingsnio jauti šylantį orą, tačiau į tai kreipti dėmesio tiesiog nėra kada, nes akys smegenų veiklą nukreipia į neapsakomą žodžiais vaizdą, atsiveriantį nuo kalnų tako.
Ir vėl užklumpa tas keistas jausmas, aplankęs dykumoje: gamtos grožis ir didybė, apraizgyta tyla ir saulės spinduliais. Atrodytų, kad net pradedi garsiai girdėti savo mintis, kurios prasiskleidžia taip lengvai ir taip paprastai, ko padaryti jos negalėtų esant miesto rutinoje. Taip, paskendęs savyje, žingsnis po žingsnio stebėdamas kelio nelygumus, pakeli akis ir pamatai tai, ką būtų galima apibūdinti tiesiog „Wow!“ Šventykla, siekianti net VI amžių prieš Kristų, pakeri iš pirmo žvilgsnio savo dydžiu, nepakartojama Romos imperijos architektūra ir to meto išmanumu. Juk viskas išskaptuota iš uolos! Apžiūrėję tikrų tikriausią architektūrinį šedevrą pradedame savo kelionę buvusio pirklių miesto keliais.
Pamirštas ir praktiškai jau mitais apipintas Petros miestas, atrastas 1812 metais šveicarų tyrinėtojo Johano Liudviko Burkhardto, šiandien visus pasitinka su gausybe kioskelių ant kiekvieno kampo su juose prekes siūlančiais vietiniais beduinais.
„One dollar, my friend“, – tarsi stereo garsu rėkauja angliškai pramokę vietos pardavėjai, siūlantys savo prekes. Nekreipdami dėmesio į pirklių viliones, uoliai leidžiamės laiptuotu takeliu žemyn. Čia vis gali išgirsti į viršų kopiančių ir pro šoną praeinančių turistų dūsavimus. Tuomet dar kartą pagalvoji apie tinkamą pasirinkimą žygį pradėti nuo priešingo kelionės tikslo. Atvykę beveik prie pat pagrindinės Petros šventyklos, dar kitaip vadinamo – iždo pastato, pasidarome minutės pertraukėlę. Metas pietų paketams.
Pavalgę patys ir pašėrę vietinius ir nuvargusius šunis, kurių pagailo, keliaujame toliau ir vos už kelių metrų mus pasitinka minia turistų, fotografuojančių Petros vizitine kortele tapusį architektūrinį stebuklą. Kelios nuotraukos šioje vietoje ir mes jau toliau kelyje, kuriame laukia ilgas kelias kalnų tarpekliais. Grožėdamiesi vaizdais galiausiai pasiekiame galutinį tašką, kur už poros metrų laukia mūsų automobilis. „Na taip, jie dar nežino, kas jų laukia...“ – pasijuokdami praeiname žiūrėdami į kelionę pradedančių azijiečių grupę, kurie dar kupini jėgų su išmaniaisiais telefonais rankose darosi ko gero šimtąją selfie nuotrauką. Na, o mes keliaujame toliau. Juk mūsų laukia viešbutis su visais patogumais!
Važiuodami savo talpiuoju Kia visureigiu toliau gėrimės geografiniais Jordanijos turtais ir slapčia mintyse jau galvojame apie Negyvąją jūrą bei „Ma‘in hot springs“ viešbutį. Vos po kelių valandų kelionės prieš akis kalno apačioje prasiveria Negyvosios jūros vaizdas bei plotas, kadaise buvęs taip pat jūros dalimi ir aiškiai skyręs Jordanijos bei Izraelio žemes. Reginys tiesiog įspūdingas, nes žvelgi į vandens lopinėlį iš viršaus ir niekaip negali pasakyti, kad tai jūra, veikiau skaidrus ežerėlis... Vis dėlto reikia džiaugtis pamačius nors ir tiek, nes šis itin druskingas vandens telkinys kasmet sumažėja po 10 centimetrų, tad netolimoje ateityje Negyvoji jūra taps tik gražiu prisiminimu.
Besileisdami kalnų serpentinais galiausiai pasiekiame lygumą, kuri yra traktuojama kaip žemiausia pasaulio vieta. Pasidžiaugę ja maždaug pusvalandį, sukame į siaurą kalnų keliuką ir jau maždaug 60 laipsnių kampu kylame tiesiausiu keliu į kalno viršūnę. Jausmas žvelgiant pro langus... Na, geriau nežvelgti pro langus. Taip jautiesi kur kas saugesnis. Tačiau po tokių išbandymų galiausiai pasiekiame išsvajotąjį viešbutį, kuris iš karto kiek nustebina – pasitinka su apsaugos punktu ir rimtais apsaugos darbuotojais, kuriems tenka ištraukti rezervacijos patvirtinimo kopiją.
