Lėktuvnešiai: dideli, brangūs, pažeidžiami – bet vis dar populiarūs

Šie laivyno karaliai per dideli, kad būtų galima jų atsisakyti.

2016 m. vienintelis Rusijos lėktuvnešis „Admiral Kuznetsov“ versdamas debesis juodų dūmų puškavo į šiaurę per Lamanšo sąsiaurį. Laivas traukė namo iš gėdingos kelionės į Viduržemio jūrą. Vienas iš 15 jo į Siriją gabentų karinių lėktuvų nukrito į jūrą, o dar vienas jau nusileidęs nuslydo nuo tako. Kai lėktuvnešis pagaliau pasiekė uostą netoli Murmansko, į denį rėžėsi 70 tonų svorio kranas.

Pasak Rusijos ginkluotųjų pajėgų eksperto Michaelo Kofmano, nelaimingasis „Admiral Kuznetsov“ – tai „brangus ir nereikalingas laivas, neturintis jokios aiškios misijos“. Tad kam mokėti už remontą, kuris vis dar vykdomas? „Dėl įvaizdžio, – paaiškina M. Kofmanas. – Kad būtų galima sudaryti stiprų karinį laivyną turinčios šalies įspūdį.“

Plaukiojantys lėktuvų nusileidimo takai jūrinius pajėgumus demonstruoti padėjo didžiąją dalį praėjusio šimtmečio. Nors iš pradžių lėktuvnešiai buvo skirti suteiki kitiems laivams apsaugą iš oro, Antrajame pasauliniame kare lėktuvnešiai ir jų lėktuvai ėmė kovoti tarpusavyje. Po 1945 m. jų svarba sumažėjo, nes Sovietų Sąjunga stipraus laivyno neturėjo, o Šaltasis karas vyko Europos lygumose ir trečiojo pasaulio šalių užkampiuose. Tačiau nors jūroje rimtų varžovių neturėjo, JAV ir toliau gamino vis didesnius lėktuvnešius, kad galėtų kur tik panorėjusi įrodyti savo viršenybę oro erdvėje.

Lėktuvnešiai gabeno 41 proc. skrydžių Korėjos kare atlikusių JAV karinių lėktuvų ir daugiau kaip pusę skrydžių Šiaurės Vietname atlikusių lėktuvų. Per pirmuosius tris 2001 m. mėnesius Afganistano kare lėktuvnešiais atgabenti trys ketvirtadaliai atakas vykdžiusių lėktuvų. Po dvejų metų, kai Turkija ir Saudo Arabija atsisakė leisti naudoti savo šalių teritoriją pulti Iraką, JAV pasinaudojo penkių lėktuvnešių jėga ir per pirmąjį invazijos mėnesį atliko 8 000 skrydžių. Kai 2014 m. Iraką ėmė niokoti „Islamo valstybė“, lėktuvnešis „USS George H. W. Bush“ buvo skubiai atplukdytas iš Arabijos jūros į Persijos įlanką. Daugiau kaip mėnesį kariniai lėktuvai pakildavo tik iš vienos iš keturių šio laivo katapultų.

JAV karinis laivynas pagal įstatymą savo apskaitos knygose privalo turėti 11 didelių lėktuvnešių, tad šioje srityje JAV neprilygsta niekas – ji gali leisti naikintuvus, bombonešius ir žvalgybinius lėktuvus kur tik panorėjusi, neprašydama artimiausių sąjungininkių suteikti oro bazių. Kitos naikintuvus paleisti galinčius lėktuvnešius turinčios valstybės (Jungtinė Karalystė, Kinija, Prancūzija, Indija, Italija, Rusija ir Ispanija) išsiverčia su mažesniais ir ne tokiais galingais laivais. Tačiau jų daugėja. Jungtinė Karalystė, Indija ir Kinija jau ruošia naujus lėktuvnešius. Jungtinė Karalystė nusprendė paruošti du; Indija siekia turėti tris; Kinija iki 2035 m. ketina turėti maždaug šešis. Prie šių šalių ketina prisijungti ir Japonija. 2018 m. vasarį jį paskelbė ketinanti du savo „Izumo“ klasės laivus paversti naikintuvus gabenančiais lėktuvnešiais.

