Tiesa, užsiminiau apie lankininkus ir Robiną Hudą. Pradėkime nuo to, kad valdant karaliui Ričardui Liūtaširdžiui, kurio viešpatavimo laikotarpiu ir veikė mūsų gerasis plėšikas Robinas, lankai oficialiai nebuvo priimti Anglijos karių ginkluotėn ir juos valdančių specialistų nebuvo itin daug. Žinoma, Robinas karys nebuvo ir savo Šervudo miške galėjo išmokti šaudyti bei suburti panašaus profilio mėgėjų komandą. Tik tokiu atveju jie visi turėjo būti stotingi vyrai ar bent neduoti į rankas lanko gležnutei Robino mylimajai – ilgasis angliškas lankas būdavo įtempiamas su 30–50 kg svorio jėga. Itin reta moteris galėjo pasigirti tokiu raumenynu.
Karyboje lankas nebuvo skirtas snaiperio taiklumui demonstruoti, todėl lankininkų paleistų strėlių debesies tankis labiau priminė pirmoje pastraipoje paminėtas fantastines sagas – serialus, o ne vienišo šaulio šūvį į riterio šalmo akių angas. Tikslus šūvis į šuoliuojantį raitelį buvo įmanomas tik keliasdešimties metrų atstumu, be to, su sąlyga, kad jūsų netrikdo mūšio triukšmas, šalia vaitojantys ant žemės sužeistieji, priešo strėlės, leidžiamos į jus, ir už kelių sekundžių priartėsiantis riteris, mielai nuridensiantis jums galvą. Taigi strėlių debesis, padengiantis už poros šimtų metrų esančias priešo gretas, – geriausia, ką galėjo pasiūlyti to laiko karybos mokslas.
Dažnai kine rodoma, kaip riteriai, apsitaisę grandiniais ar vientiso metalo šarvais, išmušami iš balno vienu šūviu, – didele dalimi tai yra taip pat mitas. Galima pažeisti nešarvuotas kūno vietas, sužeisti ar nukauti arklį, tačiau vienu šūviu „išvesti iš rikiuotės“ raitelį, kuris dar ir prisidengia skydu, – itin sunki užduotis. Beje, siekdami gerinti greitošaudą leisdami strėles viena po kitos, lankininkai turėjo vengti sunkios šarvuotos ekipuotės, jau nekalbant apie tai, kad jos nelabai turėjo už ką nusipirkti.
Žymiajame mūšyje prie Azenkūro (1415 metai) Anglijos lankininkų dėka pavyko pasiekti svarbią pergalę prieš prancūzus, kurių buvo daugiau. Tuomet Anglijos lankininkai buvo... be kelnių. Ne, tai ne dėl mobilumo ar karšto oro (visgi buvo spalio mėn. pabaiga), tiesiog anglų kariuomenę, vadovaujamą karaliaus Henriko V-ojo, kamavo dizenterija, kurios viena indikacijų – dažnas tuštinimasis. Kalbant tiesiogiai, anglai viduriavo non stop. Sutikite, mūšio įkarštyje keliems tūkstančiams lankininkų nubėgti iki artimiausio miškelio buvo kiek sudėtinga, taigi prancūzai gavo pralaimėjimą ir ne patį kvapniausią priešą.
Lankas, kaip svarbi kariuomenės ginkluotės dalis, visiškai išnyko tik XVI amžiaus antroje pusėje, nuo pat ankstyvųjų viduramžių dalijęsis šlove ir vieta kariuomenėse su pusbroliu arbaletu. Tačiau abu „giminės“ neišlaikė šaunamųjų ginklų konkurencijos. Paskutiniai aktyvūs lankų panaudojimo atvejai karyboje užfiksuoti tik Šiaurės Amerikoje XIX amžiuje, kariaujant su indėnais.
Jau minėtas arbaletas daugelyje kariuomenių egzistavo šalia lanko. Vienu metu buvo formuojami mišrūs kariuomenės vienetai, naudojantys abu ginklus. Paprastai lankai užtikrindavo greitošaudą, arbaletai – didesnę kinetinę smūgio jėgą, tokią svarbią šarvui pramušti. Tiek nuo lanko, tiek nuo arbaleto strėlių saugojo vadinamosios pavisos (pavadinimas kilo nuo Italijos miesto Pavijos) – dideli, beveik 1,5 metro dydžio, skydai, už kurių sąlyginai saugiai buvo galima slėptis tiek pėstininkams, tiek lankininkams ar arbaletininkams. Pastariesiems pertaisyti ginklą užtrukdavo gerokai ilgiau.
Nenoriu, kad publikacija virstų „mitų griovėju“, tačiau pavisos ar kito kokybiško skydo nei lankai, nei arbaletai įveikti nepajėgdavo. Prakirtus apsauginį sluoksnį, galingiausios strėlės kartais išlįsdavo kitoje skydo pusėje ir sužalodavo besiginančiojo rankas, tačiau ne daugiau. Visgi 1139 metais 2-ajame Laterano bažnytiniame susirinkime popiežius Inocentas II pasmerkė ir uždraudė arbaletų naudojimą „krikščionims prieš krikščionis“ bei pavadino jį „velnio ginklu“. Apskritai, bažnyčios vertinimu, šio ginklo naudojimas buvo neleistinas net prieš žvėris ir pagonis.
Kaip dažniausiai nutinka praktikoje, šie Inocento II žodžiai buvo pamiršti kautynėse.
Lankai ir arbaletai karyboje liko tik... koviniuose filmuose. Arbaletus ten naudoja specialiosios pajėgos, o Džonas Rembo šaudo sprogstančiomis strėlėmis. Tiesa, Pirmajame pasauliniame kare, prieš pat atsirandant šautuvinėms granatoms, būta pavyzdžių, kai iš apkasų į tolį sprogmenys sviesti improvizuotais arbaletais, o Sirijoje teko matyti savadarbių balistų, didžiulių laidynių ir arbaletų hibridų rankinėms granatoms iššauti. Tačiau progreso ir techninės minties nesustabdysi – žmonės jau senai atrado išmanesnių būdų, kaip artimą savo pasiųsti į geresnį pasaulį.