Prezidentas Gitanas Nausėda pasipasakojo apie pokalbį telefonu su Duda prieš šio vizitą Vašingtone: „Sutarta, kad Lenkijos vadovas šios savaitės susitikimo su JAV prezidentu Donaldu Trumpu metu kalbės abiejų šalių vardu“. O štai taip padėtį pakomentavo Rzeczpospolita dienraščio redaktorius Jerzy Halszczyńskis straipsnyje, skirtame Lietuvos ir Lenkijos santykiams: „[Lietuvos] Valstiečiai ir žalieji ne itin atsargiai darė prielaidą, kad Duda laimės. Ir pasirodė, kad už gerą žirgą pastatė“. Pats metas priminti: rekordinio rinkėjų aktyvumo sąlygomis (virš 68%) Duda surinko virš 51% balsų, Rafałas Trzaskowskis – beveik 49%.
Tuo tarpu Jarosławo Kaczyńskio vadovaujama valdančioji partija „Teisė ir teisingumas“ (Prawo i Sprawiedliwość, PiS) planą B turėjo. Dėl savivaldybių (techninių rinkimų organizatorių) ir opozicijos pasipriešinimo lenkai nerinko prezidento gegužės 10 d., kaip buvo numatyta, nors vyriausybė ir Seimo dauguma skubiai forsavo visuotinių rinkimų paštu įstatymą, besitikėdamos, kad Duda bus nesunkiai perrinktas. Dėl karantino kiti kandidatai realiai neturėjo šansų vykdyti kampanijos. Neįvykusius rinkimus Seimo maršalka paskelbė „negaliojančiais“ ir, politinėms jėgoms susitarus, buvo įstatymu įteisinta kita rinkimų data, birželio 28-oji. Tačiau tie veiksmai nesiderino su Lenkijos Respublikos konstitucija ir Rinkimų įstatymu. Teisininkai galėtų dar ilgai aiškinti įvykių eigą ir grįsti rinkimų nekonstitucingumo tezę. Svarbu viena: jeigu Duda būtų pralaimėjęs, nebūtų buvę sunku įrodyti, kad rinkimus reikia pakartoti.
Po neįvykusių rinkimų, pagrindinė PiS oponentė, opozicinė Piliečių platforma (Platforma Obywatelska, PO), rinko savo kandidatą į šalies prezidentus iš dviejų: Rafało Trzaskowskio ir... Radosławo Sikorskio: taip, taip, to paties. Opozicijos kandidatu į prezidentus buvo iškeltas ne jis, bet Vilniui, matyt, užteko vien jo pavardės. Lietuvos vadovai neslėpė, kad jiems priimtinesnis Duda ir net neapsidraudė jo pralaimėjimo atveju.
Demonstruodamas Trzaskowskio europietiškumą ir pasirengimą vykdyti prezidento funkcijas jo štabas paruošė filmuką, kuriame kandidatui palaikymą reiškia Europos sostinių merai (nuo Londono iki Sofijos). Lenkų ir lietuvių santykių stebėtojas Dominikas Wilczewskis retoriškai klausė Twitteryje: o kur @RemiSimasius? Jeigu ir žinojo ekspertas, tai neišdavė: ar Remigijui Šimašiui palaikyti Trzaskowskio nesiūlyta, ar jis pats atsisakė. Jau vien tas pavyzdys rodo, kad, laimėjus Trzaskowskiui, bent jau geriems asmeniniams kontaktams tarp vadovų sukurti būtų prireikę ir politiškai, ir kasdieniškai rimtai padirbėti.
Taigi pildosi scenarijus, Lietuvoje laikomas palankesniu. Stebėtojų ir analitikų perspėjimai dėl galimos būtinybės laviruoti tarp Varšuvos ir Briuselio, jeigu ir pasirodys pagrįsti, tai taps aktualiais gal tik po rinkimų Lietuvoje. ES malūnai mala lėtai. Iš Vilniaus perspektyvos liko, atrodo, kiek nužiūrėtas vietos tarp Varšuvos ir Berlyno klausimas. Tai – daug platesnė problema, apie kurią prieš kelerius metus rašė Vytautas Ališauskas (Naujasis Židinys-Aidai, 2017, nr. 5).