Ar vaikytis šios mados protinga? Didžiausią pavojų lėktuvnešiams ilgai kėlė povandeniniai laivai. Bijodama Jungtinės Karalystės povandeninių laivų, Falklando salų kare Argentina vienintelio turimo lėktuvnešio taip ir neišplukdė iš uosto. O dabar vis didesnė grėsmė kyla ir virš vandens – dėl vis išmanesnių iš žemės ir oro leidžiamų priešlaivinių raketų. Kad liktų saugūs, lėktuvnešiai turi būti laikomi vis toliau nuo kranto, o su kiekviena jūrmyle jų nauda mažėja. Be to, tobulėjančios raketos kelia grėsmę ir lėktuvnešių gabenamiems lėktuvams, kurie nebesugeba atlikti savo užduoties ir taip pamažu prarandą savo prasmę.

„JAV laivyno karaliui... gresia pavojus tapti panašiam į laivus, kuriuos jis turėdavo ginti: dideliu, brangiu, pažeidžiamu – ir stebėtinai nesvarbiu laikmečio konfliktams“, – rašo buvęs JAV karinio laivyno kapitonas Jerry Hendrixas. Tad ar valstybės, skiriančios dideles sumas lėktuvnešiams, labai klysta? O jei taip, kokios šios klaidos pasekmės JAV gebėjimui demonstruoti jėgą ir ginti sąjungininkes?

Amerikiečiai nori, kad jų lėktuvnešiai, kaip ir automobiliai bei maisto porcijos restorane, būtų dideli. Jie taip pat nori, kad lėktuvnešiai būtų geri. O dėl to jie tampa labai brangūs. 2017 m. užsakytas pirmasis naujos lėktuvnešių klasės pavyzdys – 100 000 tonų svorio „USS Gerald R. Ford“– tapo brangiausiu visų laikų kariniu laivu, kainavusiu net 13 mlrd. dolerių. Iranas visoms savo ginkluotosioms pajėgoms tiek išleidžia per metus. Prieš dešimtį metų pastatytas paskutinis „Nimitz“ klasės lėktuvnešis „George H. W. Bush“ kainavo beveik dvigubai pigiau.

Čekius išrašo valstybės ego

O šią kainą sumokėti reikia dar net nepaleidus laivo į jūrą ar lėktuvų į dangų. 1985 m. filmuodamas šovinistinį ir netikėtai homoerotišką jūrinę aviaciją šlovinantį filmą „Top Gun“, režisierius Tony Scottas sužinojo, kad vos vienas manevras, kurį jis norėjo atlikti su lėktuvnešiu „USS Enterprise“, kad išgautų filmavimui tinkamą šviesą, jo studijoms kainuos 25 000 dolerių. Per metus už „Nimitz“ klasės lėktuvnešio priežiūrą ir valdymą reikia pakloti 726 mln. dolerių – labiausiai dėl to, kad kiekviename laive vienu metu tarnauja 6 000 žmonių, t. y., beveik dvigubai daugiau, negu visame Danijos jūrų laivyne. Norint įsigyti lėktuvus, reikia dar 3–5 mlrd. dolerių, o jų valdymui – dar 1,8 mlrd. dolerių.

Taupesnės šalys renkasi kitokius variantus. 65 000 tonų lėktuvnešis „HMS Queen Elizabeth“ („mūsų meiliai vaidinamas „Didžiąja Lize“, kaip birželį teigė Jungtinės Karalystės gynybos ministrė), kuris šiuo metu atlieka pratybas su F 35 naikintuvais šiaurės Atlante, Jungtinei Karalystei kainavo šiek tiek mažiau kaip 5 mlrd. svarų sterlingų (6,2 mlrd. dolerių). Kitas, dar neparuoštas tos pačios klasės lėktuvnešis „HMS Prince of Wales“ turėtų kainuoti penktadaliu pigiau. O nesibaiminantiems subraižytų dažų taip pat yra ir panaudotų lėktuvnešių rinka. Pirmasis Kinijos lėktuvnešis „Liaoning“ gyvenimą pradėjo kaip pusiau pastatytas „Admiral Kuznetsov“ antrininko korpusas. Jį Ukraina Honkonge gyvenančiam magnatui pardavė vos už 20 mln. dolerių, nors jam teko pakloti dar 100 mln. dolerių, kad nugabentų jį į Kiniją.