Įsitikinę, kad nesame tiesiog prašalaičiai, apsaugos darbuotojai praleidžia mus vykti link viešbučio. Galvodami apie apsaugos kokybę viešbutyje esame trumpai sustabdomi dar viename apsaugos punkte, tik čia praleidžiame vos vieną minutę, palinkėjęs geros viešnagės apsauginis nurodo kelią vykti toliau. Kai jau atrodytų, viešbutis ranka pasiekiamas, mus pasitinka trečiasis apsaugos postas! Jame, iš kambarėlio su kameromis išlindęs vietinis darbuotojas apeina automobilį ir patikrina bagažinėje esantį turinį. Jau ne kokiomis nuotaikomis galiausiai pasiekiame viešbutį.
„Čia kaip narkotikų barono vasarnamis. Tikėkimės nenušaus“, – mintyse pagalvoju žvelgdamas į pastatą ir jo gana tamsų vidaus interjerą. Tačiau mintis greit išblaško priėjęs vietinis darbuotojas, kuris, nors ir bando būti malonus, atrodo tarsi užmaskuota spec. būrio karo mašina. Prisistatę su daiktais į registratūrą iš karto esame supažindinami su vietos tvarka.
Sumokėję po 50 dinarų už žmogų pasiimame kambario korteles iš su priverstine šypsena besišypsančio registratūros darbuotojo, kuris dar primena apie pusryčius ryte. Nustebę ir kiek netikėtai nukreiptomis šypsenomis stengiamės negalvoti apie pirmąjį įspūdį ir keliaujame persirengti, nes lauke mūsų laukia baseinas su iš kalnų atitekančių karštųjų versmių vandeniu, kurio temperatūra siekia maždaug 50–60 laipsnių. „Štai čia tikra relaksacija ir apsidovanojimas po visos itin aktyvios kelionės“, – vieningai nusprendžiame besiturkšdami vandenyje.
Saulei besileidžiant ir pradedant po truputį slėptis už Izraelio kalnų nusprendžiame, kad metas keliauti į kambarius ir išbandyti maisto užsakymą į kambarį. Po picą kiekvienam, porą valandų pašnekesių ir jau gulamės į lovas, nes rytoj laukia Negyvosios jūros stebuklai.
Pavalgę pusryčius, nieko nelaukę susidedame daiktus į automobilį ir jau lekiame link Negyvosios jūros. Džiugu tai, kad važiuoti neprireikė ilgai. Pagrindinį kelionės laiką sudarė ant kaktos prakaito lašelius atsirasti privertęs kalnų keliukas. Keliautojų į Jordaniją grupėje Facebook buvome atradę lokaciją, kurioje galima nemokamai nusileisti iki pat Negyvosios jūros, kur šalia teka upelis, o jame galima be vargo nusiprausti iš jūros likusias druskas, todėl, taupydami esamą biudžetą, nusprendėme išbandyti šį vietinių pamėgtą maudynių kelią.
Atvykę į vietą ir šiaip ne taip pasiekę Negyvąją jūrą buvome tiesiog apstulbę: vos įlipus į vandenį tave iš karto iškelią į viršų. Tiesa, čia, kaip niekur kitur, pamatysi paviršiuje plaukiojantį nemažą druskų tirpalo sluoksnį, kuris ant kūno pasidengia tarsi aliejus. Tai dėl vis mažėjančio jūros ploto.
Paplaukioję mitais ir legendomis apipintoje jūroje, nusprendžiame, kad jau gana, nes karštis lauke po truputį tampa vis labiau nepakeliamas, taip pat ir likę druskų likučiai ant kūno sukelia smarkų prakaitavimą, todėl sėdame į automobilį ir keliaujame link Nebo kalno ant kurio, pasak Senojo testamento, Mozė pamatė pažadėtąją žemę ir taip pat buvo palaidotas ant šio kalno paties Dievo, todėl jo kapavietė nėra žinoma.
Neskyrę labai daug laiko šiam objektui toliau traukiame link Amano, kuriame priduosime automobilį ir keliausime link oro uosto sutartinai sakydami, kad tai buvo viena geriausių kelionių...
