Lietuvą okupavę vokiečiai lietuvius vertė rinkti net vyšnių kauliukus: toks keistas reikalavimas turėjo priežastį, bet būta ir absurdiškų draudimų

Sulig 1915-ųjų vokiečių okupacija į Lietuvą atėjo ir nauja, vokiška, tvarka. Karo metu ima visko trūkti. Bet ne dėl to, jog daugiau suvartojama, o dėl to, jog dalis visuomenės nedirba, o eina žudyti ir beprasmiškai eikvoti medžiagų bei maisto. Bet didžiausia rykštė buvo tai, jog vokiečiams reikėjo atiduoti beveik viską. Draudė irgi viską, kas buvo įmanoma. Nuo 1916 m. sausio nebeleido skersti gyvulių – apskrities viršininkas nustatydavo, kiek skerdyklose galima jų papjauti. To nesilaikant grėsė 3 mėnesiai kalėjimo arba 3 000 markių bauda. Vasarį uždraudė keliaujantiems pirkliams supirkinėti sparnuočius, kiaušinius, sviestą ir kt. produktus. To nesilaikantiems grėsė 3000 markių bauda. Kovą uždraudė kepti saldžius pyragus. To nesilaikantiesm grėsė metų kalėjimas arba 5 000 markių bausmė – tiek maždaug turguje kainavo dvi karvės.

1916 m. gruodį uždraudė praustis. Na, ne visai taip, bet taupus lietuvis greičiausiai pasirinko vaikščioti nusmirdęs. Mat vokiečiai uždraudė muilo ir barstomojo muilo „bei visokių taukuotų priemonių skalbimui ar mazgojimui“ gamybą. Nebeleido bet kokios rūšies muilo naudoti valant kambarius ar rakandus. Nepaklususiems grėsė penkerių metų kalėjimas arba 20 000 markių bauda. 

Tarsi to būtų maža, uždraudė ir šunis. Ne, neuždraudė, bet sodiečiai tai suprato savaip. 1916 m. pavasariop vokiečių valdžia apskelbė, jog kiekvienas krašto gyventojas, norįs laikyti šunį, privaląs susimokėti tam tikrą mokestį ir turėsiąs savo namų sargui po kaklu parišti skardelę, taip pat gausiąs raštą, kad augintinis legalus. Buvo grasinama, jog be skardelės pastebėtieji šunys būsią nušaunami. Bet žmonės tos dienos nelaukė, pataupė pinigus – patys tuoj atsikratė šunimis ir tik retas kuris išsiėmė tą leidimą. Šunų rojus tuoj patyrė demografinį sprogimą.

Bet būta ir...