Tačiau net kuklaus dydžio lėktuvnešiai neišvengiamai pareikalauja nemažos dalies ir taip visad nepakankamo karinio biudžeto. Išlaidos lėktuvnešiui „USS Gerald R. Ford“ sudaro mažiau kaip 2 proc. JAV metinio karinio biudžeto, tačiau išlaidos „HMS Queen Elizabeth“ Jungtinėje Karalystėje sudaro apie 15 proc. 2010–2013 m. Jungtinės Karalystės ginkluotųjų pajėgų štabo viršininku tarnavęs generolas seras Davidas Richardsas ragino valstybę „HMS Prince of Wales“ atsisakyti, nes, pasak jo, „už tuos pinigus galėjome nusipirkti penkias naujas fregatas“. Serą D. Richardsą pakeitęs generolas Nickas Houghtonas gegužės mėnesį tvirtino, kad Jungtinė Karalystė „labai gailėsis“, kad skyrė lėšų abiem laivams. „Mes neturime jiems pinigų. Juos galime išlaikyti tik atimdami lėšas iš viso kito laivyno“, – teigė jis.

Brangus laivas – viena, bet brangus ir pažeidžiamas laivas – visai kas kita. 2006 m. Kinijos „Song“ klasės dyzeliu ir elektra varomas povandeninis laivas Rytų Kinijos jūroje netoli Okinavos taip tyliai sekė JAV lėktuvnešį „USS Kitty Hawk“, kad amerikiečiai pirmą kartą jį pastebėjo tada, kai šis išniro už maždaug 8 000 metrų. Žinoma, taip priartėti karo metu, kai tiek laivai, tiek lėktuvai ir povandeniniai laivai po vandeniu tūnančių pavojų žvalgosi atidžiau, būtų daug sunkiau. Bet Kinija povandeninių laivų naudoja vis daugiau. Remdamasi savo sudarytais modeliais ekspertų organizacija „RAND Corporation“ pranešė, kad Kinijai „puolimo galimybių“ (t. y., kiek kartų Kinijos povandeniniai laivai per septynias dienas galėtų pasiekti poziciją, tinkamą atakuoti JAV lėktuvnešius) nuo 1996 m. iki 2010 m. padaugėjo dešimt kartų.

Tačiau norint pakenkti lėktuvnešiams, povandeniniams laivams nebūtina priplaukti taip arti. Kaip ir laivai bei lėktuvai, jie gali pasinaudoti vis tikslesnėmis ilgųjų nuotolių priešlaivinėmis raketomis. Pavyzdžiui, Kinijos H 6k bombonešio veikimo spindulys – 3 000 km, o jo YJ 12 valdomosios raketos gali nuskrieti dar 400 km. Liepos mėnesį JAV jūrų pėstininkų korpusui vadovaujantis generolas Davidas Bergeris paskelbė naujas gaires, kuriose pripažįstama, kad atsiradus įveikti ilgus nuotolius ir tiksliai pataikyti į taikinį galintiems ginklams, „tradicinėms didelėms jūrinėms platformoms“ (t. y., dideliems radarais aptinkamiems laivams) kyla vis didesnis pavojus.

Geriausiai šią grėsmę paaiškinantis pavyzdys – tai 200 m ilgio (t. y., beveik tokio paties ilgio kaip lėktuvnešio denis) platforma Gobio dykumoje. Manoma, kad ji – bandomasis taikinys Kinijos balistinėms raketoms DF 21D, t. y., raketoms, kurios, pasak Pentagono, specialiai pritaikytos nukauti lėktuvnešiams. DF 21D – gana išmanus ir brangus ginklas. Tačiau D. Hendrixo skaičiavimais, už vieno lėktuvnešio kainą Kinija galėtų pagaminti virš 1 200 DF 21D raketų. 2018 m. balandį pasirodė ilgesnį nuotolį galinti įveikti jos versija DF 26.

Vašingtono ekspertų organizacijos CSBA duomenimis, kad išliktų pakankamai saugūs, ateityje JAV lėktuvnešiai prie „pajėgaus priešininko“ (pavyzdžiui, Kinijos) krantų negalėtų priartėti arčiau kaip per 1 000 jūrmylių (1 850 km). Jei priplauktų arčiau, į juos kasdien taikytųsi iki 2 000 ginklų per dieną.

