Pastarąjį kartą sensacingas trileris apie šnipus, patekęs į populiariausių romanų metinį sąrašą Jungtinėse Valstijose, kurį sudarė žurnalas „Publisher‘s Weekly“, pasirodė 1988 ar 1989 metais – tai priklauso nuo to, ar pastarųjų metų Tomo Clancio „Clear and Present Danger“ („Akivaizdus ir tiesioginis pavojus“) knyga bus vertinama kaip kūrinys apie šnipinėjimą ar kaip politinis romanas. (1988 metais kita T. Clancio knyga, „The Cardinal of the Kremlin,” („Kremliaus kardinolas“), neabejotinai patenkantis į romanų apie šnipus kategoriją, aiškiai pirmavo tokių romanų sąraše.). Johnas Le Carras, kurio pirmoji knyga užėmė pirmąją poziciją 1964 metų sąraše („The Spy Who Came in from the Cold“) („Šnipas iš Šaltojo karo laikų“) ir iš viso devynis kartus pateko į geriausiųjų dešimtuką, pastarąjį kartą, taip pat 1989-aisiais, didžiulę sėkmę pelnė išleidęs romaną „The Russia House“ („Rusijos namai“), nors jis ir toliau reguliariai publikuoja savo kūrinius.
Tais metais, „glasnost“ įsikaraliavo Michailo Gorbačiovo mirštančioje Sovietų Sąjungoje, griuvo Berlyno siena. 1989 metų lapkritį „The NewYork Times“ knygų kritikas Walteris Goodmanas nušvietė – kaip paaiškėjo vėliau, pranašiškai, – grožinės literatūros apie šnipinėjimą ateitį.
Ideologinėms sienoms griūnant ir vis stiprėjant bendraminčių ryšiams, vis mažiau specialistų-praktikų atsiduria kebliose situacijose, kurių skauduliai prilygsta jų romanų herojams. Kol neatsiras naujų grėsmių, romanų apie šnipus entuziastai, pasak W. Goodmano, gali likti frustruoti.
Visos šios taktikos ir begalybė variacijų buvo išmėginta, ir kai kurie romanai sulaukė nemažo populiarumo. Bet panagrinėjus dabartinį populiariausių knygų „Amazon.com“ apie šnipinėjimą dešimtuką, tas faktas, kad Le Carro „The Honorable Schoolboy“ („Garbingas mokinys“), pirmą kartą išleistas dar 1977 metais, atsidūrė trečioje sąrašo vietoje, yra ženklas, kad šio žanro svoris mažėja. Minėto žanro knygos, išleistos laikotarpiu po šaltojo karo, arba bent jau tos, kurios negrąžina skaitytojo į Antrąjį pasaulinį karą ir jo ilgalaikius padarinius, stokojo vieno svarbaus dalyko: pagrindinio civilizacijų ir vertybių sistemų konflikto. Šio elemento buvo pasigendama net ir po Rugsėjo 11 dienos karo su terorizmu.
2011 metais tinklalapis „Salon.com“ surinko rašytojų apie šnipus ir kvalifikuotų skaitytojų nuomones apie šio žanro vystymąsi po Šaltojo karo. Tarp specialistų komentarų, esą grožinė literatūra apie šnipinėjimą vis dar gyvuoja, neatsižvelgiant į tai, kas yra žvalgybos tarnybų priešininkas, ypatingą dėmesį patraukia Tomo Nicholso, JAV karinio jūrų laivyno koledžo Nacionalinio saugumo reikalų profesoriaus, žodžiai: „Be Sovietų Sąjungos (ar, kiek anksčiau, nacistinės Vokietijos) ir kovos su titaniška jėga, šiam žanrui iš tikrųjų ne kažin kas lieka, – sakė jis. – Tokio romano, kuriame pats pasaulis kyburiuoja ant plauko, kuriame moraliniai pasirinkimai degina savo nuogumu būtent dėl to, kad yra moraliniai pasirinkimai, – jau nebėra.
Be tokio didžiulio konflikto, pasak T. Nicholso, grožinė literatūra apie šnipinėjimą, tapo ciniška, visas vyriausybes nutapanti ta pačia kritine plunksna. „Svarbiausia, blogiukai – paprastai godūs verslininkai ar teroristai, – dabar nebeįdomūs, – sakė T. Nicholsas. – Teroristai yra ypač neįdomūs, nes, tam, kad romanas apie šnipus paveiktų, agentas turi turėti savęs vertą priešininką“, - o teroristai faktiškai tėra gauja smulkių nusikaltėlių, mėginančių prisitaikyti per didelę jų galvai skrybėlę.