Ryškiais antivokiškais akcentais paženklinta Dudos rinkiminė kampanija – ne naujiena. Panašūs dalykai išryškėjo PiS atveju pernai rudenį, prieš Seimo rinkimus. Santykių su Vokietija teatralizacija Lenkijoje tęsiasi jau nuo 2017 m., kai buvo žadama reikalauti reparacijų atlyginant Antrojo pasaulinio karo nuostolius. Už panašių gestų bei triukšmingų deklaracijų fasado vyko šalių bendradarbiavimas, ypač ekonominis, o vokiečiai rodė ir teberodo geležinius nervus, šaltai atskirdami, kas rytinės kaimynės politikoje skirta savai publikai, o kas tikrai sudaro dvišalių santykių turinį. Tokia pozicija buvo pademonstruota per Vokietijos gynybos ministrės vizitą Lenkijoje tuoj po rinkimų.
Padėtis gali tapti sudėtingesnė, jeigu valdančioji dauguma Lenkijoje, kaip ir žadėjo, po prezidento imsis žiniasklaidos „atlenkinimo“. Taip, teisingai perskaitėte: lenkiškai re-po-lo-ni-za-cja. Tai realiai reiškia siekį, kad valstybė išpirktų atitinkamą kiekį didelių žiniasklaidos įmonių akcijų, ir taip būtų užtikrinta valdančiųjų įtaka skleidžiamam turiniui. Atrodo, Lenkijos vyriausybė tikrai galvoja imtis veiksmų ta linkme, pasinaudodama galios konsolidacija po laimėtų rinkimų. Tai reikštų ne vien žodžio laisvės apribojimą, bet ir stambių žiniasklaidos savininkų interesų pažeidimą. Lenkijoje bent trys tarp stambiausių – priklauso vokiečiams. Ar čia bus tik eilinė lenkų antivokiško spektaklio atodanga, ar ji peraugs į abiejų šalių politinę priešpriešą – matysim. Antru atveju, ypač jeigu potencialus konfliktas persikeltų į europinius forumus, Lietuvai svarbu bus palaikyti atitinkamą (tai gali nereikšti – vienodą) atstumą abiejų šalių atžvilgiu.
Niūrų rinkimų kampanijos antivokiškumą turėjo subalansuoti stiprių Lenkijos ryšių su JAV, o tiksliau – gerų kontaktų tarp abiejų šalių prezidentų – demonstravimas. Prieš pat antrą turą Duda vyko vizito į Vašingtoną. Beveik jo išvakarėse JAV ambasadorė Lenkijoje Georgette Mosbacher pasakė, kad „Fort Trump niekuomet neturėjo šansų tapti tikrove“, taip vienaprasmiškai paneigdama keisto pavadinimo Lenkijos projektą įsteigti nuolatinę amerikiečių karinę bazę Lenkijoje. Susitikdamas su Lenkijos prezidentu Trumpas nieko konkrečiai jam nepažadėjo ir nepaliko iliuzijų, kad išvedami iš Vokietijos JAV kariai galėtų būti perkelti į Lenkiją. Buvo kalbama tik apie tūkstančio (o ne 3000, kaip siekė Lenkija) karių atkėlimą, tačiau nenurodant, kada ir iš kur.
Turint omenyje, kad ir JAV vyksta prezidento rinkimų kampanija, atrodo, kad Duda stato už Trumpą panašiai, kaip Skvernelis – už Dudą (toutes proportions gardées). Ar išloš, sužinosime tik metų pabaigoje, o jeigu išloš – tai ką tiksliai? Sunku tikėtis, kad perrinktam Lenkijos prezidentui bus lengva siekti Lenkijos ir viso regiono tikslų santykiuose su galingu partneriu už Atlanto, ypač jeigu Trumpas – skirtingai nei Duda – nebus perrinktas antrai kadencijai.
Pastaruoju metu gynybos ir saugumo užtikrinimo sritis tarsi išsiplėtė, įjungiant į ją ir reakcijas prieš Rusijos skleidžiamą melą. Čia Lenkijos ir Lietuvos veikimas išvien, taip pat ir valstybių vadovų lygmeniu, yra reikšmingas. Prieš penketą šešetą metų sunku buvo tikėtis, kad istorijos politikoje Lenkija ir Lietuva taip vienaprasmiškai ir akivaizdžiai bendradarbiaus, kaip tai buvo per pirmą Dudos kadenciją. Tačiau lenkų užmojai istorijos ir atminimo politikoje – platesni. Tai tema atskiram rašiniui, čia verta tik pažymėti, kad šalyje ir užsienyje stipriai forsuojamas mitas (neutraliąja žodžio prasme), pagal kurį vokiečių okupacijos metais lenkai buvo visų pirma žydų gelbėtojai. Tokia interpretacija bus tuo labiau įtikinanti, kuo tamsesnis fonas – tų, kurie negelbėjo...