Žinoma, lėktuvnešiai nėra bejėgiai. Nuo artėjančių bombonešių juos gali apginti jų pačių lėktuvai. Palydintys laivai aplink ir po jais atgraso nedraugiškus povandeninius laivus ir numuša artėjančias raketas. Lėktuvnešius lydinčio ir valdomąsias raketas numušančio laivo „USS Carney“ gynybinių sistemų vadovas Jamie Jordanas tikina, kad karinis laivynas pasiruošęs: „Mes nuo pirmųjų dienų ruošiamės blogiausioms galimoms situacijoms, kai puolama iš visų pusių.“ Tarp laivo raketų yra apsauginių, skirtų numušti artėjančias priešų raketas. Tačiau jei pasipiltų po 600 raketų vienu metu, kaip teigia CSBA, ar galėtų atsilaikyti ir geriausia gynybos sistema?

O dar blogiau dėl to, kad lėktuvų veikimo spindulys ėmė mažėti, o raketų – didėti. Filmo „Top Gun“ laikais lėktuvų spindulys siekdavo apie 1 700 km. Prancūzijos lėktuvnešio „Charles de Gaulle“ naikintuvai „Rafale“ vis dar turi panašų spindulį. Tačiau JAV, Jungtinės Karalystės ir Italijos lėktuvnešiuose vežami F 35S sukurti būti sunkiai aptinkami, bet ne ištvermingi, todėl tokio atstumo toli gražu nepasiekia. Net pridėjus 500 km, kuriuos gali nuskrieti F 35 naudojamos raketos JASSM, kad galėtų atakuoti, JAV lėktuvnešiams reikėtų priartėti gerokai arčiau, negu saugu, ir patiems atsidurti priešų raketų pasiekiamose zonose. Gali padėti lėktuvai, kuriems degalų pripilama ore, tačiau tada labai sumažėtų skrydžių. Be to, kelis kartus degalų papildytas F 35, turintis pataikyti į beveik 4 000 km nuo lėktuvnešio esantį taikinį, turėtų skristi 12 valandų – vienam pilotui toks skrydis būtų didelis išbandymas.

Tačiau tai dar nereiškia, kad lėktuvnešių era baigėsi. „Daugelio šių [lėktuvnešių puolimo] sistemų veikimas vis dar neįrodytas“, – teigia Londono ekspertų organizacijos „International Institute of Strategic Studies“ ekspertas Nickas Childsas. Reikiamą atstumą galinti nuskrieti raketa – tik dalis tokios sistemos. Taip pat reikia ir grobį sekančių akių. Sausumos radarai už šimtų kilometrų jūroje esančių taikinių pastebėti negali. Gali padėti palydovai, tačiau pasak kitos Londono ekspertų organizacijos RUSI eksperto Sidhartho Kaushalo, jie nesuteikia pakankamai aukštos kokybės duomenų, reikalingų tiksliam puolimui. „Jais galima apytiksliai nustatyti laivo buvimo vietą ir galbūt jo koordinates“, – tikina jis. O sujungti daugybę skirtingų palydovų ir dronų duomenų, kad būtų galima patikslinti informaciją apie taikinį raketai jau skriejant, būtų nelengva, ypač dėl to, kad lėktuvnešio padėtis greičiausiai neišliktų pastovi. Be to, priešų palydovai taip pat gali pastebėti raketas – o per aštuonias minutes, reikalingas DF 21D atskrieti iki taikinio, „USS Gerald R. Ford“ galėtų nuplaukti net keturias jūrmyles į kitą pusę.

Apsupti gynybinių laivų ir stebimi palydovų didžiuliai JAV lėktuvnešiai turi didesnę galimybę išsigelbėti iš didelio puolimo negu mažesni kitų šalių lėktuvnešiai. Iš dalies taip yra todėl, kad mažesnės šalys neturi užtektinai lėšų, kad galėtų įsigyti didžiulius lėktuvnešius ginančius laivynus – bandydami ginti lėktuvnešius jie jau dabar griauna savo rikiuotę. Apginti paprastam lėktuvnešiui gali prireikti iki keturių ar penkių fregatų ir minininkų. Jungtinės Karalystės Karališkasis jūrų laivynas jų turi tik 19, o Prancūzijos laivynas – dar mažiau.

