Tačiau kaip veiksmas lygus atoveiksmiui, pliusas atsveria minusą, taip ir apdovanojimų sferoje pasidabinusiems juokdariams yra atsvara – didvyriai, apdovanojimus gavę realiose kovinėse operacijose. Šiandien – apie vieną iš jų, labiausiai apdovanotą amerikiečių karininką modernioje (po Antrojo pasaulinio karo) JAV kariuomenėje.
Robertas Lewisas Howardas. Gimęs nedideliame kelias dešimtis tūkstančių gyventojų turinčiame Alabamos valstijos miestelyje, Robertas priklausė tai žemesnei vidurinei klasei gyventojų, kurie gerovę galėjo susikurti tik sunkiu fiziniu darbu, darbštumu arba ypatingais gabumais. Pagrindiniai jaunojo Roberto bruožai buvo fizinė jėga, sumanumas ir begalinis užsispyrimas – puikus, bet ne itin dažnai pasitaikantis derinys tarp jaunuolių.
Jo tėvas ir keturi dėdės – Antrojo pasaulinio karo veteranai, todėl karo istorijų pasakojimai lydėjo mažąjį Robertą jau nuo šešerių metų amžiaus, būtent tuomet artimiausi jam vyrai grįžo iš karo veiksmų teatro.
Pirmas karinis išsilavinimas suteikė jam teisę vadintis tiekimo tarnybos seržantu, tačiau karjerą kariuomenėje R. Howardas baigė JAV specialiųjų operacijų pajėgų pulkininku.
54 mėnesiai tarnybos Vietname, specialiosiose pajėgose, reidai ir slaptos operacijos Laose, Šiaurės Vietname ir Kambodžoje.
Ieškodamas informacijos, studijuodamas pusiau slaptus Roberto ir jo dalinių žygius surinkau įspūdingą dosjė: sunaikinti priešo kulkosvaidžio lizdai, snaiperis, tankas, priešlėktuvinės artilerijos baterija, visais įmanomais žmogui pakelti ginklais naikinta priešo gyvoji jėga, į save nukreipta artilerijos ugnis, iš priešo panosės išgelbėti sužeisti draugai bei žygiai, kuriuos net specialiųjų operacijų kariai vertindavo kaip „įgyvendinamus su beveik nuline sėkmės tikimybe“. Prašau nesuklysti, viskas, ką išvardijau, atlikta ne dalinio, o vieno žmogaus – Roberto Leviso Howardo.
14 oficialių sužeidimų ir dar daugiau tokių, apie kuriuos Robertas sakydavo: „Ai, čia nerimta.“ Kaip anuometiniu stiliumi pasakojo jo draugai iš Žaliųjų berečių dalinio: „Paimkite Johną Wayne'ą, pridėkite Clintą Eastwoodą jų filmuose ir turėsite blankią kopiją, ką išdarinėjo mūsų Robertas.“ Po vienos ar kitos kovinės operacijos ir sužeidimo išlydėtas į JAV atsiimti jo laukiančio kovinio apdovanojimo, Robertas grįždavo pas kovos draugus ir sakydavo: „Apdovanos tik po kelių mėnesių, ko aš ten lauksiu, kai jūs kariaujate.“
Ne, jis nebuvo tas ne itin intelektualus žudikas kvadratiniu žandikauliu, puikiai valdęs ginklą, bet su mažu smegenų vingių kiekiu. Karinės tarnybos metu Robertas įgijo du magistro kvalifikacinius laipsnius, o jo taktinės karinės gudrybės karo lauke tapo legendomis tarp kovos draugų.
Pasibaigus karo veiksmams, jo apdovanojimų kraityje buvo „Sidabrinė širdis“, 4-ios „Bronzinės širdys“, 8-ios(!) „Purpurinės širdys“, 3-ys (!) garbės medaliai (Medal of Honor), Vietnamo, Pietų Korėjos, Prancūzijos apdovanojimai ir pasižymėjimo ženklai. Taip pat daugybė apdovanojimų, kurių dėl galimai netikslaus vertimo iš originalo kalbos nepateiksiu.
Prezidentas Ričardas Niksonas, įteikęs kariui garbingą apdovanojimą, ceremonijai baigiantis jo paklausė: „Kaip norėtumėt praleisti likusią dienos dalį? Gal pietūs su prezidentu, gal išsami ekskursija po Baltuosius rūmus ar... Sakykite, ko pageidautumėt?“ Robertas norėjo nueiti prie nežinomo kario kapo, kad „pabūtų su tais, kurie išėjo anksčiau“...
Deja, dėl tuometinių JAV spaudos antikarinių nuotaikų praktiškai jokio dėmesio šis daugiausiai apdovanotas karys iš žiniasklaidos nesulaukė.
Pasibaigus karui Vietname, Robertas vadovavo kelioms kariškių ruošimo įstaigoms – Specialiųjų operacijų pajėgų (Camp Mackall) bei Kalnų reindžerių (Camp F. D. Merrill). Per lauko užsiėmimus jis šiurpindavo jaunuosius karius dalyvaudamas visose bėgimo treniruotėse bei maršuose su visa ekipuote, drąsindavo ir palaikydavo fizinio krūvio neatlaikančią jaunąją kartą, o teorinių paskaitų metu auditorijos lūždavo nuo norinčių jo klausytis.
Robertas nemėgo skųstis, bet 20 metų visomis išgalėmis dirbo su Veteranų organizacijomis padėdamas kitiems. Jis lankė JAV karius Irake ir Afganistane (5-ios išvykos), 2009-aisiais nuvyko į Vokietiją, Bosniją ir Kosovą.
Kai pats kreipėsi į medikus, šie buvo bejėgiai... „Jums gyventi liko ne daugiau kaip 2 savaites...“
Robertas Lewisas Howardas mirė 2009 metais nuo vėžio ir su visomis kariškomis regalijomis buvo palaidotas Arlingtono kapinėse, JAV.