Na, o kai tavo darbas – atsekti sudėtingus užsienio politikos sprendimų priėmimo mechanizmus, tikriausiai nenuostabu, kad, švelniai tariant, kyla pyktis – tiek politikų, kartojančių frazes iš 1997 m. paruoštukų, tiek viešosios opinijos, nereikalaujančios išradingos ar bent kokybiškos užsienio politikos, atžvilgiu.
Praėjusių metų pabaigoje pasirodžiusi Tomo Janeliūno knyga D. Grybauskaitės doktrina: Lietuvos užsienio politikos kaita 2009–2019 m. yra verta dėmesio visų pirma todėl, nes nesutinka, kad Lietuvos užsienio politika yra „iš viršaus žemyn“ nuleista magiškų geopolitikos vėjų. Tai – vyraujančių diskusijų kontekste išties drąsus teiginys, prieštaraujantis aksiomų gynėjams užsienio politikos praktikų, tyrėjų ir komentatorių tarpe, kutenantis padus ir kviečiantis permąstyti, kaip iš tiesų konstruojama mūsų šalies užsienio politika. Ar rytų grėsmės dažnai nėra tik dūmų uždanga, skirta iniciatyvos ir išradingumo stygiui paslėpti? Politika juk dar Platono laikyta savarankiška, nepriklausoma veikimo sritimi, tad ar apeliavimas į amžinuosius dėsnius neatima iš užsienio politikos autonomiškumo, palikdamas tik jos imitaciją, simuliakrą, kuriame ratu sukasi institucijos, diplomatai-biurokratai ir politikai?
D. Grybauskaitės doktrina jau sulaukė daugiau komentarų nei veikiausiai tikėjosi pats knygos autorius. Socialinių tinklų viesule pasimetusi LR Seimo narė A. Š. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) daktaro tyrimą sumaišė su kitomis Dalios Grybauskaitės prezidentavimo dešimtmečiui skirtomis medijomis (Daivos Ulbinaitės knyga Nustokim krūpčiot ir panegirišku Donato Ulvydo filmu Valstybės paslaptis). Po to painia alegorija į Hario Poterio namų elfą Dobį A. Š. autoriui priekaištavo, kad jo knyga – būk tai politinio užsakymo rezultatas. Bet tai tik aplinkinis šaršalas, nukreipiantis dėmesį nuo, mano nuomone, ne ką mažiau provokuojančio monografijos turinio.
Pasak Janeliūno, D. Grybauskaitės doktrina – tai asmeninių prezidentės „principų ir nuostatų visuma, persmelkusi visą Lietuvos politikos kursą“ (p. 13). Norėdamas šią nuostatų visumą iliustruoti, autorius skaitytoją septyniuose iš dešimties knygos skyrių supažindina su kruopščiai ir originaliai išskleista Grybauskaitės užsienio politikos empirika. Aptariama santykių su Rusija ir Baltarusija raida, partnerystės su JAV vektorius, santykių su Lenkija, Ukraina statusas, besikeitusi Lietuvos pozicija Europos Sąjungoje ir gan netikėtai pateikiama mūsų šalies santykių su Izraeliu apžvalga. Pastarajam klausimui skirtas skyrius ypač įdomus tuo, kad yra vienas pirmųjų bandymų akademiškai analizuoti šiandienius dvišalius Lietuvos ir Izraelio santykius. Turint omenyje, kad ne vieną iššūkį demokratijai išgyvenanti Vidurio Rytų šalis vis aktyviau žvelgia į Vidurio ir Rytų Europą, ieškodama politinių sąjungininkų Europos Sąjungos viduje, tolimesni tyrimai šia linkme, be abejonės, sudomintų ir platesnę užsienio auditoriją.