Jungtinės Karalystės patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Markas Sedwillas teigia, kad palydos trūkumas nėra neišsprendžiamas, nes jei pavojus būtų didelis, kovoje Karališkasis jūrų laivynas naujuosius lėktuvnešius „neišvengiamai naudotų vienokiose ar kitokiose operacijose su sąjungininkėmis“. Tačiau, kaip pareiškė Jungtinės Karalystės parlamento gynybos komiteto pirmininkas, turėti flagmanus, kuriais valstybė negali naudotis viena – prasta mintis: „Naudoti lėktuvnešius neturint pajėgumų savarankiškai juos apginti geriausiu atveju aplaidu, o blogiausiu – gali būti labai pavojinga“.

Nors JAV savo lėktuvnešius geba apginti geriau, jie taip pat tampa vis pažeidžiamesni, o JAV tai rūpi labiau negu bet kuriai kitai šaliai. Nuo Midvėjaus mūšio laikų JAV lėktuvnešių vedamas jūrines pajėgas naudoja tam, kad pademonstruotų galią Azijoje. Rugpjūčio mėnesį paskelbtoje išsamioje Sidnėjaus universiteto mokslininkų ataskaitoje padaryta išvada, kad Kinijos „priešintervencinės sistemos“ prisidėjo prie dramatiško galios pusiausvyros pokyčio: „JAV gynybos strategija Indijos Ramiojo vandenyno teritorijoje patiria iki šiol neregėtą krizę“. Jei Kinija imtųsi veiksmų prieš Taivaną, tolimas Japonijos salas arba ginčytinas teritorijas Pietų Kinijos jūroje, o JAV lėktuvnešiai stebėtų kovą iš už pusės vandenyno, JAV reputacija sugriūtų. Tačiau jei lėktuvnešiai priplauktų artyn, visai tikėtina, kad vieną iš jų paskandintų.

Vienas būdas išspręsti problemą, kad lėktuvnešiai per dideli ir per daug pažeidžiami – pakeisti juos mažesniais ir vikresniais laivais. Generolo D. Bergerio pateikiamose gairėse tiesiai šviesiai raginama lėktuvnešių atsisakyti. Tačiau norint tai padaryti reikėtų pakeisti ir lėktuvus. Radarų neaptinkami nepilotuojami lėktuvai gali vykti į ilgesnes ir rizikingesnes misijas negu žmonės, be to, ištverti didesnius greičius. Taip lėktuvai galėtų priartėti prie taikinio, o lėktuvnešis galėtų būti toli.

Blėstanti meilė

Deja, pilotus garbinanti kultūra keičiasi lėtai. Kitais metais pasirodysiančiame „Top Gun“ tęsinyje pagrindinio vaidmens nevaidins iš lėktuvnešio paleistas X 47B kovinis dronas. Pagrindinį vaidmenį, kaip ir originale, atliks Tomas Cruise. Ne tik todėl, kad dronas neturi tokios šelmiškos šypsenos, bet ir todėl, kad daug žadėjusi X 47B dronų programa 2016 m. nutraukta. Naujasis jūrinio laivyno dronas – tai MQ 25 Stingray, kuris bus skirtas tik kuklioms misijoms papildyti kuro pilotuojamus lėktuvus. „Šis sprendimas – pats trumparegiškiausias iš visų mano matytų Vašingtono sprendimų gynybos strategijos srityje“, – teigė buvęs JAV Indijos Ramiojo vandenyno padalinio konsultantas Ericas Sayersas.

Lėktuvnešių pažeidžiamumo problemą galima spręsti ir darant tai, ką lėktuvnešiai anksčiau darydavo su iš mažesnių laivų paleistomis raketomis. Iš vertikalių „USS Carney“ angų paleidžiamos „Tomahawk“ valdomosios raketos gali pataikyti į taikinius už 1 600 km, tačiau tokie laivai nuo lėktuvnešių skiriasi tuo, kad neturi nuo priešų lėktuvų galinčių apsaugoti oro pajėgų. Tad net jei lėktuvnešis ir nebeatliktų galios demonstravimo funkcijos, galėtų saugoti tą vaidmenį prisiimančius mažesnius laivus. Galbūt laikui bėgant tą patį būtų galima padaryti su lazeriais – branduoliniai reaktoriai, teikiantys energiją JAV lėktuvnešių katapultoms ir propeleriams, taip pat galėtų ir teikti ir didelės galios lazeriams reikalingus megavatus. Tačiau kol kas apie tokius ginklus tik svajojama.