Kalbant apie santykius su Ukraina, Dudos ir PiS valdymo metu prieštaringai vertinamos bendros praeities temos buvo itin sureikšmintos, kas gadino tarpusavio santykius ir netiesiogiai silpnino Ukrainą. O perrinktas prezidentas tikrai nebus tas, kuris sieks reaktualizuoti Giedroyćo idėjas Lenkijos užsienio politikoje, nebent to norės Jarosławas Kaczyńskis. Tokioje perspektyvoje puikiai parengtos sukilėlių laidotuvės ir Lietuvos bei Lenkijos prezidentų dalyvavimas jose pernai lapkritį atrodo labiau barokizuotas ritualas, neturintis įsišaknijimo rimtose idėjose ir nesukeliantis svarių politinių įsipareigojimų.
Komentuodamas rinkimus Lenkijoje Andrzejus Pukszto taikliai pastebėjo, kad lenkų visuomenė dabar – giliai skilusi. Iš Lietuvos perspektyvos šio skilimo specifika gali būti aktuali, jeigu po rudeninių Seimo rinkimų pasirodytų (kas mažai tikėtina), kad lietuvių politikams nebegalioja aksiomos „jei ne Radosławo Sikorskio tipo valdžia Lenkijoje, tai Lietuvai gerai“ ir „geri valstybių santykiai lygu geri vadovų santykiai“.
Skilimas visuomenėje toks gilus todėl, kad abi pusės tiki dalyvaujančios fundamentaliame, civilizaciniame kare. PiS – už tradicinę šeimą ir krikščioniškas vertybes, o PO – už europietišką, vakarietišką ir modernią Lenkiją. Konflikto linija beveik sutampa su kaimo ir miesto socialine riba. Tą rodo žemėlapiai, kur didmiesčiai (jau trečius rinkimus iš eilės) panašūs į apgultas pilis. Miestuose, netgi ne pačiuose didžiausiuose, aiškiai laimėjo Dudos konkurentas – Varšuvos meras, trumpos rinkimų kampanijos metu nė nebandęs patraukti į savo pusę miestelių ir kaimų gyventojų, nusiteikusių tradiciškiau ir religingesnių už miestiečius.
Miestų savivaldybės sutrukdė valdantiesiems įvykdyti „neįvykusius“ prezidento rinkimus gegužės 10 d. (antai nebuvo sudarytos apygardų komisijos, neperduoti rinkėjų sąrašai). Dudos laimėjimas juose buvo beveik užtikrintas, nes dėl karantino kitų kandidatų kampanijos faktiškai nevyko. Be to, rimtai bijota užsikrėtimų koronavirusu šuolio. Esant epidemijos grėsmei, vyriausybė pateikė atitinkamo įstatymo projektą, kuris numatė balsavimą vien tik paštu. Paskubomis sugalvota ir neteisėtai rengta balsavimo paštu procedūra turėjo spragų. Miestų savivaldybėse vyraujanti opozicija baiminosi, kad spragas bus nesunku išnaudoti rezultatų „pakoregavimui“, jeigu jie Dudai būtų buvę nepalankūs. Paaštrėjęs konfliktas tarp vyriausybės ir savivaldybių stiprės. Centras turi stiprius svertus, pirmiausia – finansus. Valdančios partijos politikai jau pagrasino, kad naudojantis persvara Seime bei ką tik perrinkto prezidento palaikymu savivalda gali būti apribota ir teisiškai, kad „neliktų valstybėje Platformos kunigaikštijų“.