Neginčytina D. Grybauskaitės doktrinos stiprybė yra ta, kad knyga paremta originaliu interviu rinkiniu ir kol kas mažai tyrinėtais dokumentais (pavyzdžiui, diplomatiniais „kabeliais“, WikiLeaks nutekintais iš Lietuvoje veikiančių užsienio šalių ambasadų). Be to, Janeliūnas pastaraisiais metais pasikalbėti apie Lietuvos užsienio politiką buvo susėdęs ne tik su pačia prezidente, buvusiais jos patarėjais užsienio politikos klausimais, bet ir jos politiniais oponentais. Taip pat remiamasi interviu metu išsakytomis Vygaudo Ušacko, praradusio postą dėl konflikto su Grybauskaite, mintimis. Pateikiamos ir dabartinio Užsienio reikalų ministerijos vadovo Lino Linkevičiaus refleksijos, daug dėmesio skiriama epizodui, kai 2017 m. gruodį prezidentė asmeniškai įsikišo ir pakeitė URM vadovo sprendimą, Lietuvai balsuojant dėl Jungtinių Tautų Generalinės asamblėjos rezoliucijos, nepritariančios JAV sprendimui pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine.
Vienas kertinių Janeliūno ginamų teiginių – Grybauskaitė pakeitė Lietuvos užsienio politikos formavimo procesą ir veikiausiai pusiau-prezidentinės politinės sistemos galių balansą. Faktinis vadovavimas Lietuvos delegacijai ES Vadovų Taryboje, jos perimtas iš ministro pirmininko, gali būti laikomas bene geriausiu signalu, kad užsienio politikoje galios centras pasislinko į prezidentūros pusę. Be to, žvelgdamas į konkrečius užsienio politikos vektorius, Janeliūnas pateikia eilę pavyzdžių, kai asmeninė Grybauskaitės intuicija, patirtis ar tiesiog charakterio savybės, o ne geopolitinė inercija nulėmė užsienio politikos pokyčius. Kone ryškiausias to pavyzdys, pasak autoriaus, yra tai, kad „jokios struktūrinės teorijos ar požiūriai „iš viršaus į apačią“ negali nuosekliai paaiškinti, kodėl Lietuva ir Lenkija „atšalo“ viena kitos atžvilgiu 2011–2016 m. laikotarpiu“. Kaip vėliau nuosekliai paaiškinama, geopolitinėms sąlygoms nesikeičiant, užsienio politikos pokyčius nulėmė Lenkijos vadovų kaita ir pasikeitusi šalių lyderių santykių dinamika.
Asmeniniai Grybauskaitės sprendimai taip pat buvo svarbūs, kintant Lietuvos santykiams su tarptautinės politikos hegemonu JAV ir šalies vaidmeniui NATO viduje. Čia minėtini Grybauskaitės išsišokimai: 2009 m. paremta iniciatyva tirti CŽA kalėjimų istoriją Lietuvoje, 2010 m. atsisakymas vykti į Prahą susitikti su Baracku Obama, protestuojant prieš JAV norą bendradarbiauti su Rusija, užtikrinant saugumą Rytų Europoje, ir netgi atviras spaudimas NATO vadovybei parengti Baltijos šalių gynybos planus. Politinio autonomiškumo demonstravimas JAV atžvilgiu tęsėsi ir Baltuosius rūmus perėmus Donaldui Trumpui, o geriausiai iliustruotas gali būti jau minėtu atviru Grybauskaitės nepritarimu jo Artimųjų Rytų konflikto „sprendimo“ strategijai.