Viso to rezultatas – kad lėktuvnešiai veiksmingi tik prieš smulkius puolimus. „Dažniausiai valstybės kovoja ne rimtose kovose su sau lygiais varžovais, – teigia S. Kaushalas, – tačiau kovoja dėl įtakos smulkesnėse valstybėse, pavyzdžiui, pilietiniame kare, kaip Sirijoje.“ Kinija suvokia, kad jos lėktuvnešiai kovoje su JAV taip pat ilgai neatsilaikytų – tačiau jie naudingi, jei reikia pagąsdinti Azijos kaimynę, kad paklustų, arba bombarduoti erzinančius sukilėlius kur nors Afrikos pakrantėje.

Kinija taip pat puikiai žino, kad lėktuvnešiai – tai akį traukiantis būdas pademonstruoti ryžtą. 1996 m. Kinija, norėdama parodyti savo jėgą, paleido raketų į Taivano sąsiaurį, tad JAV atsiuntė dvi lėktuvnešių grupes į tą teritoriją, o vieną – į patį sąsiaurį. Taip krizė buvo užbaigta – o Kinija suskubo didinti savo laivyną. Šiais laikais demonstruoti jėgos Azijoje lėktuvnešius siunčia Prancūzija ir Didžioji Britanija. 2017 m. sakydamas kalbą Australijoje tuo metu užsienio reikalų ministru buvęs B. Johnsonas pareiškė, kad „vienas pirmųjų dalykų, kurį padarysime su ką tik pastatytais dviem puikiais lėktuvnešiais – nusiųsime juos į laivybos laisvės misiją šioje teritorijoje.“

Tą pasiūlymą kiti pareigūnai greitai atmetė – siųsti didžiulį lėktuvnešį pasipriešinti Kinijos bandymams pasisavinti teritorijas Pietų Kinijos jūroje kvaila, kai tą patį galima padaryti ir su mažesniu laivu. Tačiau B. Johnsono pagyros atskleidžia, kad lėktuvnešiai ir toliau atlieka ne tik karybos įrankio, bet ir nacionalinio prestižo įsikūnijimo vaidmenis. Buvęs Jungtinės Karalystės gynybos viršininkas generolas N. Houghtonas taip pat pripažįsta, kad „HMS Queen Elizabeth“ ir „HMS Prince of Wales“ gali būti „pernelyg svarbūs Jungtinės Karalystės nuomonei apie savo vietą pasaulyje“, kad jų būtų galima atsisakyti. Nors Japonijos pareigūnai tikina, kad lėktuvnešiai reikalingi ginti tolimas valstybės salas, Japonijos ginkluotųjų pajėgų ekspertas Alessio Patalano teigia, kad „sąjungininkių integracija“ – t. y., gebėjimas keistis lėktuvais su JAV lėktuvnešiais, bei „aukštesnis statusas“ šiuo atveju gali būti svarbesni. Kai 2015 m. Prancūzija nusiuntė „Charles de Gaulle“ bombarduoti „Islamo valstybės“ karių Sirijoje, prezidentas François Hollande pareiškė, kad lėktuvnešis – tai „jėgos ir galios įrankis bei mūsų nepriklausomybės simbolis“.

Praėjusį birželį kasmetiniame karinių pajėgų lyderių susirinkime Singapūre Prancūzijos gynybos ministrė paerzino Jungtinės Karalystės gynybos ministrę pareiškusi, kad praeitais metais abi šalys varžėsi, kuri nusiųs daugiau fregatų į „Shangri-la dialogo“ susitikimą. „Todėl šiandien, – pasigyrė ji, – pasistengiau ir atvykau su visa lėktuvnešių puolimo grupe.“ Kaip ir pridera Prancūzijos laivyno flagmanui, „Charles de Gaulle“ lėktuvnešyje galima rasti ne tik „Islamo valstybei“ bombarduoti skirtų „Rafale“ raketų, bet ir keturis barus bei kepyklą, galinčią per dieną iškepti iki 1 000 prancūziškų batonų. Lėktuvnešyje vykusiame kokteilių vakarėlyje buvo galima išvysti dailiai iškeptą duonos kepalą, vaizduojantį lėktuvnešį – nacionalinės tapatybės simbolį, sujungtą su nacionalinės galios simboliu.