Rinkimų metu išryškėjo trečios jėgos potencialas: nepriklausomas kandidatas Szymonas Hołownia. Iki rinkimų – populiarus televizijos laidų vedėjas, publicistas ir visuomenininkas (turi du labdaros fondus Afrikoje), be to – religinės pozicijos neslepiantis katalikas, pasisakantis už „draugišką Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės“. Po rinkimų kampanijos, kuri (dėl epidemijos) vyko beveik vien internete, tik simpatikų suaukotomis lėšomis, stiprių ekspertų palaikomas Hołownia pirmame ture sugebėjo surinkti 13% balsų. Nepatekęs į antrą turą (kuriame atsargiai palaikė Trzaskowskį), jis tebeturi veiklos potencialą. Verta stebėti, ar jam pavyks sutelkti tuos piliečius, kuriems – kaip jis pats išsireiškė – „nepriimtinas vaizdinys, pagal kurį Lenkijoje ne politinės partijos ir idėjos, o pati Švenčiausioji Mergelė kovoja prieš Šėtoną“. Hołownia, kaip rodė apklausos, priimtinas jaunimui (kas svarbu turint omenyje, kad PiS ir Dudos elektoratas sensta), bet ir – religingam kaimui. Laiko sukurti trečiai politinei jėgai daug, o gal – per daug... Seimo rinkimai – tik 2023 m.
Šiuo momentu vienos iš dviejų jėgų persvara po prezidento rinkimų sudaro vidinio stabilumo regimybę. Minimali Dudos persvara jam ypač palankiomis rinkimų kampanijos sąlygomis vis dėlto rodo jo silpną legitimumą. Valstybinė televizija nuosekliai jį palaikė, neigiamai vaizduodama jo konkurentą. Vyriausybės nariai agitavo už prezidentą ne vien žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose, bet ir tiesiogiai – aplankydami vietoves visoje šalyje. Daugeliu atveju kunigai ir kai kurie Bažnyčios hierarchai daugiau ar mažiau atvirai ragino tikinčiuosius balsuoti už dabartinį prezidentą (o tiksliau – prieš Varšuvos merą). Ir prieš abejus rinkimų turus, ir po jų žiniasklaidoje nuskambėjo rinkėjų atsiliepimai, kad rinkimų užsienyje organizavimas veikė perrenkamo prezidento naudai. Lenkijos piliečiai, gyvenantys skirtingose Europos šalyse (kur aiškia persvara laimėjo Trzaskowskis), jau pateikė daugybę oficialių skundų: dėl per vėlai gautų (galima buvo balsuoti tik paštu) ar netinkamų biuletenių, dėl galimybės asmeniškai perduoti balsavimo paketo komisijai nesudarymo ir pan.
Tokiomis sąlygomis Duda tik dviem procentais nugalėjo rimtos politinės patirties neturėjusį opozicijos kandidatą. Po labai agresyvios perrinktojo prezidento rinkimų kampanijos įveikti gilų lenkų visuomenės skilimą bus daugiau negu sunku. Nėra pagrindo manyti, kad valdančiosios daugumos planus savivaldybių ir žiniasklaidos atžvilgiu prezidentas bandys kaip nors švelninti, – veikiau priešingai. O tai tik pagilins esamą skilimą.
Po Dudos laimėjimo PiS lyderis Kaczyńskis išreiškė viltį, kad jo partijai pavyks valdyti iki 2030 m. ir tai, anot jo, ir bus geriausias variantas Lenkijai. Turint omenyje minėtą bandymą forsuoti greitą balsavimą netgi skaidrumo ir demokratinės rinkimų kokybės sąskaita, kyla klausimas dėl priemonių, kuriomis bus siekiama būsimų pergalių.
Šalims Lenkijos kaimynystėje, kaip antai Lietuvai, teks bendradarbiauti su Lenkijos valdžia, kad ir kokia ji bus. Kitas reikalas: koks bus ryšių tinklas tarp abiejų šalių pilietinių visuomenių? Ar tebeliks plonas ir mažai įtakingas po (kartais) įspūdingu puikių vadovų santykių demonstravimo sluoksniu? Jeigu stiprės, tai ar dalyvaujant abiems suskilusios lenkų visuomenės pusėms? Tai galėtų būti sekantis žingsnis šalių santykiuose, galutinai (kaip regis) išbaidžius Żeligowskio ir kitas šmėklas. Juolab kad tikras, nekintamas Lietuvos interesas – turėti vakaruose kaimynę, kuri laikosi aukščiausių demokratijos standartų. Kas to nesupranta – klysta.