Laukinės žudynės Aušvice: kaip prasidėjo klaikiausias sulaukėjusio genocido laikotarpis stovyklos istorijoje

1944 metų įvykiai Aušvicą pavertė didžiausių masinių žudynių pasaulio istorijoje vieta. Iki tų metų pavasario šios stovyklos mirčių statistika keliais šimtais tūkstančių atsiliko nuo Treblinkos. Tačiau 1944 metų pavasarį ir vasaros pradžioje Aušvicas dirbo visu pajėgumu, netgi jį viršydamas, – tai buvo klaikiausias labiausiai sulaukėjusio genocido laikotarpis stovyklos istorijoje. Dauguma tais siaubingais mėnesiais kentėjusių ir žuvusių žydų atvyko iš vienos šalies – Vengrijos.

Tai yra ištrauka iš istoriko Laurence'o Reeso knygos „Aušvicas. Naciai ir galutinis sprendimas“, kurią iš anglų kalbos vertė Matas Geležauskas, išleido leidykla „Kitos knygos“.

Priežastys, dėl kurių tiek daug Vengrijos žydų artėjant karo pabaigai staiga atsidūrė į Aušvicą riedančiuose traukiniuose, – sudėtingos. Vengrai su naciais nuolat stengėsi žaisti įmantrius politinius žaidimus, svyruodami tarp dviejų stiprių viena kitai prieštaraujančių emocijų. Viena vertus, vengrai, kaip ir dauguma, baiminosi Vokietijos galios, kita vertus – norėjo palaikyti nugalėtojus, ypač jei tai suteiktų galimybę užimti kaimynų rumunų teritoriją. Galutinai vengrai apsisprendė ir prie Ašies valstybių prisijungė tik 1940 metų spalį, pasirašydami Berlyno paktą. Iki tol Vokietijos užsienio reikalų ministras Ribbentropas jau buvo suderėjęs, kad Vengrijai bus perduota iš kaimynės Rumunijos atimta šiaurinė Transilvanijos dalis.

Kaip kyšį gavę šią ilgai geistą teritoriją ir tikėdamiesi, kad naciai laimės karą (1940 metų vasarą ir rudens pradžioje toks sprendimas atrodė „protingas“), vengrai politiškai ir strategiškai suartėjo su didžiąja savo kaimyne.

1941 metų pavasarį vengrai prisijungė prie Hitlerio įsiveržimo į Jugoslaviją, o birželį nusiuntė karių padėti vokiečiams užimti Sovietų Sąjungą. Tačiau žadėtos žaibiškos pergalės prieš Staliną vis nebuvo, karas užsitęsė gerokai ilgiau nei planuota ir vengrai ėmė suprasti parėmę ne tą pusę.