Remdamasis dviejų Grybauskaitės kadencijų pavyzdžiais Janeliūnas bando įrodyti, kad užsienio politikos formavime yra svarbios asmenybės. Čia autoriui padeda ir ne tokie sėkmingi Grybauskaitės užsienio politikos pavyzdžiai kaip avantiūriškas bandymas pirmosios kadencijos pradžioje užmegzti pragmatiškus santykius su rytų autokratais Vladimiru Putinu ir Aleksandru Lukašenka (3 ir 4 skyrius). Nudegusi nagus Grybauskaitė vėliau žymiai atsargiau žvelgė į santykius su šiais kaimynais, o po Krymo okupacijos 2014 m. tapo kone labiausiai pasišventusia Kremliaus kritike Europos Sąjungoje (7 ir 8 skyrius). Tai, kad Grybauskaitės užsienio politikos nuostatos kito, atsižvelgiant į realias politines patirtis, pagrindžia pagrindinę knygos žinutę, jog ir pavieniai žmonės gali keisti nusistovėjusias užsienio politikos tradicijas. Kita vertus, referavimas į politinio mokymosi procesą komplikuoja Grybauskaitės doktrinos kaip tam tikros užsienio politikos programos pristatymą. Kitaip negu Valdo Adamkaus prezidentavimo metais deklaruotos Lietuvos – „regiono lyderės“ – strategijos atveju, Janeliūnas apibendrina, kad, kalbant apie Grybauskaitės doktriną, „turimas galvoje greičiau veikimo būdas, nei strateginio lygmens postulatai“ (p. 293). Taigi net ir perskaičius monografiją, išlieka klausimas, ar jos pavadinimas nesuponuoja kažko daugiau nei iš tiesų būta Grybauskaitės užsienio politikoje.
Skaitytojas turėtų būti informuotas ir apie porą kitų šios knygos „spąstų“. Pirma, atskiras skyrius knygos pradžioje yra skirtas teoriniam tyrimo pagrindui – struktūros prieš veikėją dilemos socialiniuose moksluose ir tarptautinių santykių disciplinoje aptarimui. Subjektyvia mano nuomone, buvo galima išvengti klasikinių „vištos ir kiaušinio“ problemos apsvarstymų, jei būtų labiau pabrėžti įdomesni ir analizei aktualesni aspektai: „kognityvinių šuolių“, „operacinių kodų“ politinių lyderių sprendimų priėmime svarba ir kiti tyrime naudoti analitiniai įrankiai. Tarptautinių santykių teorijų ABC, aktuali VU TSPMI antrakursiams, veikiausiai yra kiek atgrasi platesnei auditorijai, kuri gali knygą užversti dar nepasiekusi įdomiausių jos skyrių.
Antra, skaitant monografiją dažnai norisi, kad šaltinių kritika joje būtų atlikta nuosekliau, įvertinant dokumentų ir interviu dalyvių poziciją analizuojamos užsienio politikos atžvilgiu. Šaltinių kritikos trūkumas ypač akivaizdus, kai remiamasi Grybauskaitės ar jos patarėjų, kad ir užsidėjusių politologinę kepurę, situacijos vertinimu. Norisi, kad autorius žengtų dar vieną žingsnį ir keltų interviu medžiagą kritiškai narstančius klausimus. Kodėl respondentai sutiko kalbėti? Ar jie nelinkę perdėti savo ar kolegų vaidmens „didžiuosiuose sprendimuose“? Jei kalbame apie dokumentus, koks jų sukūrimo kontekstas? Ar analizuojamos medžiagos autoriai neturi siekio selektyviai pro akis praleisti to, kas nepatogu, neminėtina? Atvirai keliant tokius klausimus, monografija ne tik turėtų solidesnį analitinį stuburą, bet užtikrinčiau atmestų kaltinimus dėl panegirikos prezidentės atžvilgiu.
Nepaisant kelių pastabų, neabejotina, kad Tomo Janeliūno D. Grybauskaitės doktrina yra svarbus reiškinys Lietuvos politikos mokslų padangėje. Autorius kruopščiai atsekė pokyčius pagrindiniuose Lietuvos užsienio politikos baruose ir įtaigiai parodė, kad Grybauskaitės asmenybė čia suvaidino svarų vaidmenį. Svarbiausia tai, kad knyga yra aktuali Lietuvos skaitytojams, nes padeda atrasti užsienio politiką kaip autonomišką veikimo sritį, kurioje ir pavieniai žmonės gali keisti nusistovėjusias žaidimo taisykles. Norisi tikėti, kad monografija taps kvietimu kritiškiau mąstyti apie mūsų šalies užsienio politikos formavimo procesą, iš atsakingų politikų ir diplomatų reikalauti daugiau išradingumo ir mažiau pasiteisinimų, prasidedančių nuvalkiotu „mažos šalies Rusijos pašonėje“ argumentu.