Trumpai kalbant, Vakarų grožinei literatūrai reikalingi valstybiniai subjektai su stipriomis nevakarietiškomis ar, dar geriau antivakarietiškomis vertybėmis, kad galėtų vėl jaudinti skaitytoją. Realiame gyvenime šie valstybės subjektai sugrįžta, ir jų įvairovė yra daug didesnė nei per šaltąjį karą.
Pirmiausia, žinoma, Rusija. Aukšto profesionalumo rusų šnipai, primenantys Šaltojo karo šnipų kontingentą, figūruoja Le Carro naujausiame, pernai išleistame romane „Agent Running in the Field“ („Agentas, bėgantis lauku“). Bet žanro ašis lieka užribyje: šiandieninis rusų trileris apie šnipus, teisybės dėlei, turėtų būti priskiriamas juodajai komedijai, vaizduojančiai negrabius Rusijos karinės žvalgybos agentus, anksčiau žinomus kaip GRU agentai.
Naujausia istorija apie du rusus „santechnikus“ su Rusijos diplomatiniais pasais, kurie patraukė Šveicarijos žvalgybos tarnybos dėmesį Davose, galima sakyti, „papylė žibalo“ tokiems vertinimams; buvo įtariama, kad santechnikais prisistatę Rusijos piliečiai Davose mėgins įtaisyti pasiklausymo aparatūrą, siekiant šnipinėti pasaulio lyderius bei milijardierius, kurie kasmet atvyksta į Davoso ekonomikos forumą. Čia reikia prisiminti ir ankstesnius įvykus: mėginimą nunuodyti tris ginklų pramonėje besisukančius bulgarų verslininkus, vėliau – nesėkmingą bandymą Jungtinėje Karalystėje, Solsberyje, nunuodyti buvusį Rusijos šnipą Sergejų Skripalį, – šią užduotį mėgino įvykdyti du vyrai, tvirtinę neva atvyko aplankyti garsiosios tenykštės katedros; taip pat diletantišką mėginimą įvykdyti perversmą Juodkalnijoje 2016 metais.
Rašytojų, vis dar ieškančių rafinuotos su šnipinėjimu susijusios medžiagos, paslaugoms – ir Kinija, mėginanti veržtis į Europos Sąjungą, daug palankesnę terpę valstybinėms verslovėms už Jungtines Valstijas. Šių metų sausį Briuselio ir Belgijos dienraščiai nušvietė skandalą, kurio pagrindinė figūra – aukšto rango buvęs ES diplomatas. Kaip rašė praėjusį ketvirtadienį „Politico“ leidinys, vyras, kuris yra vedęs kinę, tariamai šnipinėjo Kinijai, tuo pat metu išlaikydamas labai įtakingų draugų ratą. Buvęs diplomatas, pastaruoju metu įsidarbinęs lobistinėje įmonėje, neigia jam mestus kaltinimus.
Galiausiai dar viena sunkiai įtikima istorija – apie Saudo Arabijos kronprinco Mohammedo bin Salmano įtariamą įsilaužimą į „Amazon.com Inc.“ steigėjo Jeffo Bezoso telefoną. Šiuo atveju į šnipinėjimą ir kibernetinį šnipinėjimą galimai asmeniškai įsipainiojęs pats valstybės de facto vadovas.
Visais trimis atvejais akivaizdūs sudėtingų moralinių pasirinkimų bei vertybių konfliktai. Visais trimis atvejais Vakarų priešininkai yra užsienio jėgos, ne tik pavieniai teroristai, vadinamieji „vieniši vilkai“, ar teroristų grupės. Konfliktai yra iš esmės šiuolaikiški: teisinės valstybės prieš autoritarines šalis; verslo laisvė prieš valstybinį kapitalizmą; drąsa, patirtis ir iniciatyva prieš masinį sekimą. Pasaulyje, kurį vis labiau užvaldo sandoriai ir kuriame labai trūksta tvirtos vadovo rankos, kiekviena valstybė paliekama pati sau – ir tai galimai įdomesnis dalykas nei Šaltojo karo dvilypumas. Čia pirmą vietą iškyla ne tiek pastangos „prisikasti prie smulkių žuvelių“, kiek anarchija, siekiant įtraukti smulkesnes valstybes labiau bauginančiais ir intriguojančiais būdais nei anksčiau.
Literatūros talentų, prilygstančių Le Carrui ar siužeto vingių genijui Clanciui, laukia daug karštos medžiagos, kurią būtų galima paversti grožine literatūra. Be abejonės, aplinkui yra nemažai buvusių šnipų, karčiai nusivylusių šešėlinės valstybės pasakojimais, sumenkinančiais jų darbą, kurie galėtų pamėginti įpūsti trileriams apie šnipinėjimą šiuolaikiškumo. Kaip „literatūros apie šnipus entuziastas“, W. Goodmano žodžiais, galbūt aš vėl kada išvysiu vilties kibirkštėlę.